Gerda savo dukrą Maeve vadina vyšnia ant torto – tik jos trūko iki absoliučios laimės. Nenuostabu, kad savo rankdarbių įmonę moteris pavadino „Maeve Cherry“. Susiskambinome pakalbėti apie Gerdos kuriamas apykakles, o istorija mus nunešė kur kas toliau.
Apie šeimą trumpai: Gerda su vyru Max augina tris vaikus: sūnus Myles (9 metai) ir Cillian (4 metai) bei dukrą Maeve (10 mėnesiai). Pirmas vaikas gimė Airijoje, kiti du – Lietuvoje. Gerda 9 metus buvo meilės emigrantė Airijoje, o dabar jau 7 metus meilės emigrantu Lietuvoje yra jos vyras Max.
Gerda pasakoja savo istoriją.
Išvykau porai mėnesių
Mano tėvai buvo labai inovatyvūs, pralenkę laiką. Mane trečioje klasėje išleido į stovyklą Šveicarijoje mėnesiui. Kai man buvo 12 metų, išvykau metams mokytis į Ameriką privačioje mokykloje. Su šeima daug keliavome. Tas laisvumas ir drąsa keliauti man buvo įskiepyti nuo vaikystės. Todėl nieko nenustebino, kai studijų metais išvykau prasiblaškyti į Airiją.
Vilniuje man viskas buvo gerai. Studijavau, dirbau baruose ir klubuose. Tiesiog reikėjo atostogų. Kadangi tuo metu mano sesė studijavo Dubline, nutariau skristi ir aš, pabūti porą mėnesių, paskui dar mėnesiuką kitą pasisvečiuoti Londone. Nusipirkau bilietą į vieną pusę, o grįžau po 9 metų.
Dublinas iš pradžių labai nepatiko. Galvojau, Viešpatie, koks kaimas, palyginus su Vilniumi! Mažai kultūros, nieko įdomaus nevyksta. Bet labai greitai susipažinau su būsimu vyru Max, pradėjome draugauti, ir nepajutau, kaip laikas prabėgo. Netrukus Airijoje viskas tapo įprasta. Kai pradedi gyventi suaugėlio gyvenimą, visko išmoksti pagal tą šalį. Atrodė, Airijoje jau įleidau šaknis, viskas man aišku, o Lietuvoje nemokėsiu net mokesčių sumokėti.
Pirmas vaikutis, pirmi dideli išbandymai
Po 5 metų bendro gyvenimo su Max, gimė sūnus. 20-tą nėštumo savaitę, aptiko, kad vaikučiui kažkas blogai su širdimi.
Kadangi Airijoje negalima daryti valymų ar abortų, nėščiąsias – jeigu nėštumas kelia pavojų mamos gyvybei, – siunčia į Mančesterį. Man irgi piešė tokią prognozę. Laimei, to neprireikė.
Atliko genetinius tyrimus, paaiškėjo, kad tai labai reta ne genetinė širdies liga – Šono kompleksas, jos atsiradimo priežasčių niekas netiria, nes per mažai atvejų. Visa antra nėštumo pusė praėjo ligoninėje. Vaikutis buvo tikras karžygys ir kovotojas (tai ir reiškia jo vardas Myles). Tikriausiai, jis mano pilve vis kartojo – „ne ne ne, aš tikrai gyvensiu“. Būklė pagerėjo, liga nustojo progresuoti, man leido vaikutį išnešioti iki galo. Praėjus 2 dienoms nuo Myles gimimo, jam atliko sudėtingą širdies operaciją. Ar tokią būtų padarę Lietuvoje prieš 9 metus, tikrai nežinau.
Sūnus buvo ir tebėra tikras stebuklas, gydytojai buvo šokiruoti, kaip jis kabinasi į gyvenimą, kaip puikiai jis auga ir vystosi. Jam niekas neduoda 9 metų, sako, kad 13–14. Didelis, stiprus, suaugęs, protingas. Jo širdies būklė stebima, dažnai lankomės Santariškėse, bet sūnus visiškai nepanašus į ligonį. Kiti vaikučiai ten išblyškę, silpni, o kai ateina mano drambliukas, kupinas energijos ir didžiulis, net atrodo, kad ne čia pataikėme.
Bet grįžkime 9 metus atgal. Aš – svetimoje šalyje, gimsta ligotas vaikas, mamytės netekau būdama 8 metų, vyro mama išvykusi gyventi į Italiją. Neturėjome jokios pagalbos, kapstėmės dviese. Kai gauni sveiką naujagimį, būni sutrikęs, o čia – gavome kūdikį, visą apkabinėtą vamzdeliais, laideliais, prijungtą prie kažkokių aparatų. Sudėtinga situacija. Dabar, kai tai prisimenu, nesuprantu, kaip gebėjau taip susikaupti.
Lemtinga kelionė „parodyti vaiko“
Kai Myles buvo 2 metukai, nutariau skirsti į Lietuvą parodyti vaiko. Lietuvoje nebuvau buvusi 4 metus. Grįžau ir supratau, kad nebenoriu niekur iš čia važiuoti. Apėmė didžiulis tėvynės meilės jausmas. Pamenu, sėdėjau prie Neries ir verkiau, sakiau geriausiai draugei, kad nenoriu niekur važiuoti, man čia taip gera.
O ji atsakė – tai ir grįžk. Bet kaip aš grįšiu, tai neįmanoma. Juk neturiu jokio plano.
Tačiau ta mintis mane tiesiog užvaldė.
Grįžau iš kelionės naktį, o paryčiais, vaikui prabudus (sūnus keldavosi labai anksti) vyrui pasiūliau – varom gyventi į Lietuvą? Jis atsakė, tik iš karto atsiprašysiu už leksiką, – „fuck it, lets go!“ Pagavau vyrą atsipalaidavimo minutę, ir buvo priimtas sprendimas.
Laikrodis rodė 5 val. ryto.
Iki 9 val. aš jau buvau nupirkusi bilietus į Vilnių, atšaukusi mūsų būsto nuomą Airijoje, užsisakiusi daiktų pervežimą, užsakiusi ligoninėje vaiko ligos išrašus. Tik tada susivokiau, kad mudu net nepagalvojome, ką Lietuvoje veiksime, kur gyvensime, iš ko gyvensime. Viską padariau vedama nenusakomo impulso. Atsitokėjusi paklausiau vyro – o ką mes veiksime Lietuvoje? Jis atsakė, kad ką nors sugalvosime.
Sprendimą grįžti į Lietuvą sustiprino ir tai, kad nenorėjome savo vaiko auginti Dubline. Kai esi jaunas, tas miestas nuostabus – linksmintis, susirasti draugų. Bet kai turi vaiką, atsiveria minusai. Nenorėjome, kad vaikas ten užaugtų. Gal lietuvių bendruomenėse yra kitaip, bet aš Dubline nepriklausiau lietuvių bendruomenei. Žinau, kad lietuvių bendruomenėse kitokios nuotaikos, jie taip bendrauja vieni su kitais, kad net sugeba per 20 metų neišmokti anglų kalbos.
Naujo gyvenimo pradžia be jokio plano
Po savaitės mes grįžome į Lietuvą. Atskridome be jokio plano. Dalį daiktų pasiėmėme, kitus palikome ar atidavėme į labdarą. Daiktai yra visiškas niekis priimant lemtingus sprendimus.
Jau kitą dieną, išsiraususi iš dėžių padoresnius darbužius, ėjau į pokalbį dėl darbo. Iškart gavau, beje, jį dirbu iki šiol su motinystės pertraukomis! Įsidarbinau chemijos pramonės įmonėje, dirbu administracijoje, esu direktoriaus dešinioji ranka.
Įsigijome negyvenamą loftą, kurį reikėjo įrengti nuo nulio. Viską darėme neapsakomai greitai, su mažu biudžetu.
Remontas, aš – naujokė darbe, vaikas pradėjo labai sirgti, vyras ieškosi darbo, jis irgi pradėjo sirgti. Pradžia buvo košmariška. Vis svarstau, kaip vyras atlaikė, netrenkė durimis.
Niekas nesitikėjo, kad ryšimės antram vaikui
Pirmasis nėštumas, gimdymas ir laikas po gimdymo buvo viena didžiulė trauma. Bet su vyru supratome, kad gailėsimės, jeigu atimsime iš sūnaus galimybę turėti brolį ar sesę. Kai Myles buvo 3,5 metų, pradėjome planuoti antrą. Pastojau iškart. Kai laukiausi, mane atidžiai tikrino, ar antram vaikučiui nieko nėra. Daug vizitų Santariškėse, nuostabūs, jautrūs gydytojai.
Gimdžiau Antakalnyje, vis dėlto gimdymo patirtis nebuvo gera. Kai pasakiau savo sprendimą nemaitinti krūtimi, sulaukiau nenusakomo priešiškumo. Visas personalas ėjo ir klausinėjo, kam aš išvis gimdžiau vaiką? Nuteisė viešai. Visas dienas. Nuo ryto iki vakaro aiškino. Jų nuomone, gimdai tam, kad žindytumei. Tai pagrindinė priežastis, kam gimdomi vaikai. Buvau gyvenimo užgrūdinta, todėl ištvėriau, tačiau jeigu būčiau jauna, be vyro, pirmakartė, nežinau, kaip būtų buvę. Tai buvo psichologinis spaudimas, pereinantis į psichologinį smurtą.
Antro vaiko sveikata
Su medikais tenka bendrauti ir toliau, nes Cillian nuolatos serga. Po gimimo jis „gaudė“ virusus nesustodamas. Prasidėjo tyrimų maratonas. Lauki mėnesį, patenki pas specialistą, gauni atsakymą – „vaikui viskas gerai, eikite pas kitą specialistą“. Lauki mėnesį, patenki pas kitą – „vaikui viskas gerai, eikite pas trečią“. Dvi savaites gulėjome stacionare, kur tyrė viską – daugybė specialistų, konsiliumų. Kraujo mėginius net siuntė į Vokietiją, įtardami retą imuniteto sindromą. Atsakymas – vaikas sveikas. Gydytojai tikisi, kad Cillian organizmas tiesiog pripras prie virusų ir nereaguos į juos taip stipriai.
Reikia trečio!
Kai pamatėme, kaip šitas vaikutis serga, supratome, kad būtinai reikia dar vieno. Kolegės, sužinojusios, kad laukiuosi trečio, buvo šokiruotos. Jos matė, kiek daug teko ištverti auginant sergančius vaikus, tad tepasakė – jūs ekstremalai.
Kokia logika gimdyti trečią? Mes su vyru nesikliaujame logika. Kai grįžome į Lietuvą irgi nebuvo logikos, tik mano intuicija. Klausėmės širdies balso.
Nuo 16 metų norėjau dukros. Kai pradėdavau lauktis, nuo pat nėštumo testo žinodavau, kad bus berniukai. Buvau dėl to laiminga, tačiau svajonė apie dukrą vis ruseno. Iš pradžių vyras sakė NE, bet kai pasakiau, kad labai noriu, jis tik perklausė – nori mergaitės? Sutiko, kad pabandytume, bet sutarėme, kad trečias kartas bus paskutinis.
Ir vėl pavyko pastoti iš pirmo karto, gimė nuostabus sveikas kūdikis, dukrytė Maeve, be sindromų ir ydų.
Vaikai – pusiau airiai
Kaip ir daugumoje dvikalbių šeimų, vaikai su manimi kalbasi lietuviškai, o visi kartu šeimoje kalbame angliškai. Jeigu gyventume Airijoje, bet kokiu atveju kalbėčiau su vaikais lietuviškai, kito varianto nėra. Vyras mane skatina kalbėti su vaikais lietuviškai, kai užsimirštu, greitai sugrąžina mane į tiesos kelią, sako – jie gyvena Lietuvoje, todėl privalo kalbėti lietuviškai.
Tiesa, pats Max nemoka lietuvių kalbos ir vargu ar mokės, jis iš tų žmonių, kurie neimlūs kalboms. Be to, lietuvių kalba sunki. Tačiau visi vyro giminės žino, kad „Lithuania is a best county in the world“.
Max yra Lietuvos patriotas dėl meilės man, nes vadovaujasi posakiu „happy wife, happy life“.
Ką jis čia veikia? Lietuvoje užsieniečiui darbo tikrai yra. Jeigu specialybė yra IT, tai išvis rojus. Bet mano vyras ne IT specialistas, jis dirba pardavimų vadovu. Per 7 metus pakeitė ne vieną darbą. Kol su tuo nesusiduri, net nepagalvotumei, kiek daug lietuviškų įmonių Lietuvoje iš esmės nieko nedaro, jų rinkos yra kitose šalyse, o bendrauti su užsienio rinkomis noriai samdo užsieniečius.
Lietuva yra rojus vaikams
Dubline man labiausiai trūko kultūrinio gyvenimo. Esu vilnietė, norėjau tą patį jausti ir ten. Lietuvoje tiek daug visko vyksta, begalės renginių nemokami. Užsienyje tokio dalyko nesulauksite. Žmonės, atsimerkite. Kas savaitgalį gali eiti su vaikais į teatrus, parodas, renginius, ir dar gali rinktis. Tiek visko daug. Žinoma, rasite muziejų, kuriuose dar tvyro sovietinė dvasia – neliesk, nekvėpuok, nekalbėk. Kartais mums atėjus dirba būtent tos kelios surūgusios darbuotojos. Iš jų sklinda – „geriau neateikite“. Bet neleidžiu tai informacijai manęs paliesti, be to, yra pilna tikrai nuostabių ir šaunių darbuotojų.
Man sakė, kad grįžus į Lietuvą euforija praeis, bet ji nepraėjo jau 7 metus. Taip džiaugiuosi, kad dar neišblėso ta laimė.
Vyšnia ant torto
Kartu su dukra gimė ir mano prekinis ženklas „Maeve Cherry“.
Man labai patinka siuvinėti, bet augindama vaikus niekada nerasdavau laiko. Vyras nuo mūsų pažinties vis ragindavo ką nors kurti, nes esu „creative“. Po 14 metų spaudimo pradėjau veiklą – siuvu ir siuvinėju puošnias apykakles. Prekinis ženklas vadinasi dukros vardu, o „cherry“ (vyšnia) simbolizuoja, kad dukra yra mano vyšnia ant torto.
Apykaklės – nuostabus aksesuaras. Galima nešioti prie bet kokio rūbo, o kiek derinių galima sukurti! Kad išmokčiau jas pasiūti, kreipiausi į profesionalią siuvėją. Daug naktų verkiau, kol išmokau.
Siuvu ir siuvinėju, žinoma, naktimis. Aš moku nemiegoti, išmokė blogai miegantys vaikai.
Tiems, kurie nedrįsta
Emigrantams, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, bet nedrįsta, sakau – jeigu širdis traukia, darykite. Pajutote trauką namo, grįžkite, nes – o ką prarasite? Pinigus? Bet juk jie uždirbami. Nebūsi nei primas, nei paskutinis, kuris prarado pinigus. O jei nepabandysi, neturėsi sielos ramybės, visą gyvenimą gailėsiesi, kad nepriėmei sprendimo, kai buvai užsidegęs.
Laikas eina labai greitai. Su vyru važiavome į Lietuvą va bank. Visi atkalbinėjo, o mes sakėme – grįšime, pabandysime, nepatiks, važiuosime kitur. Jeigu bijote, kad grįžti sudėtinga dėl vaikų, tai nuraminsiu, kad jie daug lengviau adaptuojasi. Tėvai skleidžia stresą ir paniką. Čia kaip išleidimas į darželį. Mes patys išpučiame vaiko adaptavimosi problemą. Lengviausia pasakyti – negaliu grįžti, nes mano vaikai jau lanko darželį, mokyklą kitoje šalyje. Taip nusimetate atsakomybę. Prisiimkite pagaliau atsakomybę už savo gyvenimą ir gyvenkite jį patys.
Gerdos darbus galite apžiūrėti www.maevecherry.co arba IG: maeve_cherry
Neila Ramoškienė, nuotraukos Olios Gotli ir Sunny Foto
Susiję straipsniai
