Smagu, kad šią vasarą vėl galime dalintis kelionių įspūdžiais ir šiltų kraštų vaizdais. Laidos „TV pagalba“ vedėja Gerda Žemaitė viena pirmųjų atidarė kelionių su vaikais sezoną ir išskrido į Turkiją.
Apie pramogas ir dviejų vaikų – dvimečio Nikolo ir septyniolikmečio Marko – mamos kasdienybę kalbamės su Gerda.
Gerda, kelionė į Turkiją – seniai planuota ar ekspromtas?
Kadangi gegužę buvo mano jubiliejus, 40 metų, nusprendėme ta proga nuskristi į Antaliją. Kelionių buvome labai pasiilgę. Pasirinkome labai saugų variantą – apsidraudėme net turkišku sveikatos draudimu, jei reikėtų susirgus ten karantinuotis. Aišku, prieš kelionę buvo neįprastai daug dokumentų tvarkymo, bet kai labai nori keliauti, niekas neatrodo sudėtinga.
Buvo smagu būti be kaukių, tik kai kuriuose restoranuose reikėdavo jas užsidėti. Gegužę buvo užpildyta 50 procentų viešbučio kambarių. Bet viešbutyje nuolatos ir nebuvome – mirkome jūroje, nes vandens temperatūra jau tada buvo 26 laipsniai. Nikolui tai antras skrydis, kai pirmą kartą skridome į Turkiją, jam buvo tik pusė metukų ir jis nieko neprisimena. Tada jam skristi nebuvo jokio streso, jis apskritai nesuprato, kas čia vyksta. O dvimetis jau viską supranta, tik įlipęs į lėktuvą pradėjo panikuoti, ta uždara lėktuvo erdvė labai nepatiko. Pakilimas buvo tikrai įtemptas. Bijojo net pro langą pažvelgti. O grįžtant jau buvo ramesnis. Mes visą laiką kalbėjome, aiškinome jam, kas vyksta.
Ar buvo kelionėje kokių nors ekstremalių situacijų?
Baiminausi, kad Nikolas nenudegtų saulėje, tai tepiau 50 SPF apsauginį kremą kas penkias minutes. Buvo nerimo dėl maisto, nes Nikolas valgė labai mažai, daugiausia tik vaisius. Pusryčiams dar pavykdavo įsiūlyti kiaušinį ar kruasaną, o likusią dienos dalį mieliau valgydavo kokį obuolį. Viešbutyje tikrai buvo nemaža kūdikių maistelio pasiūla, vaikų mėgstamų kotletukų ir vištienos, bet galbūt dėl karšto oro jam nesinorėjo. Laimė, grįžus į namus sugrįžo ir puikus jo apetitas.
Beveik nesinaudojome vaikišku baseinu, nes Nikolas jo labai bijojo. Galbūt dėl gana šalto vandens. Radome išeitį – nupirkome pripučiamą baseinėlį ir per dienas jis taškydavosi jame.
Jūsų santuoka abiem su vyru – antroji. Iš pirmų santuokų turite vaikų, jūs – vieną, vyras – keturis. Kiek šeimos narių šįkart keliavo?
Su mumis keliavo septyniolikmetis Andriaus sūnus Antanas ir to paties amžiaus mano sūnus Markas. Jie turėjo savo atskirą kambarį, jiems dviese nebuvo liūdna. Kiti Andriaus vaikai jau suaugę, dukra studijuoja mediciną ir jai būtų sudėtinga savaitei atitrūkti nuo mokslų, vienas sūnus gyvena Prancūzijoje, kitas Norvegijoje. Bet esame keliavę ir su visais vaikais po Lietuvą, išsinuomojome autobusiuką, kad visi tilptume. Mes labai gerai sutariame su Andriaus vaikais, esame viena didelė šeima.
Kaip reagavo šitas didelis beveik suaugusių vaikų būrys, kai pranešėte naujieną, kad laukiatės dar vieno vaikelio?
Jiems tai nebuvo netikėta – žinojo, kad mes svajojame dar turėti vieną bendrą vaiką. Aš pati širdyje ilgėjausi mažiuko, parduotuvėse pradėjau dairytis į kūdikių rūbelius. Ir žinojau, kad delsti nėra ko, – reikia šokti į paskutinį vagoną, nes kuo toliau, tuo daugiau rizikos dėl amžiaus. Kai apsisprendėme, labai greitai viskas ir įvyko.
Pirmojo vaiko susilaukiau labai jauna ir – ne gėda pasakyti – neplanuotai. Su mano buvusiu vyru draugavome 6 metus, bet vaikų turėti dar neketinome. O kai susilauki toks jaunas, 22 metų, atrodo labai sunku, nieko nežinai, reikia tėvų pagalbos. Kurį laiką maniau, kad tą vieną vaiką gyvenime ir teturėsiu. Bet Markas užaugo, ir vėl pradėjau ilgėtis leliuko.
Koks buvo nėštumas – juk dirbote televizijoje beveik iki pat gimdymo?
Mano nėštumai nelengvi, ir su Marku teko gulėti ligoninėje, ir su Nikolu 11 savaitę grėsė persileidimas. Medikai nieko gero nežadėjo, bet labai tikėjau, kad viskas baigsis laimingai. Dvi savaites sąžiningai išgulėjau ligoninėje nueidama tik iki tualeto. Ačiū Dievui, viskas baigėsi puikiai. Laukdamasi Marko, buvau priaugusi 24 kilogramus, su Nikolu 20. Matyt, tai genetiškai lemta, nes ir mano mama, ir sesuo per nėštumus priaugdavo labai daug. Sesuo, laukdamasi dukrytės, priaugo net 30 kilogramų! Laimė, po gimdymo svoris gana greitai nukrenta.
Nikolas gimė per cezario pjūvį, o po gimdymo praėjus 3 mėnesiams aš jau tobulinau savo formas sporto salėje. Taigi, po gimdymo praėjus pusmečiui, svėriau tiek, kiek ir prieš gimdymą.
Antrojo nėštumo metu dirbau iki 8 mėnesio. Nenoriu sėdėti namie, noriu veiklos. Žinoma, nevažiuodavau į tuos iškvietimus, kur gali kilti koks nors pavojus, daugiau filmavausi veterinarijos klinikoje, gelbstint gyvūnus. Per tiek metų „TV pagalboje“ esu užsiauginusi storą odą, išmokusi neparsinešti tų neigiamų emocijų į namus. Pirmais metais visko būdavo, ir verkdavau, ir nemiegodavau naktimis, ypač būdavo gaila nelaimingų, apleistų vaikų, atrodo, nors imk ir įsivaikink.
Kuo skiriasi jauna ir brandi motinystė?
Man tai visiškai skirtinga patirtis, nes ir vaikai labai skirtingi. Markas buvo labai neramus. Gal dėl to, kad ir man pačiai buvo labai daug streso. Iki metų jis visiškai nemiegodavo naktimis ir nuolat verkdavo. Su buvusiu vyru naktį budėdavome pamainomis, o sutikę kaimynai užjaučiamai linguodavo galvas: „Ar jūs iš viso kada nors miegate?“. Tikriausiai atrodėme kaip zombiai – pajuodusiais paakiais. Markas pirmais metais daug sirgo, prasidėjo lengva astmos forma, nuolat reikėdavo antibiotikų. Dėl neramumo aš išvežiojau jį pas visokius gydytojus, po raidos centrus Vilniuje, Kaune, kol man pasakė: „Mamyte, atsipalaiduokit. Jūsų vaikas sveikas, tiesiog jis jautrus, greičiausiai tai truks iki 3 metų“. Taip ir buvo, nuo 3 metų pradėjo gerėti.
O Nikolas labai ramus nuo pat gimimo. Visą naktį jis pradėjo išmiegoti nuo 3 mėnesių. Užmigdavo 10 vakare ir pabusdavo 8 ryte. Kai pirmąkart taip atsitiko, pati nustebau: kaip tai? Keldavausi naktį žiūrėti, ar vaikas gyvas? Tie motinystės atostogų metai buvo ramūs ir smagūs. O po metų planavau grįžti į darbą, tai pradėjome pratinti pasilikti su auklyte. Šį rudenį jau planuojame leisti ir į darželį. Manau, jam priprasti nebus sunku, nes labai myli vaikus. Ir apetitas jo geras, viską valgo. Dabar jau valgome visi prie vieno stalo, tik jei gaminu kažką aštraus ar iš tarkuotų bulvių, jam tada paruošiu kažką labiau vaikiško.
Esate dviejų sūnų mama…
Žinoma, kad svajojau apie mergaitę. Mano sesuo turi dvi dukras, aš du sūnus… Juokauju, kodėl ten danguje kas nors nesumaišė kortų, kad būtų įvairesnės? Neturėsiu laimės pinti kasas, bet su berniukais paprasčiau. Kad ir dėl aprangos – pora džinsų, pora džemperių, sportbačiai, ir viskas.
Mūsų namai pilni sportinių reikmenų: kamuolių, futbolo vartų, yra bokso kriaušė, nes vyresnysis sūnus anksčiau lankė futbolą, o dabar boksą. Keli dviračiai, net įkraunama mašina, į kurią Nikolas sėda ir važiuoja. O dar vyras žvejoja. Kai su tėčiu Nikolas eina pasivaikščioti, jie aplanko visus kaimynų šuniukus, prisirenka sraigių, tyrinėja jas, kaip išlenda ragiukai. Andrius labai mėgsta gamtą. O mudu su Nikolu vartome abėcėlę, dėliojame spalvas, labai mėgsta pūsti burbulus. O kamuolys – tai kažkoks šventas dalykas, jam dar nesvarbu, su kuo žaisti – tėčiu, broliu, auklyte ar manim.
Aš pagerbta tarpo vyrų. Laimė, namie turiu moterišką kampelį ir laiko sau – šeimos vyrai man leidžia jo turėti. Vyras mėgsta grilinti, tad savaitgaliais aš beveik niekada negaminu maisto, kažką jis iškepa ant grilio.
Kaip ruošiate Nikolą darželiui?
Bandome laikytis tokio dienos režimo, koks bus darželyje. Visada tuo pat metu migdome pietų miegelio. Auklė irgi stengiasi laikytis to ritmo. Mums pasisekė su aukle, nes tai mano draugės rekomenduotas žmogus. Pirmą kartą mes susitikome dar nėštumo metu, norėjau iš anksto pasirūpinti, kas galės mane pavaduoti, kai reikės grįžti į darbą. Man ji patiko iš karto – nuoširdi, paprasta. Dabar grįžę iš Turkijos turėjome karantinuotis 10 dienų, taigi Nikolas ilgai nematė auklytės. Jis labai prisirišo prie manęs, nepaleisdavo nė per žingsnį. Galvojau, kaip reaguos grįžęs ir vėl pamatęs auklę? Nustebau, kad jis čiupo ją į glėbį ir 15 minučių jos nepaleido, o man parodė „atia“, kad galiu eiti į darbą.
Iš pradžių galvojome Nikolą užrašyti į privatų dvikalbį darželį, bet paskui pagalvojome, kad viskam savas laikas. Išmoks tą anglų kalbą. Aš pasitikiu mūsų valstybiniais darželiais, apie tą, kurį mes išsirinkome, girdėjau daug gerų atsiliepimų.
Kokias žinomas mamas sekate instagrame?
Socialiniuose tinkluose labai daug gerų patarimų, mamos dalinasi savo atradimais apie prekes, ką verta, ko neverta pirkti, rekomenduoja literatūrą. Aš seku Laurą Mazalienę, Indrę Kavaliauskaitę, Ingą Žolytę, Ingridą Martinkėnaitę. Su Ingrida esame panašaus amžiaus ir mūsų vaikų amžius panašus, tad man įdomu, kaip jai sekasi.
Laura Mazalienė rekomendavo labai gerą knygą „Viską išbandžiau“ – ką daryti, kai prasideda ožiai, isterijos, kaip suvaldyti vaiką. Man labai padėjo, nes Nikolui jau po truputį atsiranda ožių, jei ko negauna, jau moka kristi ant grindų ir manipuliuoti jausmais. Buvome pradėję duoti mobilųjį telefoną pažaisti, bet pastebėjome, kad vaikas darosi irzlus, ne tik tą akimirką, kai atimi, bet visada. Dabar jau telefonas tabu, ir nebereikalauja. Anksčiau, būdavo, aš neduodu, tai nueina pas tėtį ir gauna. Kuriam laikui pavyko atpratinti. Knygoje „Viską išbandžiau“ daug išsamių psichologinių paaiškinimų, kada reikia ignoruoti, o kada negalima ignoruoti vaiko norų.
Taip pat iš sekamų mamų sužinojau apie balansinį dviratuką. Kai auginau Marką, apie balansinius apskritai nieko nežinojau. Gal jų buvo, bet mes neturėjome? Dabar Nikolas laksto tuo balansiniu dviratuku, pasispirdamas kojomis.
Televizijos projektuose atsiskleidėte ir kaip dainininkė. Ar dainuojate sūneliui lopšines?
Kartais bandau, bet jei dainuoju, jis nemiega, o nori linksmintis, bando irgi dainuoti. Mano balsas jo nemigdo. O užtenka tik atsigulti tarp mūsų su vyru, viduryje lovos, – ir ramiausiai užmiega.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
