Gimdyvės dienoraštis nuo vandens nutekėjimo akimirkos iki sūnaus gimimo

Kristina

Kristina ir Vaidas laukia gimdymo

Skaitytoja Kristina pedantiškai užrašė savo gimdymo dienoraštį nuo vandens nutekėjimo akimirkos iki sūnaus gimimo.

Kovo 11 diena. 4 val. ryto. Man, regis, teka vandenys… O gal ne… Tai turbūt žvakelė, kurią ne taip giliai įterpiau į makštį.

Taip jau buvo kelis kartus. Bet kodėl atrodo, kad buvo šaltokas skystis, kuris ištekėjo ne vienu pliūpsniu, o nesibaigiančia srovele? Ai, reikia miegoti… Šiandien laisva diena. Pailsėsiu. Labai noriu miego. Dirbti nėščiai nelengva.

Ir nedaug kas tai supranta. Pašnekovai be atodairos reikalauja dėmesio ir prašo spręsti jų problemas.

Vakar pasakiau vienam vyriškiui, kad jo reikalus teks atidėti iki tol, kol grįšiu. Iš jo veido buvo matyti, kad neliko patenkintas – juk aš žurnalistė ir be atokvėpio turiu tarnauti visuomenei. Kartais iš mūsų prašoma išspręsti tokias problemas, kurios rūpi tik vienam, dviems ar dešimčiai žmonių.

Darbas, darbas, darbas. Srovelė baigė tekėti. Bet man kažko neramu. O gal gimdau? Juk tai visai įmanoma! Nėštumas – 40 savaičių. Terminas suėjo kovo 9-ąją. Vadinasi, prieš dvi dienas. Puikiai žinau, kad nutekėjus vandenims nereikia delsti. Mintys apie gimdymą nepraeina.

Reikia keltis. Reikia keltis, nes vis tiek neužmigsiu! O jei tikrai vandenys teka? Nenorėčiau dėl galimybės ilgiau pamiegoti ar neaiškių dvejonių sukelti pavojaus vaikučiui. Turiu įsitikinti, kas vyksta. Jei tai tikrai žvakelė, galėsiu ramiai eiti miegoti. Visada baiminausi, kad pirmiausia pradėsiu jausti ne sąrėmius, o nutekės vandenys. Kai taip atsitinka, reikia stebėti, kokios jie spalvos. To klaus gydytojai priėmime.

Labai svarbu pačiai žinoti vandenų spalvą. Jei jie skaidrūs, turiu į  gimdymo namus nuvykti per dvi valandas. Jei gelsvi ar žalsvi – kuo greičiau.

Na, tikrai nepanašu į ištirpusią žvakelę. Lyg kas į kelnaites šaukštą vandens būtų šliūkštelėjęs.

„Vaidai, kelkis, prasidėjo“, – keliu iš miegų savo vyrą. Jis abejoja. Dešimt kartų paklausia, ar esu tikra tuo, kad prasideda gimdymas. „Geriau nuvažiuokime ir įsitikinsime“, – tepratariu.

Per nėštumą nė sykio nebuvau į ligoninę nuvykusi be reikalo. Pavyko ir paruošiamuosius sąrėmius atskirti nuo tikrų. Nepanikavau. Nesijaudinau.

Šį sykį buvo kitaip. Nerimas spaudžia širdį. „Vaikeli, nejaugi tu tikrai ateini?“. Mintyse pajuokauju, kad valstybės 15 nepriklausomybės metų jubiliejų turbūt atšvęsiu savotiškai – gimdydama!

4.35 val. Nueinu į dušą. Grįžusi imu krautis daiktus. Peržiūriu, ar nieko nepamiršau. Po truputį teka skaidrūs vandenys. Tuo įsitikinu įsidėjusi paketą ir pagulėjusi ramiai su juo pusvalandį. Vadinasi, dar turiu laiko. Mintyse save vis raginu, nes noriu kuo greičiau atsidurti ligoninėje ir įsitikinti, ar neklystu.

Tačiau tuo pat metu save ir stabdau – neskubėk, ramiai, taip bus geriau.

Vyras po truputį irgi ruošiasi. Jis su manimi lankė paskaitas nėščiųjų mokykloje ir žinojo, kaip svarbu ramybė.

Romo Čekanavičiaus nuotr.

Romo Čekanavičiaus nuotr.

5 val. Mes pakeliui į ligoninę. Turime nusipirkti negazuoto mineralinio vandens. Žadėjome dėl to sustoti degalinėje. Bet… Tai pamirštame. Prisimename tik sustoję prie Kauno medicinos universiteto klinikų nėščiųjų priėmimo durų.

Daiktus paliekame automobilyje. Nesinori be reikalo juos nešiotis. O gal nereikės dar likti ligoninėje?

Priėmime pasitinka akušerė. Paklausia, kas nutiko. Atsakau dvejojanti dėl tekančių vandenų. Ji pamatuoja mano pilvą, pasiklauso kūdikio širdies plakimo, pasižiūri, ar stipriai sušlapę kelnaitės. Tuomet atneša ligoninės naktinius ir chalatą. Vaidas paima mano drabužius ir atneša iš namų pasiimtus daiktus. Paprašau, kad nuvažiuotų nupirkti mineralinio (jo tą dieną išgėriau ne mažiau keturių butelių. Labai norėjau valgyti).

5.30 val. Paskui akušerę einu į gimdymo palatą. Kauno klinikose buvau lankiusis anksčiau, todėl gerai žinau, ką pamatysiu – vienvietę, šviesiomis spalvom nudažytą, jaukią, namus primenančią patalpą. Lova, muzikinis centras, televizorius. Jokios aparatūros, jokių ligoninę primenančių atributų.

Įsitaisau patogiai. Vaidas įjungia televizorių. Apie savo atvykimą į gimdymo namus pranešu akušerei, kuri mane prižiūrėjo viso nėštumo metu. Taip buvome susitarę.

Palatoje pasirodo KMUK pasididžiavimas, ilgametę patirtį turinti gydytoja Nijolė Meištavičienė. Ją atlydi ir akušerė Leonilė. Stebina tai, kad pasilabinę gydytoja ir akušerė pirmiausia pasidomi mano savijauta bei vardu. Betarpiškas bendravimas ir tai, kad į tave kreipiasi vardu, labai maloniai nuteikia. Jokio perdėto oficialumo ar distancijos.

Juntu nedidelius sąrėmius. Jie nereguliarūs. Nuspręsta laukti šešias valandas. Tiek, pagal protokolą, gali tęstis bevandenis laikotarpis. Gimdos kaklelis užsirietęs lyg kabliukas ir atsidaręs vos per vieną centimetrą. Gydytojai vandens pūslės užčiuopti nepavyksta – tai neįmanoma padaryti esant tokioms sąlygoms. Prasideda laukimo valandos… Kažkur kitoje palatoje surinka naujagimis…

7.30 val. Situacija kol kas nepasikeitė. Tas pats centimetras, tas pats nepaslankus, kietas ir užsirietęs gimdos kaklelis. Sąrėmiai stipresni, bet nereguliarūs. O kartais net ne vienodi. Nedidelis skausmas netrukdo žiūrėti televizoriaus, bendrauti su Vaidu. Kaip viskas bus? Susigraudinu… „Tu ateini!“, – mintyse šūkteliu vaikeliui. Bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodys. Augdamas pilvelyje mėgo su manimi bendrauti. Klausėmės muzikos, dainavome daineles, grojome metalofonu ir dūdele, piešėme. Patiko kalbinti vaiką. Jis atsakydavo. Tik vis nerimavau, kad nežinau, ar jis tikrai ten gerai jaučiasi, ar viskas tvarkoje. Jutau pagarbą ginekologams ir akušeriams, kurie, pasitelkę minimalią aparatūrą ir daugelio metų patirtį, bandydavo nustatyti vaisiaus būklę. Aš taip negalėčiau… Juk rizika suklysti – beprotiška!

8 val. Atrodo, laukia sunki diena. Noriu valgyti, o man patarė to nedaryti. Na, gal ko nors „lengvo“ užkąsti. Tuo tarpu Vaidas „sukimšo“ didžiulį sumuštinį. Žinoma, ne man matant, bet išvažiavęs nupirkti mineralinio vandens. Suprantu jį, bet kartu ir pykstu, kad su manimi nesilaiko priverstinės dietos!

8.45 val. Leonilė vis užsuka į palatą. Pasakoja visokias istorijas. Atsakinėja į rūpimus klausimus. Šilta ir maloni moteris. Kaip, beje, ir kiti KMUK Akušerijos ir ginekologijos skyriaus darbuotojai. Tai pastebėjus, prisimenu sovietinius laikus, kuomet moterys gimdydavo „urmu“, vyrai negalėjo ne tik būti su jomis, bet ir lankyti, vyravo teorija „visos pagimdo – ir tu pagimdysi“. Gimdyvės norai niekam nerūpėjo. Atvirkščiai, į bet kokį pageidavimą buvo reaguojama šaltai. „Dabar viskas kitaip. Užsienio patirtis, naujas požiūris… Gimdyvės dabar padėties šeimininkės. Mes prisitaikome prie jų pageidavimų“, – sako Leonilė.

9.30 val. Reikia lašinti skatinamuosius. Gimdos kaklelis nenori pasiduoti, o laikas bėga. Pastato lašelinę.

Galiu judėti, nes stovas pritvirtintas prie ilgintuvo. Už lango labai gražiai sninga. Matyti pušynas. Ir

Neurologijos skyrius, kur po operacijos guli mano anyta.

Pro duris įeina fotografas Romas. Jo paprašiau būti su manimi, kai viskas vyks. Noriu turėti prisiminimui nuotraukų. Romas su Vaidu išgeria kavos, kurią jiems pasiūlo Leonilė. Aš pasirenku baltą kavą be cukraus „iš aparato“. Vėliau Leonilė kokius penkis kartus mane vaišina arbata.

Sąrėmiai neprasideda. Jie tai atsiranda, tai dingsta. Tai silpnesni, tai stipresni.

11.30 val. Romas paklausia, ką manau apie juodus katinus. „Nieko“, – atsakau, nes netikiu prietarais. „Ką tik už lango vienas nubėgo. Manau, kad tai – laimingas ženklas“, – atsako jis.

12.50 val. Vis bandau prisiminti, į ką panašus sąrėmių skausmas. Į mėšlungį? Ne!!! Į mėnesinių skausmą? Greičiausiai. Kai skauda „apačioje“ ir nieko negali padaryti.

Kitoje gimdykloje moteris pradeda garsiai rėkti. Vėliau sužinojau, kad viskas baigėsi operacija… Ji savo jėgas išeikvojo ne gimdyti, o rėkti. Gaila…

14 val. Gimdos kaklelis – 2 centimetrai. Pajudame iš mirties taško. Tikiuosi, viskas vyks greičiau. Gydytojai susirūpinę. Sako, iki vidurnakčio vaikelis turėtų gimti.

16.45 val. Sąrėmiai vėl silpnesni. Per televiziją baigiu peržiūrėti visus filmus. Tikiuosi, gimdos kaklelis nors truputį pasistūmėjo į priekį. Skausmus galiu kęsti.

17.30 val. Gimdos kaklelis išsitiesino ir sutrumpėjo. Dar vis 2 centimetrai. Gydytoja dabar gali normaliai tikrinti. „Įrankį“, – pasako ji akušerei ir ši dingsta už durų. Žirklėmis gydytoja perkerpa vandens pūslę.

Pasipila maždaug litras šilto skysčio. Pasirodo, silpnai tekėjo šoniniai vandenys. Tai buvo galima pastebėti tik išsitiesinus gimdos kakleliui.

Operacijos neprireiks. „Dabar viskas vyks sparčiai“, – nuramino gydytoja.

18 val. Skausmas didėja minutėmis. Dar galiu žiūrėti televizorių, bet juokingos pono Byno išdaigos manęs jau nelinksmina.

19 val. Sąrėmiai labai dažni. Maždaug kas minutę. Ir tęsiasi apie minutę. Juos malšinu sukdama klubus pagal laikrodžio rodyklę. Ilsiuosi ant specialaus maišo. Kartais norisi, kad Vaidas masažuotų nugarą, o kartais nenoriu, jog mane bent pirštu kas nors liestų. Jis kantriai šokinėja aplink mane ir bando atspėti, ko noriu. Kai atstumiu jo ranką, neįsižeidžia. Supranta, kad man taip lengviau. Leonilė irgi pasisiūlo pamasažuoti. Atsisakau. Man per daug skauda. Noriu, kad greičiau praeitų. Dubens sukimas – geriausias nusiraminimas. Tokia padėtis ir vaikui padeda greičiau judėti. Paprašau nors silpno epidūrinio nuskausminimo. Negaliu daugiau kentėti. Nors gal ir galėčiau, bet geriau pailsėti prieš didįjį įvykį.

20.20 val. Anesteziologė atlieka epidūrinį nuskausminimą. Liepia nejudėti. Sėdžiu susikūprinus ant lovos kaip užhipnotizuota. Sąrėmius prakenčiu sukandusi dantis, nes bet koks krustelėjimas man gali daug kainuoti, o dėl to būsiu kalta aš. Vien nuo minties, kad tuoj bus lengviau, apsąlu. Suprantu, kad nebedaug liko.

20.35 val. Sąrėmius jaučiu, bet ne tokius stiprius. Tebūnie jie tokie, kokie yra. Kad tik blogiau nebūtų.

21 val. Gimdos kaklelis atsidaręs apie 5 centimetrus. Prognozė – vaikas gims kovo 12-ąją apie 3 val. nakties.

Iš tikrųjų, nežinau, ką galvoti. Kolegos darbe juokavo, kas aš, būdama visiška darboholikė, turėčiau pagimdyti šventinę dieną, kovo 11-ąją. „O pirmadienį galėsi eiti į darbą“, – juokavo jie.

3 val. nakties atrodo taip toli… Bet, kita vertus, tiek pralaukus galima luktelti ir dar kelias valandas.

Faktas toks – vaikelis netrukus gims. Galvoti apie ką nors daugiau nei apie jį, nesugebu. Be to, mintyse nuolat dėkoju anesteziologams už galimybę lengviau įkvėpti oro – vis negaliu patikėti, kad man skauda ne taip stipriai.

22 val. dar niekas nesitiki gimdymo. Aš – rami. Toliau džiaugiuosi mažesniu skausmu. Gydytojai kalbasi su mano vyru. Jo veide – nerimas ir laukimas. Kitaip ir būti negali…

22.35 val. Leonilė pakelia antklodę ir žvilgteli į mane. „Gimdymas“, – išgirstu ją šūktelint. Staiga viskas aplink pasikeičia. Per kelias akimirkas uždegamos visos šviesos, atsiranda būtinų įrankių rinkinys, gydytojai apsivelka chalatus, kepures ir kaukes. Paruošiamos pagalbinės priemonės, vaikelio apžiūros stalelis. Įtariama, kad jis gims su aplink kaklą apsivijusia virkštele. Aš visa tai matau kuo aiškiausiai.

Neprarandu sveikos nuovokos ir prisiekiu sau, kad klausysiu kiekvieno gydytojų ir akušerės nurodymo.

Esu įsitikinusi, jog kiekvienas nereikalingas judesys, šūksnis ar aimana tik pasunkins mano vaikelio kelią į pasaulį, o aš perniek eikvosiu jėgas.

Prasidėjus sąrėmiui, sulaukiu skausmingiausio momento, giliai įkvėpiu oro, sulaikau jį ir stumiu jį į apačią. Kai oro pritrūksta, įkvėpiu greitai dar kartą ir vėl stumiu. Procedūrą pakartoju trečią kartą.

Sąrėmis baigiasi. Ilsiuosi. Klausiu, ar viską darau gerai. Vyras stovi pašonėje. Jo darbas – padėti man susiriesti į kamuoliuką. Kojas esu atrėmusi į atramas, rankomis įsikibusi į atlošus. Kad vaikutis lengviau eitų, stumdama orą truputį pakeliu sėdmenis. Smakras visuomet prispaustas prie kaklo.

Regis, viskas vyksta sklandžiai. Gydytojai, matydami mano pastangas, tik dar nuoširdžiau palaiko. Kažkas man šluosto veidą drėgnu kompresu. Pataiso ant kaktos plaukus.

Tarp sąrėmių Vaidas mane vėdina. Vėliau jis man pasakojo, kad patalpoje trūko oro. Bent jau man. Žinoma, aš to nejaučiau…

Septynis kartus atlieku tą pačią procedūrą: poilsis, įkvėpimas, trys stūmimai. Ir staiga pamatau, kaip Leonilė staigiu judesiu ištraukia sūnelį. Jį, su manim susijusį virkštele, pakelia į viršų. Palaukę, kol nustos pulsuoti virkštelė, ją nukerpa. Sūnelis, įkvėpęs oro, rikteli. Vaikutis guli man ant krūtinės. Vėliau jį paima, apiprausia, uždeda kepurėlę ir prosenelės megztas šiukščios vilnos kojinaites. Tokios yra geriausios, nes puikiai masažuoja naujagimiui padukus.

Užgimsta placenta. Reikėjo kelis kartus nestipriai stumtelti.

Gimdymo takuose nerasta plyšimų. Tik išorėje truputį įkirpta norint pagreitinti vaikelio kelią į pasaulį.

Vis dėlto virkštelė buvo apsivijusi aplink kaklą…

Sūnelį padeda šalia manęs. Jį pirmą kartą maitinu. Vaikelis, atėjęs į naują pasaulį, taip prisispaudžia prie mano krūtinės, kad net užmiršta kvėpuoti. Leonilei tenka jį palaikyti ant rankų – kvėpuoju normaliai.

Kūdikis godžiai ryja priešpienį. Leonilė pataria, kaip žindyti, kad būtų gerai ir vaikeliui, ir aš galėčiau išsaugoti sveiką krūtinę.

Tą vakarą, kovo 11-ąją, Kauno klinikose gimė vienintelis berniukas. 23.06 val…

Lietuvos Nepriklausomybės metines mūsų šeima sutiko įspūdingai. Tai buvo milijonus kartų geriau nei gražiausi pasaulio fejerverkai, paradai ir koncertai. Smagu, kad Nojus savo gimtadienius švęs kartu su Lietuva.

Mama Kristina

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − = trys

Kitos temos: