Tikrai nesu išprotėjusi supermamytė
Kai atšąla, visoms mamoms aktualiausia tema – kaip išvengti virusų ir peršalimų.
To paklausėme ir dainininkės Gintarės Karaliūnaitės, nes Gintarė apie žoles bei natūralius gydymo būdus išmano nemažiau už savo mamą žolininkę Adelę Karaliūnaitę. Gintarė augina 4,5 metukų Sofiją. Vyresnysis sūnus Nojus šiemet jau studentas.
Gintare, ar esate išgyvenusi tą etapą, kai savaitę – vaikas darželyje, o kitą – savaitę jau serga?
Sofiją į darželį išleidau dvejų su puse. Pirmieji metai tokie ir buvo – sirgo ir sirgo. Persirgo visomis įmanomomis virusinėmis ligomis, jau maniau, kad reikės toliau auginti namuose. Bet per metus susiformavo imunitetas, ir antrais metais ji beveik nebesirgo. Imunitetą stiprinu žolelėmis, nuo pirmųjų metų duodu sirupo „Kiškio lineliai“, kurio sudėtyje yra 4 fermentuotų žolių. Sirupas saldus, vaikas jį noriai geria. Tas sirupas ne tik stiprina imunitetą, bet ir ramina nervus, dukra geriau miega.
Nuo pat Sofijos gimimo naudoju natūralias priemones. Kai pradėjo valgyti papildomą maistą, keletą kartų pasitaikė labai stiprių vidurių užkietėjimų. Dukrytė net verkdavo, dar tada nemokėjo pasakyti, ką ten jai skauda. Ant puoduko sėstis nenorėdavo, nes žinodavo, kad skaudės. Vienu žodžiu, buvo nemaža problema. Padėjo mamos gaminami „Meškos taukai“ – kiaulių taukuose virtos vaistažolės. Suvalgius šaukštelį to tepalo, po pusvalandžio visos problemos būdavo išspręstos. Vaikus dažnai vargina užkietėję viduriai, ir tai pavojingas dalykas, nes, kai toksinai neišsivalo iš organizmo, prasideda kiti negalavimai. Žarnynas – vaikų sveikatos pagrindas.
Gydote tik natūraliomis priemonėmis?
Aš tik pusiau natūralistė, jei yra reikalas, duodu ir antibiotikų. Tikrai nesu išprotėjusi supermamytė. Kai liga tik prasideda, pirmiausia išbandau natūralias priemones, nes įsitikinau, kad jos geriau pasisavinamos, neturi šalutinio poveikio. Jei liga įsivažiuoja, kreipiuosi į tradicinės medicinos gydytojus. Skiepijau visais privalomais skiepais ir kai kuriais mokamais. Pavyzdžiui, nuo rotaviruso. Žinau, kad kai kurie tėvai daro klaidą ir skiepija sloguojančius, neseniai prasirgusius vaikus. Skiepyti galima tik visiškai sveiką vaiką! Augindama Naglį, turėjau skaudžios patirties, kad vaikas dėl rotaviruso gali atsidurti ligoninėje ir vos ne reanimacijoje. Nebenoriu to išgyventi dar kartą. Kai Sofijai sueis 6 metukai, skiepysiu ir nuo erkinio encefalito.
Giminėje turime liūdnų pavyzdžių, kai žmonės susirgo ir encefalitu, ir Laimo liga. Dabar, kol neskiepyta, Sofija net negali su močiute eiti žoliauti. Labai saugau dukrą, nenušienautose pievose visai neleidžiu vaikščioti, susilaikau nuo noro parodyti ir paglostyti avytes. Aišku, niekada nežinosi, kur gali pasigauti erkę, štai neseniai buvome Birštone, Sofija nubėgo paskui sutiktą šuniuką, o kai grįžo, matau, kad drabužėliais ropoja erkė. Kieme visada trumpai pjauname žolę, kad erkėms nebūtų sąlygų veistis. Mes su dukra einame į mišką tik žiemą arba vėlai rudenį, kai saugu. Ir tai pažiūriu, kad nebūtų jokio atviros odos lopinėlio, o parėjus namo dar gerai patikrinu, ar ko neparsinešė. Pasikeitė gamta – dabar liūdni laikai atėjo, iš tiesų būtų galima daug ką veikti gamtoje su vaiku, bet pavojinga.
Turiu didelę prabangą daug laiko būti kartu su dukra
Ar jums skiriasi pirmojo ir antrojo vaiko auginimas?
Auginant antrą vaiką, nukrenta ant žemės obuolys – pakeli, nušluostai ir duodi graužti. Nebesu tokia išprotėjusi švaruolė, kokia buvau augindama Naglį. Tada net kvarcuodavau kambarį specialia lempa (ir iš kur ją buvau gavusi?). Būdavo, Naglis nukrenta, delnais atsiremia į žemę, jau puolu plauti rankyčių. Buvau visko prisiskaičiusi apie mikrobus, norėjau saugoti nuo jų sūnų.
Dabar, augindama dukrą, naudoju druskų lempą. Tai paprastas ir veiksmingas būdas išvalyti kambario orą. Stengiuosi, kad vaikams netrūktų jodo. Galiu pasakyti paprastą būdą, kaip patikrinti, ar žmogui jodo netrūksta. Į skystą jodą reikia įmerkti ausų krapštuką ir ties krūtine patepti kryžiuką. Vaikams mažytį, suaugusiesiems didesnį. Jeigu per 3–4 valandas to kryžiuko nebelieka, tai rodo jodo trūkumą. Jei kitą rytą kryželio nebėra, – tada organizme jodo tiek, kiek reikia, o jei ryte dar liko jodo pėdsakų, galbūt organizme jo ir per daug. Tai paprastas ir pigus tyrimo būdas, kurį darau savo dukrytei kiekvieną pavasarį ir rudenį. Kartais ta vieta gali parausti, tada reikia išgerti stiklinę pieno. Stengiuosi, kad vaikai per vasarą prikauptų ne tik jodo, bet ir vitamino D, maudomės, būname saulėje. Mano dukra valgo daug daržovių ir uogų, nė nereikia raginti. Kiekvieną rytą priskinu prisirpusių šilauogių, atnešu jai per rasotą žolę – tai gražiausios ryto akimirkos.
Imunitetas priklauso ir nuo nervų sistemos, ne tik nuo mitybos. Pastarieji metai mums buvo sunkūs, nuo skyrybų vaiko visiškai apsaugoti negali. Manau, būtent dėl išgyvenimų žiemą Sofijai buvo prasidėjęs neurodermitas. Taikiau ir liaudišką mediciną, ir vaistus, per mėnesį pavyko išsigydyti.
O ką su dukryte mėgstate veikti kartu, kaip pramogaujate?
Turiu didelę prabangą daug laiko būti kartu su ja. Vaikai yra mano pirmenybė – ne karjera, ne asmeninis gyvenimas. Sofija stipraus charakterio, ji gana lengvai ištveria sunkesnes situacijas, turi stiprų išgyvenimo geną. Baisiausias dalykas – nuobodulys. Labai daug idėjų gimsta ekspromtu – važiuojame paspirtukais, einame stebėti gyvūnų, čiuožiame, lipdome, sėdame ant dviračių… Kasmet atsiranda naujų pramogų, dabar jau mielai eina į žaidimų kambarius, susidraugauja su nepažįstamais vaikais. Mes ir miegame kartu, net saldu iš to gerumo, kai galime lovoje piešti, žaisti lėlytėmis, žiūrėti filmukus. Mūsų laikas toks jaukus ir rausvas.
Aš dirbu nuo trečiadienio iki penktadienio, dažniausiai visoje Lietuvoje vykstančiose mugėse prekiauju natūraliais produktais. Tačiau, kad ir kur būtų mugė – Šilutėje, Mažeikiuose ar Klaipėdoje, – į darbo pabaigą visada važiuoju į Kauną pas dukrytę. Vakarai yra mūsų, auklės neturime, kartais padeda tik krikšto dukra Ugnė. Vasarą vežiojuosi dukrą kartu, nes jai labai patinka tos mugės ir miestų šventės, ten būna batutų, galima padūkti. Kartais ir prekiauja kartu, jai tai kaip žaidimas. Jei pasiimu į koncertus, kai dainuoju „Boružėlę “, užlipa į sceną padainuoti kartu. Atrodo, kad ji gimusi scenoje. Sofija labai muzikali, gal labiau negu aš buvau vaikystėje.
Nuo pat Sofijos gimimo Gintarė naudoja natūralias priemones
Jau esate numačiusi būrelius ir lavinimo mokyklėles?
Ji darys tai, ką norės pati, – nieko neversiu. Neapkrausiu ir būreliais, nors leisiu išbandyti viską. Man mama irgi leido išbandyti ir mesti, tik vieną dalyką vertė daryti iki galo – lankyti muzikos mokyklą. Net gąsdindavo plonu rudu odiniu dirželiu (juokiasi). Ko tik nesu lankiusi… Lankiau plaukimą, badmintoną, visas šokių pakraipas, išskyrus breiką, jodinėjau žirgais, važinėjau riedučiais, šokinėjau nuo tramplino… Čia tik sportas, jau nekalbant apie dramos būrelius ir operinio dainavimo studiją. Manau, kad tarybiniais laikais tėvai buvo tokie užimti, kad nesigilindavo, kokių talentų iš tiesų vaikas turi. Mamai atrodė, kad aš gabi muzikai, – to ir užteko. O iš tiesų aš turiu dar keletą nerealizuotų talentų, pagal kuriuos galėjau pasirinkti specialybę. Vienas iš jų – interjero kūrimas. Manau, būčiau galėjusi tapti gera architekte, juk jau vaikystėje mano lėlių nameliai būdavo tobuli. Man patinka planuoti sienų tinkavimus, skaičiuoti, kiek ir kokių plytelių reikės patalpai. Dabar visa tai darau su didžiausiu malonumu savamoksliškai. O kitas nerealizuotas talentas – kirpėja. Manau, mama neskatino šio mano pomėgio, nes tais laikais atrodė, kad kirpėja – per daug paprasta specialybė. Galėjau tapti ir gydytoja, mane ta sritis traukia. Deja, dabar jau per vėlu. Todėl savo vaikams leisiu ieškoti savęs, atrasti tuos talentus, kuriuos realizuodami, jie galės būti laimingi ir turės pragyvenimo šaltinį.
Paskutinėse klasėse daug apie tai kalbėjome su Nagliu. Jis nusprendė studijuoti vaizdo projektavimą ir programavimą Anglijoje. Sūnus meniškas, gražiai piešia, aš laiminga jo pasirinkimu. Vis dėlto juk auginau sūnų viena, ir tai didžiausias mano laimėjimas, kad jis žino, ko gyvenime nori. Dėl jo širdis džiaugiasi. Kol augo, girdėjau daug kritikos, kodėl taip nestandartiškai jį auginu. Pavyzdžiui, kodėl retkarčiais leidžiu nelankyti pamokų. Nemeluosiu – tikrai leisdavau, nes žinodavau, kad jis pasivys. Kitas vaikas gal ir piktnaudžiautų ta laisve, o Naglis paskui savarankiškai išmokdavo. Kartais jam pamokose būdavo per lengva arba nuobodu. Tada pradėdavo mėtyti replikas mokytojams, vėl būdavau kviečiama į mokyklą. Bet aš supratau sūnų ir sakiau: nesinervink, mokykla yra tik vienas iš gyvenimo etapų, ji kažkada pasibaigs, o visas įdomumas prasidės vėliau.
Sofijai ieškosite nestandartinės mokyklos?
Jaučiu, kad jai netiks paprasta mokykla, ji per daug aktyvi, kad išsėdėtų nuobodžioje pamokoje. Esu nusižiūrėjusi vieną meninės pakraipos privačią mokyklą, mano draugai ten leidžia savo vaikus, pasakoja, kad toje mokykloje naujoviškas požiūris į vaiko švietimą: mokoma per žaidimus, per įdomius užsiėmimas. Man atrodo, kad tas suolų trynimas ir atsakinėjimas prie lentos turėtų būti praeitis. Svarbu, kad vaikas augtų laisvas, be muštro, standartų, nors valstybei ir patogiau auginti paklusnų žmogų. Aš nenoriu, kad mano vaikai užaugtų vergais, tarnais ar patarnautojais. Ponais, beje, irgi (juokiasi).
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš salono „Interjero akcentai“ archyvo
„Mamos žurnalas“
