Nuomonės formuotoja Gintarė Vasyliūtė instagrame turi beveik 80 000 sekėjų. Ir ne tik dėl jos gurmaniškųjų atradimų „Gourmet adventures with me and mini-me“. Gintarė dalinasi spalvingu savo gyvenimu – nuo namų įsirengimo iki nėštumo aktualijų. Įdomiausia turbūt yra tai, kad nėščia moteris gyvena taip aktyviai, kad visi mitai apie nėštumo draudimus ir baimes byra tarsi smiltys.
Gintare, nejau niekas nesako, kad, pavyzdžiui, nėščiai moteriai keliauti po Aziją nesaugu arba važiuoti motoroleriu pavojinga?
Nėštumo būsenos nesureikšminu. Nors, žinoma, ne kartą esu girdėjusi įspėjimų, kad nevalgyčiau gatvės maisto, bet man Azijoje tai taip natūralu! Azija buvo mano meilė iš pirmo žvilgsnio, kai atvykau visai jaunutė su modelių agentūra. Man čia tinka viskas: ramus žmonių gyvenimo būdas, draugiškumas, maisto kultūra. Maistas labai svarbu, bet mieliau einu valgyti ne į „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtus restoranus, o ieškau unikalių vietų, kur gaminamas to regiono maistas. Atsisėdu lauko kavinėje ant plastmasinės kėdės ir ragauju tai, kas daugeliui atrodytų egzotika. Ragaudama pradėjau tiesiog domėtis, kur patiekalas yra tinkamai padarytas, o kur gaminama tiesiog turistams.
Dėl to labai nemėgstu tokių vietų, kuriose sėdi daug turistų, – man turi būti paprasta, autentiška ir pilna vietinių žmonių, ten maistas visada būna šviežiausias.
Viename Kambodžos restoranėlyje užsisakiau krokodilienos. Ten krokodilai auginami specialiuose ūkiuose ir jų patiekalai įtraukiami į meniu šalia mėsos ir žuvies patiekalų. Kai valgai, tai nelabai ir supranti, kas tai, – patiekiama su įvairiais padažais, primena vištieną. Pamenu, pirmojo nėštumo metu, kai laukiausi Viltės, keliavome po Kambodžą. Kaimyniniame name vietiniai žmonės ant grilio kepė gyvates, pamautas ant iešmo, kaip šašlykus. Tąkart paragauti nesiryžau, kaip nesimėgauju ir keptais vabalais. Vieno miestelio šventėje esu jų pabandžiusi, bet tik dėl smalsumo.
Yra tam tikros „raudonos linijos“, kai maistas manęs nevilioja. Bet aš nevalgau ir lietuviškų vėdarų… Dabar, kai keliaujame su vyru Dariumi, stengiamės atlikti „namų darbus“ kur eiti pietų ar vakarienės, nes esame ganėtinai išrankūs.
Bet kai gaminu namuose (o tai aš labai mėgstu), stengiuosi, kad maisto racione būtų daug mūsų lietuviškos klasikos, nebijau bulvių ar grietinės. Mėgstu, turiu silpnybę geriems ir kokybiškiems produktams.
Iš kur tas jūsų pomėgis maistui?
Galbūt iš tų laikų, kai modeliams reikėjo laikytis dietų, riboti maistą?
Kai dirbau modeliu Bankoke, kiekvieną penktadienį mus matuodavo, ar nepriaugome svorio. Mano apimtys kas kartą būdavo vis didesnės, nes agentūros merginos galėdavo valgyti viename restoranėlyje, o kur dar Bankoko desertai, saldumynai, pyragai, tortai. Jau tada mėgdavau kažką nusičiupti ir iš gatvės maisto. Bet dėl priaugtų centimetrų labai neišgyvenau, nes jaučiau, kad modelio darbas – ne man, jo ilgai nedirbsiu. Didžiausias dalykas, ką man davė modelio darbas, – tai meilė Azijos šalims. Tai tarsi antrieji mano namai. Jei galėčiau, visas savo atostogas leisčiau tik Azijoje – man čia niekada nenusibosta!
Net vestuves neseniai atšventėte Balyje!
Kai prieš gerus metus su Dariumi (Darius Bagdanavičius – Gintarės vyras – red. Past.) ėmėme planuoti vestuves, nutarėme, kad jos turėtų vykti ten, kur šilta ir gražu. Artimieji buvo įsitikinę, kad susituoksime Tailande, bet mes nusprendėme pasirinkti tokią Azijos šalį, kurioje dar abu nebuvome. Taigi pasirinkome Balį. Tai buvo ypatinga diena, kupina meilės ir intymumo. Šventės norėjome tik sau, todėl pasirinkome jaukią ceremoniją Uluwatu miestelyje ant vandenyno kranto. Viskas buvo tobula iki smulkmenų – nieko nenorėčiau keisti, nes tai buvo tik mūsų šventė!
Su Azija susiję daug svarbių mano gyvenimo įvykių. Po ją keliavau laukdamasi Viltės – su pilvuku pabuvojau Tailande, Malaizijoje ir Kambodžoje. Pamenu, kaip vienu metu pasiilgau lietuviškos virtuvės ir ieškojau patiekalų, kur bent kiek būtų bulvių. Arba kaip Kambodžoje po visą Siem Reap’ą ieškojau pomidorų sulčių!
Paskui, kai Viltė buvo daugiau kaip metukai, du mėnesius su ja gyvenome Tailande.
Auginau Viltę viena ir supratau, kad viskas priklauso nuo mano požiūrio. Taip, buvo sunkių akimirkų, užuot susitelkusi į tai, ko neturiu, nusprendžiau kurti gyvenimą, kuris džiugintų tiek mane, tiek mano dukrą. Patarimas vienišoms mamoms? Neužsidaryti tarp keturių sienų – keliauti, kurti prisiminimus, atrasti veiklas, kurios teikia džiaugsmo tiek jums, tiek vaikui!
Ir nors daugelis bijo keliauti su mažais vaikais, man tai atrodė kaip didžiulis gyvenimo nuotykis. Su Vilte nemažai keliavome – nuo trumpų išvykų iki tolimesnių kelionių. Žinoma, buvo visko – ir bemiegių naktų, ir sunkumų oro uostuose, bet tie prisiminimai neįkainojami. Viena įsimintiniausių kelionių buvo mūsų dviejų išskridimas dviem mėnesiams į Tailandą – Koh Lantos salą. Pasiėmiau lagaminą, vežimą ir Viltę į nešynę, o daugiau, atrodo, nieko net nereikėjo, laikas ten buvo tiesiog magiškas.
Dabar, antrojo nėštumo metu, irgi buvome mėnesiui išvykę į Balį ir grįžome pilni įspūdžių, įsikrovę teigiamos energijos, sklindančios iš visų aplinkinių. Azija tikrai yra ta vieta, kur visada visi tavimi pasirūpins, jeigu ko nors reikėtų, o baimė dėl gatvės maisto, manau, yra išpūstas reikalas!
Antrąkart sukūrėte šeimą. Kaip Viltei pranešėte, kad ji turės sesutę?
Į Viltę esu įdėjusi labai daug meilės ir rūpesčio, kol auginau ją viena. Galbūt todėl ji subrendusi ne pagal metus. Viltė labai norėjo sesutės, kokius metus nuolat to prašė. Niekada nėra sakiusi, kad daugiau vaikų šeimoje nereikia, – Viltė apskritai labai geras ir šiltas žmogus, visi tai pastebi. Dabar, kol sesutė dar pilvelyje, ji ateina ir kalbasi su ja.
Iš pradžių Viltė net nepatikėjo, kad turės sesę! 10 nėštumo savaitę pasidariau genetinį NIPT tyrimą, kuris parodo ne tik galimas ligas, bet ir būsimo kūdikio lytį. Nutariau surengti Viltei staigmeną – į rožinę dėžutę įdėjau du vienodus megztinukus, vieną Viltės dydžio, kitą kūdikėlio, įdėjau sesutės echoskopo nuotraukėlę ir laukiau, kaip sureaguos Viltė.
Prireikė laiko, kad ji tikrai patikėtų būsimos sesės egzistavimu. Keletą kartų dukrą vedžiausi į echoskopiją, kad pati ekrane pamatytų tą faktą. Kai gydytoja Viltės paklausė, ar ji laukia sesutės, tik tada galų gale ji patikėjo ir labai apsidžiaugė!
Kokia esate mama?
Stengiuosi rasti balansą tarp meilės, rūpesčio ir laisvės. Man svarbiausia, kad mano vaikai jaustųsi mylimi, saugūs ir galėtų išreikšti savo emocijas. Noriu būti šalia, kad galėčiau palaikyti, kai reikia, tačiau skatinu ir savarankiškumą, ir atsakomybę pagal jos amžių.
Dabar Viltė jau pirmokė ir viskas einasi tikrai puikai! Manau, kad labai daug kas priklauso nuo mokytojo, o šiuo klausimu mums labai pasisekė, nes Viltė su didžiuliu noru keliauja į mokyklą! Žinoma, dabar jau ir laukia pirmųjų vasaros atostogų, nes būsime jau trys merginos!
Nenoriu perkrauti Viltės būreliais ir popamokine veikla. Stebiu, kas jai labiausiai patinka, ką ji daro su malonumu. Kitais metais planuoja grįžti į gatvės šokius, o šiuo metu lanko būrelius mokykloje, kuriais labai džiaugiasi.
Manau, didžiausias raktas į tvirtą ryšį su vaiku – kalbėjimas. Nuo pat mažens stengiuosi su Viltė kalbėtis atvirai ir nuoširdžiai, nes man svarbu, kad ji jaustųsi išgirsta ir suprasta. Kalbėjimas ne tik padeda suprasti jos jausmus, bet ir ugdo pasitikėjimą savimi bei aplinkiniais. Aš tikiu, kad, kai vaikas jau nuo mažens mato, jog jo nuomonė svarbi, tai stiprina mūsų ryšį.
Antrąjį vaikelį gimdysite Lietuvoje?
Taip, nors pirmą kartą, prisiklausiusi visokių istorijų apie šiurkštų akušerių elgesį, Lietuvoje gimdyti bijojau. Gimdžiau Londone, iš gimdymo liko patys gražiausi prisiminimai. Tiesa, buvau patekusi į šiek tiek kuriozišką situaciją. Kadangi esu aukšta ir labai liekna, gydytojams pasirodė, kad vaikelis per mažai priauga svorio. Sužinoję, kad keliavau po Aziją, jie ėmė įtarinėti, kad ten užsikrėčiau kažkokiu virusu, ir vaisius sustojo augti. Nuo 7 nėštumo mėnesių kas savaitę turėdavau ateiti pas gydytoją, kad patikrintų būklę. Galų gale gydytojai nusprendė, kad 37 nėštumo savaitę reikia skatinti gimdymą, tad Viltė gimė truputį anksčiau, negu turėjo. Aš nelankiau jokių pasiruošimo kursų, nepraktikavau jogos nei meditacijos, bet į gimdymo palatą pasiėmiau ramios muzikos ir klausiausi jos gimdymo metu. Gydytojai manęs net paklausė, kokiuose hipnoterapiniuose kursuose ruošiausi gimdymui, kad esu tokia rami? Aš manau, kad vidinis moters nusiteikimas gimdymo metu yra svarbiausia.
Pirmasis ir antrasis nėštumai tikrai skiriasi – dabar turiu daugiau pasitikėjimo. Pirmą kartą viskas buvo nauja ir neramu, o dabar jau žinau, ko tikėtis.
Ar sudėtinga antrą kartą kurti šeimą ir pradėti viską nuo pradžių?
Man nesudėtinga, aš į gyvenimą žiūriu paprastai. Natūralu, kažkas išsiskiria, kažkas susituokia. Atsirado žmogus, su kuriuo norime kurti šeimą, labai tuo džiaugiuosi. Birželio pradžioje turi gimti mūsų vaikutis. Be baimės gyvenu žinodama, kad greitai ta diena ateis ir ji bus nuostabi!
Ginta Liaugminienė
Fotografė Lina Kišonė, KISONE PHOTO
Apranga: drabužių nuomos salonas WARDROBE
Makiažas ir šukuosena: Lauros Naseckienės
Fotosesijos vieta: apartamentai BOHEME HOUSE
Susiję straipsniai
