Mokslo žurnalistė Goda Raibytė-Aleksa parašė knygą vaikams „Kas vyksta kosmose“, vėl paliesdama temas, kurios kaitino ir mūsų pačių vaizduotę, kai buvome vaikai. Ar, be Žemės, egzistuoja kur nors gyvybė? Kas vyksta kosmose, kur dar nėra žmogus įkėlęs kojos? Kaip galėtume apsaugoti Žemę, jei į ją skrietų gyvybei grėsmę keliantis asteroidas?
Su knygos autore kalbamės apie tai, kodėl svarbu skatinti vaikų smalsumą.
Goda, savo knygos įžangoje rašote, kad turite misiją – sudominti visuomenę mokslu. Ar jus pačią vaikystėje kas nors įkvėpė tuo domėtis: mokytojai, TV laidos, knygos? Iš kur tas smalsumas, koks mūsų pasaulis ir Visata?
Nežinau, iš kur mano smalsumas atsirado, bet jis visada buvo mano dalis. Gyvenau kaime, priešinternetinėje eroje, ilgą laiką neturėjome interneto, tai tikrai daug dažniau žiūrėdavau į dangų. Visada buvo įdomu, kas ten yra. Gerai prisimenu suvokimą, kad tie šviesuliukai – žvaigždės arba kitos planetos. Negalėjau patikėti, kad Žemė yra ne vienintelis pasaulis kosmose. Dar buvau visai mažytė, bet tas suvokimas, matyt, užkūrė ugnelę manyje, kuri dega iki šiol. Man pasisekė, kad galėjau stebėti Hale-Bopp kometą – nežinau, ar gyvenime dar pavyks gyvai stebėti tokio grožio ir ryškumo kometą.
Su mokytojais pasisekė mažiau… Nors gerai mokiausi, matematikos mokytoją iki šiol sapnuoju košmaruose, sulaukdavau iš jos ir patyčių savo atžvilgiu. Tai matematika man visada siejosi su ja, tik vėliau matematiką išlaisvinau savo galvoje nuo tokių prastų asociacijų su mokytoja. Užtai turėjau nuostabų istorijos mokytoją, apie kurį visada galvodavau, kad jis pasakoja daug įdomiau nei rašoma vadovėlyje.
Papasakokite apie savo vaikystę – turėjote teleskopą? Žiūrėjote į žvaigždes? Fantazuodavote apie ateivius?
Jau iš dalies atsakiau pirmame klausime. Apie ateivius fantazuodavau ir daug apie juos kalbėdavau. Prisimenu, kaip per 15 gimtadienį bendraklasiams pasakiau, kad tikiu ateiviais, sulaukiau visokių reakcijų. Bet laikui bėgant ir dalis jų ėmė domėtis ateiviais kartu su manimi. Žinoma, patikimų šaltinių nebuvo, tai tikrai skaitydavome visokius neaiškius leidinius, kuriuose nebuvo mokslu grįstos informacijos. Vėliau teko pamiršti tą informaciją ir išmokti, ką iš tikrųjų veikia nežemiškos gyvybės ieškantys mokslininkai.
Dabar populiarūs mokslo muziejai. Ar jūs mėgstate tokias vietas? Ką patartumėte šeimoms, kaip tokius muziejus apžiūrėti?
Beveik visada keliaudama apsilankau vietiniame planetariume, mokslo ar gamtos muziejuje. Labiausiai patikę yra Griffith observatorija Los Andžele (JAV), Perlan muziejus ir planetariumas Reikjavike (Islandija) ir didžiausias kosmoso muziejus – Cité de l’espace Tulūzoje (Prancūzija). Ir, žinoma, Londono gamtos istorijos muziejus –iš ten galima neišeiti savaitę.
Koks Lietuvoje mokslo muziejus įdomiausias vaikams? Galbūt pasidalinsite savo nuomone?
Manau, Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje, nes ten yra daug interaktyvių vaikams pritaikytų veiklų. Žinoma, Molėtų etnokosmologijos muziejus, kur galima susipažinti su Lietuvos kosmoso istorija ir patiems pro teleskopą pasižiūrėti į kosmosą.
Kaip atsirado knygos „Kas vyksta kosmose“ sumanymas? Pasiūlė leidykla ir pradėjote rašyti „nuo nulio“ ar jau pati turėjote medžiagos, straipsnių?
Rašiau viską nuo nulio, knygos konceptą sugalvojau pati. Leidykla mane „medžiojo“ jau kurį laikį, bet nieko nesiūliau, kol neturėjau aiškios idėjos. Pasiūliau, patiko, parašiau, išleidome. Ilgiausiai užtruko informacijos paieška, paskui viską surašyti jau buvo gana paprasta. Knygą puikiai perka, vis sulaukiu malonaus laiško iš tėvų, kad jie skaito kartu su vaikais.
Kuo mes, lietuviai, galėtume didžiuotis kosmoso tyrinėjimų srityje? Ką tėvai galėtų papasakoti savo vaikams, skaitydami kartu šią knygą?
Manau, perskaitę knygą, patys tėvai pastebės, kas jų vaikams įdomiausia, kas užkabino jų smalsumą, kur atsirado daugiausiai klausimų. Kiek tenka girdėti atsiliepimų, kol kas tarp vaikų populiariausi skyriai apie Saulę.
Dėl Lietuvos indėlio – tikrai turime kuo didžiuotis. Juk Kazimieras Simanavičius raketos konceptą nupiešė prieš 400 metų, iki kol į kosmosą pakilo pirmoji raketa. Tai – tik vienas įvykis.
Kaip manote, ar šiuolaikiniams vaikams įdomus kosmosas?
Šiuolaikiniai vaikai yra smalsūs, protingi ir turi kur kas platesnį pasaulio suvokimą. Žinoma, kad jiems įdomu. Tačiau ne visiems. Ir viskas čia gerai – juk visi mes skirtingi, ne visiems patinka tie patys dalykai. Tik pastebiu, kad papasakojus įdomiau, dažnai pavyksta sudominti net tuos, kurie kosmosu šiaip nesidomi. Viskas atsiremia į gerą pasakojimą ir empatišką ryšį su vaikais. Atradus raktus į jų širdis, dangus nėra limitas.
Ar jūs pati dažnai žiūrite į žvaigždes? Ar stebite saulės užtemimus ir pašvaistes?
Visada stebiu svarbesnius įvykius, jei leidžia orai. Ypač patinka poliarinės pašvaistės, jų stebėti net vykau į Islandiją. Lietuvoje irgi galima pamatyti. Pavyzdžiui, įspūdingos buvo gegužės mėnesį. Aš jų nemačiau, nes kaip tik tą istorinę naktį gimdžiau savo sūnų.
Visatos nepažinumas skatina žmogaus vaizduotę. Ar jūs pati mėgstate filmus apie ateivius?
Tiesą sakant, nelabai, nes ateiviai ten dažnai pateikiami labai vienodai, nuspėjamai. Mokslininkai kalba kur kas įdomiau nei filmai. Žinoma, pavyzdžiui, filmas „Atvykimas“ papasakojo labai įdomią istoriją.
Ar dažnai galvojate apie tai, ar egzistuoja nežemiška gyvybė?
Ne kasdien, bet tikrai dažnai. Viliuosi, kad visoje šioje Visatos neaprėpiamybėje nesame vieni.
Galbūt dalyvavote susitikimuose su skaitytojais, moksleiviais? Kokių minčių sukėlė tokie susitikimai?
Taip, gana dažnai keliauju į mokyklas ir bibliotekas. Visada mintys būna vienodos – vaikai yra nuostabūs, jie mūsų ateitis. Mane žavi jų vaizduotė.
Kaip įdomiai galima praleisti laisvalaikį su vaikais ir paskatinti jų smalsumą?
Kaip minėjau, gegužę pagimdžiau sūnų, su kuriuo dabar leidžiu daugiausiai laiko. Jis dar tik atranda šio pasaulio grožį, tad kartu tyrinėjame spalvas, tekstūras, formas, garsus ir t.t. Jam įdomiausi augalai, ypač medžiai ir kambarinės gėlės, lauke dažnai stovime prie medžių – leidžiame jam paliesti kamieną, pažaisti su lapais. Vyras muzikantas, jau nupirko sūnui instrumentų ir moko groti.
Ar jūsų pačios gyvenime svarbios knygos? Dabar, kai daug informacijos yra internete? Ar užsukate į knygynus keliaudama arba norėdama praleisti laisvą laiką?
Taip, labai svarbios. Dabar, kadangi auginu kūdikį, skaitau mažiau, bet skaitymas – natūrali mano dalis. Kartais pavargstu nuo mokslinių knygų, skaitau tik fikciją. Gal nustebinsiu, bet mylimiausias mano fikcijos rašytojas yra Stephen King, jo aktualijas seku, o rašymo stilius yra toks įtraukiantis, kad net didžiausias jo knygas „suvalgau“ per labai trumpą laiką. Bet knygų lentynoje daugiausiai vis dėlto mokslinių knygų įvairiomis temomis.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.11.26.
