Taip, sutinku, kad tai gana netikėtas siūlymas šiais visuotinio lieknėjimo vajaus medijose laikais. Juo labiau to, atrodo, nesitikėjote išgirsti iš šio straipsnio autoriaus, kuris dar visai neseniai straipsnių serijoje „Lieknėjimas ir nutukimo gydymas, arba būdai, kaip numesti svorio“ nutukimą pavadino didžiausiu šių laikų ekonomiškai išsivysčiusių valstybių piliečių žudiku ir nurodė, kokiais būdais galima jį įveikti.
Kiekvienas visatos reiškinys turi dualistinę prigimtį – kaip Jin ir Jan, šviesa niekada nebūna be šešėlio, o neigiamas reiškinys visada turi teigiamų pasekmių. Ne išimtis ir antsvoris bei riebalai žmogaus organizme. Norint efektyviau kovoti su šiuo reiškiniu, būtina žinoti ir apie „kitą medalio pusę“. Kita vertus, tai gali būti paguoda tiems, kurie nuleido rankas ir pasidavė šioje nelygioje lieknėjimo kovoje, juo labiau kad savigrauža dar labiau didina stresą, o jis – apetitą. Susidaro uždaras ratas. Pastarąjį dešimtmetį atsirado ir tokių lieknėjimo ekstremistų, kurie savanoriškai perlenkė lazdą (nekalbu apie patologines būsenas, iš kurių žinomiausia yra anoreksija) ir rizikuoja savo sveikata. Ekspertai sutaria, kad toks sulieknėjimas, kai riebalai sudaro mažiau nei 13 proc. kūno masės, yra žalingas sveikatai.
Kas žinotina apie riebalus ir žmogaus organizmą?
Biochemikai riebalus vadina lipidais. Be jų negali egzistuoti nė viena žmogaus organizmo ląstelė. Jie yra bene svarbiausias ląstelės membranos sudedamasis elementas. Steroidiniai hormonai, iš kurių populiariausias – testosteronas, ir estrogenai yra lipidai. 10–12 proc. smegenų sudaro lipidai. Žinant, kad 80 proc. smegenų sudaro vanduo, riebalai tampa pagrindine jų sudedamąja dalimi. Kaulų čiulpai, kurie yra atsakingi už eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių), pernešančių deguonį ir anglies dvideginį (šnekamąja kalba šis veiksmas vadinamas kvėpavimu), gamybą, yra „labai riebūs“.
Didelė dalis vitaminų yra tirpūs riebaluose, todėl jiems pasisavinti būtina, kad maiste būtų riebalų. Beje, vitaminai dažnai kaupiasi ir yra saugomi riebaliniame audinyje. Gyvas organizmas kaupia energiją riebalų pavidalu. Anatomiškai krūtys kaip pieno liaukos yra riebalinio audinio atmaina, pilvo vidaus organų pasaitą daugiausia sudaro riebalai, inkstai apsupti apsaugine riebaline kapsule (iš čia ir kilo posakis „kaip inkstas taukuose“) ir galų gale poodinis sluoksnis sudarytas daugiausia iš riebalų. Taip yra ne veltui. Riebalai kaip buferis saugo giliau esančius gyvybiškai svarbius organus nuo temperatūros svyravimų ir išorinių mechaninių traumų. Antsvorio turintys ar net nutukę žmonės turi pranašumą prieš normalaus kūno sudėjimo individus, nes įvairiausių avarijų ir traumų atveju nutukę žmonės patiria mažiau vidaus organų sužalojimų. Ne viena mokslinė studija palaiko teiginį, jog antsvorio turinčių senjorų gyvenimo trukmė gali būti ilgesnė. Judėjimo traumos, įvairūs griuvimai yra dažni šiuo gyvenimo laikotarpiu, labai dažnai gali komplikuotis ir baigtis mirtimi, todėl kai kuriuose šaltiniuose pagyvenusiems žmonėms rekomenduojama turėti nedidelį antsvorį. Taigi nepakankamas riebalų kiekis organizme yra žalingas visiems išvardytiems organams ir jų funkcijoms.
Atskiru paragrafu išskirsiu vieną nepelnytai pamirštų riebalų funkcijų. Riebalai didele dalimi lemia mūsų išvaizdą, kadangi po oda, tarp jos ir raumenų bei kaulų yra riebalinis tarpsluoksnis, vadinamasis poodis, nuo kurio sankaupų storumo bei formos ir priklauso mūsų išvaizda.
Aukščiau išdėstyti faktai yra bendro pobūdžio informacija. Tikiuosi, ji atkreips skaitovų, kurie gali persistengti lieknėdami ar kuriems reikia pasiteisinti, kodėl nemeta svorio, dėmesį.
Riebalų pritaikymas chirurgijoje
O dabar pakalbėsime apie labiau apčiuopiamus dalykus. Atskleisiu, kokios praktinės naudos pacientui gali duoti riebalai. Kitaip tariant, kaip šiuolaikinis chirurgas, toks kaip šio straipsnio autorius, gali panaudoti riebalus gydymui.
Riebalų panaudojimas medicinoje ir ypač chirurgijoje priklauso nuo to, ar žmogaus kūne yra palyginti nemažai nesunkiai prieinamų riebalų. Svarbu ir tai, kad jų priaugti nesunku ir net malonu (tarkim, kas atsisakys neribotai valgyti mėgstamą desertą prieš miegą, nes taip chirurgas liepė). Poodiniame riebaliniame audinyje yra pakankamai kamieninių ląstelių, kurias galima panaudoti daugybei ligų gydyti. Riebalai yra plastinė medžiaga, juos galima pašalinti arba perkelti į tas vietas, kur stinga. Iš tiesų žmogaus kūne ir poodiniame sluoksnyje jie nėra kažkokia taukų sankaupa. Tai yra riebalinis audinys, kaip ir visi audiniai, sudarytas iš gyvų ląstelių ir negausių jungiamojo audinio pertvarų. Jau ne vieną dešimtmetį chirurgai taiko liposakciją nepageidaujamiems riebalams iš poodžio nusiurbti. Pastarąjį dešimtmetį atsirado naujiena – nusiurbimas naujomis technologijomis gali būti naudojamas kaip poodžio „drožimas“. Tarkim, pilvo riebaliniame sluoksnyje galima „išdrožti“ formą, kuri imituotų pilvo ar net krūtinės ląstos raumenis.
Krūtys, sėdmenys, veidas ir net vyriškas pasididžiavimas
Plačiausiai riebalai vis dėlto naudojami kaip statybinė medžiaga. Nusiurbti jie perkeliami į vietą, kur labiausiai trūksta. Šiuo požiūriu krūtys yra absoliučios naudos, gaunamos taikant šį metodą, čempionės. Krūties gerybiniai ir piktybiniai augliai yra vienos dažniausių moterų neoplastinių ligų. Dažniausias pastarųjų gydymo metodas yra chirurginis auglio pašalinimas, po kurio krūtis lieka deformuota. Jei gydant auglį nereikia pašalinti didžiosios dalies krūties, trūkstamą tūrį galima atkurti perkeliant riebalinį audinį iš tų vietų, kur jis nepageidaujamas. Tiesa, to negalima atlikti auglio šalinimo operacijos metu. Geriausias laikas rekonstruoti krūtį – kai randas visiškai sugyja ir nėra rizikos, kad auglys atsinaujins. Taip krūčiai galima suteikti beveik tokią pat išvaizdą, kokia buvo prieš auglio pašalinimą.
Norėčiau paminėti dar vieną riebalų pranašumą – kuo krūtis didesnė, tuo mažiau deformuota ji atrodo po tokio pat dydžio auglio pašalinimo. Kai tik buvo pradėtas taikyti šis metodas, rezultatai stipriai nuvylė, nes beveik visas perkeltas tūris išnykdavo, rezorbuodavosi.
Tuo metu nusiurbtus riebalus traktavo kaip skystus taukus, o ne gyvą audinį. Nebuvo daug žinių apie tai, jog poodinis riebalinis sluoksnis yra nehomogeniškas, susideda iš skirtingų sankaupų, tarkim, 9 poros žinduolių krūtų yra išlikusios kaip rudimentinės riebalinio audinio sankaupos po kiekvieno žmogaus oda. Plačiau apie tai galite paskaityti mano straipsnyje „Nuostabi vieno mokslinio atradimo istorija“ „Čikagos aide“.
Straipsnis publikuojamas internete. Naujos riebalų perkėlimo technikos, kai jie transplantuojami kaip audiniai ir iš tų donorinių poodinių riebalų sankaupų, kurios labiau linkusios prigyti naujose recipientinėse vietose, rezultatai suteikė drąsos taikyti šį metodą pažengusiam celiulitui (kai atsiranda duobučių) gydyti, o vėliau ir krūtų bei sėdmenų (braziliškas užpakaliukas) didinimo procedūroms vietoj implantų. Šios procedūros labai populiarėja, kadangi baiminamasi implantų sukeliamo vėžio.
Pastaraisiais metais riebalinis audinys plačiai naudojamas lūpoms putlinti ir veidui jauninti, bruožams koreguoti. Šis metodas turi daug pranašumų. Pagrindiniai jų: savi riebalai nėra svetimkūniai ir negali būti atmesti kaip sintetiniai audinių užpildai, kurių suleidžiama po oda; jei riebalinis auginys prigyja, tai ilgam, jį veikia tik senėjimo sukelti pokyčiai; audinių užpildai yra brangūs. Trūkumas – riebalams paimti atliekama chirurginė procedūra, privalumas – galima nusiurbti iš vietos, kur jie nepageidaujami.
Aptiktas dar vienas pikantiškas riebalų pritaikymas, kurio negalima nepaminėti. Tai – vyriškumui padidinti, kitaip tariant, penio apimčiai arba ilgiui didinti. Jeigu tai atliekama nusiurbiant riebalus gaktos srityje, vyro varpą galima pailginti iki 5 cm, priklausomai nuo savininko poodinio riebalinio sluoksnio dydžio penio šaknies srityje. Panašiu būdu galima vizualiai padidinti krūtis, nusiurbiant aplinkinius riebalus.
Jeigu tuo pat metu bus atlikta randėjimo mastopeksija, krūtys bus pakeltos be jokių akivaizdžių randų.
Manau, pateikiau gana svarių argumentų, kad skaitytojas dar kartą pagalvotų apie saiką gyvenime.
