Greitai pamatysime lietuvišką nuotykinį vaidybinį filmą vaikams „Lobis“

Rašytoja Renata Šerelytė. Butauto Barausko nuotrauka

Vasario pradžioje Lietuvos kino teatruose pasirodo lietuviškas nuotykių filmas vaikams – „Lobis“. Kino juosta sukurta pagal to paties pavadinimo rašytojos Renatos Šerelytės ir filmo režisierės Agnės Marcinkevičiūtės scenarijų. Negana to, istorija apie draugystę, tėvų ir senelių ryšius su vaikais, gamtos staigmenas ir paslaptis sugulė ir į to paties pavadinimo knygą.

„Juk tai nuostabu: žiūrėdami filmą ir skaitydami knygą vaikai galės palyginti du skirtingus meno raiškos būdus. Jie abu yra puiki erdvė pažinti kūrybą, ją analizuoti, diskutuoti su draugais, tėvais ir mokytojais“, – neabejoja filmo režisierė A. Marcinkevičiūtė.

Renatos Šerelytės knygą „Lobis“ išleido leidykla „Alma littera“. Leidykla pirmoji pakvies vaikus ir jų tėvus į specialų „Alma littera“ kino seansą.

Režisierė A. Marcinkevičiūtė pasakoja, kad vaidybinio filmo vaikams idėją pasiūlė prodiuseris Arūnas Stoškus: „Ilgai ieškojome temos, galvojome, kuo galime sudominti vaikus, ką norime jiems papasakoti, kaip netapti nuobodomis, kurie skaito moralą. Prisiminėme savo vaikystę, kas mums buvo įdomu, ką niekieno neraginami patys skaitydavome. Netrukus prie mūsų prisijungė rašytoja R. Šerelytė, ir idėja pamažu virto kino scenarijumi.“

Nuotykių siužetas filme slepia pamąstymus apie draugystę, apie vaikų ir tėvų santykius. Filmo režisierės nuomone, vertingiausia jame – senovės baltų dvasia, ryšys su gamta ir pojūtis, leidžiantis atsisakyti egocentrizmo, pasijausti pasaulio dalimi, o ne pasaulio bamba. Lobio paieškos filme yra svarbiausia ir įdomiausia dalis. „Juk tuomet vyksta patys gražiausi atradimai, – neabejoja A. Marcinkevičiūtė. – Atrastas lobis yra tik paieškų rezultatas ir vaikai supranta, kad jis – visiškai nesvarbus. Vaikams svarbiausia jaustis mylimiems ir jokie daiktai negali atstoti nuoširdaus buvimo kartu.“

Per filmavimus ir metus trukusį filmo montažą kūrybingumas neapleido ir R. Šerelytės. Filmo scenarijuje papasakotą istoriją ji išplėtė ir sudėjo į knygą. Apie ją su rašytoja kalbasi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Man įkvėpimas neateis, jam reikia visiškos vienatvės“, – sako jūsų knygos herojus. Kaip įkvėpimas ateina pas jus? Iš kokios istorijos radosi „Lobis“?

Įkvėpimas kaip reiškinys man iki dabar atrodo labai mįslingas. Kodėl jam reikia vienatvės, kodėl jo reikia laukti it kokio Godo, kodėl jis vaizduojamas toks paslaptingas?.. Man kartais įkvėpimo laukimas tik viską sugadina. Užtat nelaukiu jo, o sėdu prie darbo. Jeigu ateis – tegu, pastovės prie stalo, pažiūrės, kaip dirbu.

„Lobis“ atsirado visai nepaslaptingai – su leidėjais pamanėme, kad būtų neblogai prie netrukus pasirodysiančio filmo tuo pačiu pavadinimu pridėti ir knygą. Knyga išėjo, žinoma, truputį kitokia nei filmas – juk būtų neįdomu ją tiesiog klonuoti.

Kas tapo jūsų šauniojo ketvertuko prototipais?

O, tai tikrai nėra konkretūs vaikai, vaikai iš tikrovės – juos sukūriau, priskirdama tokius bruožus, kokių reikėjo siužetui ir charakteriams plėtoti. Galbūt tik Augustas kiek panašus į vieną mano vaikystės draugą – tokį nekalbų, užsispyrusį, kiek stačiokišką kietą vyruką, kuris neverkšlena ir nesiskundžia.

Istorija ir jos pasakojimo stilius man priminė „Pepę Ilgakojinę“. Kokios vaikystės knygos jums pačiai darė įspūdį?

Be abejo, Astrid Lindgren knygos! Ypač „Broliai Liūtaširdžiai“, „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, „Emilis iš Lionebergos“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Tove Jansson „Trolių Mumių“ serija – labai mėgstu vieną veikėją, filosofę Ondatrą iš knygos „Kometa atskrieja“. Mėgstamas knygas sunku visas išvardyti – jų tiek daug. Todėl paminiu tik kelias, kuriose labai svarbus pasakojimo stilius ir tai, kas atsitinka, plėtojasi, užauga iki kulminacijos.

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė

Esate sakiusi, kad rašant knygas praverčia autentiškos patirtys, asmeniniai išgyvenimai ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi. Kokios asmeninės patirtys nugulė šioje knygoje?

Taip, knygai reikia visų trijų dalykų – be jų neįvyksta medžiagos „sukibimas“. Idėjiškai ir schematiškai sukonstruotas knygas skaityti galima, bet neįdomu. Skaitai, o vidinis balsas sako – „netikiu“. Bet žinot, ir asmeninės patirtys kartais nepadeda, kad knyga patikėtum, kad ji išeitų patraukli. Juk pasaulis labai keistas, o žmonės – labai skirtingi. Iš kur gali žinoti, kad tavo asmeninės patirtys kažkam bus įdomios? Todėl svarbu rašant nebūti vien savo asmeninių patirčių erdvėje, o persikelti į kitų žmonių patirtis, kad ir kaip nenorėtum, kokios kvailos ar keistos jos atrodytų ir kaip tau būtų jauku savajame patirčių burbule.

Jūsų knygoje vieną dieną tarsi iš po žemių išdygsta seneliai. Jie atsiranda tada, kai kitos išeities nėra. Ar su vaikais mėginate kalbėti apie prarastą kartų ryšį? Apie tai, ko netenka vaikai, neturėdami galimybės būti su seneliais, semtis iš jų gyvenimo išminties ir fantazijų?

Mano vaikystėje senelė buvo labai svarbi. Gal net svarbesnė už tėvus. Su ja aš užaugau – ir pykdamasi, ir klausydamasi, ir nesuprasdama jos, ir net bandydama perauklėti ir atvesti į pažangos kelią (senelė tikėjo Dievą, o aš bandžiau jai įrodyti, kad Dievo nėra). Kitaip tariant, tada vyko tai, kas vyksta ir dabar, kas veikiausiai vyko ir seniau – manoma, kad jei senukai yra atsilikę, nepažangūs, jeigu neišeina jų perauklėti, tada reikia iškancelint, ir baigtas kriukis.

Iš vyresniosios kartos – senelių, prosenelių, tėvų – reikia ne tik semtis gyvenimo išminties ir fantazijų, kaip iš kokių šulinių, bet ir jiems kažką duoti. Atsidėkoti, būti dėkingiems. Palikti jiems teisę būti nepažangiems. O kartais, jeigu jie ir nesuteikė tau to, ko troškai, ko tikėjaisi, – atleisti ir suprasti.

Vaikai knygoje atsiduria kaime, kur telefonai neveikia, nėra kompiuterio, televizoriaus, nėra radijo. Ar gali tokią situaciją įsivaizduoti šiuolaikinis vaikas? O gal jam – tikras nuotykis, kai netenka įprastų komunikavimo priemonių?

Jeigu šiuolaikinis vaikas gali įsivaizduoti tokius dalykus, kurie vyksta populiariose sagose apie vampyrus, brėkštančią aušrą, bado žaidynes, tai jau būtų netgi nepadoru manyti, kad neįsivaizduotų tokio trivialaus dalyko kaip techninių komunikacijos priemonių netekimas. Kita vertus, vaizduotė, kaip sakė mistikai, velnio įrankis. Dažnai patiriame, kad su realia tikrove ji neturi nieko bendro arba realioji tikrovė ją pranoksta.

O štai nuotykis – visai kas kita. Jis nutinka ir be vaizduotės pagalbos.

Savo bičiulį į kaimą knygos herojė prisikviečia pažadėdama baseiną ir boulingą. Tiesa, ji nė neįtaria, kad jis kartu būtų važiavęs ir to nežinodamas. Ar vaikai, kaip ir suaugusieji, dažnai nori pasirodyti geresni, nei yra iš tikrųjų, nors vėliau paaiškėja, kad net ir, jų manymu, blogosios savybės yra mėgstamos ir vertinamos?

Manyčiau, kad vaikai, žinoma, ne visi tikrai nori pasirodyti geresni. Tik galbūt

tasai pasirodymas skirtas daugiau bendraamžiams – suaugusieji, kaip tenka patirti, dažnai taip kelia savo savivertę, daro ją dirbtinę, pažangią (pagal vyraujančią madą), tinkamą eteriui, savo socialiniam burbului, aplinkai. Nors nieko nuobodesnio nėra, kaip unifikuota savivertė. Vaikai dar išlieka autentiški, unikalūs. Ir su savo gerosiomis, ir blogosiomis savybėmis. Tuo jie mums ir brangūs.

Kas šiandienos vaikams, kuriems, rodos, nieko netrūksta, yra lobis? Ar lobio paieškos kartais nebūna smagesnės už rezultatą?

Taip, būtent! Ir ne tik smagesnės – atsiveria ir gilesni dalykai. Lobio nerasti, ko gero, yra taip pat svarbu, kaip ir jį surasti. Ir ieškai juk būtent lobio – l o b i o, o ne pinigų, aukso ar panašių dalykų. Ir tikiesi rasti ne monetas ir ne banknotus, o k a ž k ą, ko nesitiki.

Ar kaimas šių dienų vaikams iš tiesų taip nutolęs, kad gali tapti tikru nuotykių lauku? Ar išvis vaikai dar moka būti gamtoje?

Na, nelabai ten toks ir kaimas – vieniša sodyba miške, prie ežero… Daugiau, sakyčiau, vienkiemis, sala, paslaptinga vieta, kurioje gali įvykti bet kas. Tokią vietą pati turėjau ankstyvoje vaikystėje – Anykščių rajone, Trakininkuose, kur stovėjo močiutės troba, labai archajiška, dviem galais, net šulinys su svirtimi dar buvo ir vazaunė (vežiminė) šiaudais dengtu stogu.

Nežinau, ką dabartiniai vaikai mano apie gamtą. Bet man, kiek atsimenu, baugoka buvo tos gamtos, atrodė ji keista, nesuprantama, naktimis net košmarai sapnuodavosi. Ir dabar man gamta neatrodo kaip pasakų sodas ar džiaugsmo oazė. Ji man tebėra baugi, paslaptinga, joje kaip niekur jaučiu vienatvę ir vienišumą. Tačiau, žinoma, ji ir labai graži. Ir kažkokia pažeista, nuliūdusi – kaip ir mes, šio pasaulio žmonės…

Jau ne pirmąją jūsų knygą iliustruoja Irmina Dūdėnienė. Kuo jums artimas dailininkės stilius? Ar prisidėjote kuriant herojų išvaizdą?

Labai apsidžiaugiau, kad būtent Irmina iliustravo „Lobį“. Ji taip vykusiai pagavo veikėjų bruožus – ir vaikų, ir varlių! Man patinka, kad iliustracijos gyvos, šmaikščios, taupios. Ir kad jose nėra to lyriško saldumo ir baisgražumo.

„Lobio“ scenarijus virto filmu ir knyga. Tai ne pirmoji jūsų knyga, kuri virsta kino pasakojimu. Ar visada žinote, kad taip ir nutiks?

Oi ne, aš niekada to nežinau! Kita vertus, rašydama kiekvieną knygą, aš ją matau tarsi filmą. Taigi visada esu savo knygų režisierė. Dažnai būna taip, kad tiesiog pamatau vaizdą, ir tada belieka menkas menkniekis – jį užrašyti. Ir štai čia prasideda pats įdomumas… nes tas „menkas menkniekis“ ir yra pats svarbiausias dalykas, reikalaujantis iš manęs viso to, kas man, kaip rašytojai, privalu – meistriškumo, vaizduotės, ironijos (ir autoironijos), vizijų, sapnų, metaforų tikslingumo ir beprotiškumo, autentiškų išgyvenimų ir pasinėrimo į kitų patirtis. O kartais užrašyti to, ką matai, ir neįmanoma.

Kadrai iš filmo:

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ penki = 10

Kitos temos: