Apie motinos širdį įprasta kalbėti perkeltine prasme. Tačiau mūsų skaitytojos Renatos Venslovienės istorija – apie fizinę širdį.
Ankstyvoje vaikystėje nustatyta rimta širdies liga bylojo, kad Renata negalės turėti vaikų.
Dabar netoli Kalvarijos, Jonų kaime, gyvenanti Venslovų šeima augina 4 vaikelius, kuriuos Renata sėkmingai išnešiojo ir pagimdė.
Apie tokias nepaprastas istorijas norisi papasakoti daugiau.
Už kardiogramos ribų
Renatos širdelė pradėjo šlubuoti dar vaikystėje.
Daugiau palaksčius ar aktyviau pažaidus, ji imdavo plakti labai greitai, auklėtojos išsigąsdavo, liepdavo mergytei ramiai sėdėti. Būdavo, iškviečia tėvus, jie nuveža pas gydytoją, o priepuolis būna jau praėjęs, širdutė plaka normaliai. Sakydavo, kad vaikas pats prisigalvoja ligų. Tik kartą pavyko atlikti kardiogramą priepuolio metu, ir aparatas nesugebėjo nubrėžti linijos, nes širdies tvinksniai buvo tokie dažni. Tada gydytojai iš karto nusiuntė mergytę į Kauno klinikas.
Mokykloje Renata buvo nuolat stebima gydytojų, reikėdavo reguliariai važiuoti į Kauną tyrimams. Kai buvo 12 metų, Renatą ištiko gana stiprus priepuolis, per kurį patyrė labai keistą pojūtį: tarsi būtų pakilusi virš savo kūno. Gulėdama kambaryje pamatė ne tik savo pačios kūną, bet ir lauke esančią mamą, kuri verkė, nežinodama, kaip padėti. Paskui vėl tarsi sugrįžo į save. „Buvau paauglė, į kurios kalbas niekas per daug rimtai tada nežiūrėjo. Bet ta patirtis labai pakeitė mano gyvenimą. Man tarsi atsivėrė supratimas, kad už šio, materialaus kasdienio gyvenimo, yra kažkoks kitas pasaulis. Tuo metu interneto dar nebuvo, knygų apie dvasinius ieškojimus irgi negalėjai rasti. Sužinojau, kad vienos klasiokės mama praktikuoja meditaciją. Pradėjau lankytis pas ją“, – pasakoja Renata apie tai, kas nutiko prieš 20 metų.
Jaunystė, pažymėta operacijomis
22 metų Renatai gydytojai atliko pirmąją širdies operaciją. Po jos pusmetį mergina jautėsi gerai, paskui sveikata vėl ėmė blogėti. Po poros metų prireikė ir antros operacijos. Tiesa, jos buvo daromos gana naujoviškai, neatveriant krūtinės ląstos, tik zondu per kraujagyslę pasiekiant širdį ir elektrošoku uždeginant nervus. Tokios operacijos trukdavo apie porą valandų, būdavo daromos, pritaikius vietinę nejautrą, tad mergina matydavo ir girdėdavo medikus.
Po antrosios operacijos prognozės buvo nelinksmos. Gydytojai manė, kad reikės širdies stimuliatoriaus. „Tarp eilučių“ buvo pasakyta, kad apie vaikus geriau negalvoti. Nėštumas ir gimdymas būtų per didelis krūvis tokiai širdžiai.
Noras, didesnis už ligą
„Netrukus po mokyklos baigimo ištekėjau. Su vyru labai mylėjome vienas kitą.
Tik mane kartais apimdavo juodos mintys – esu jauna dvidešimties su trupučiu moteris, kuri kasdien turi gerti vaistus, kuri niekada negalės turėti vaikų ir patirti motinystės džiaugsmo…
Vyras sakė, kad tikrai nenorėtų rizikuoti mano gyvybe, jau geriau be vaikų, negu be manęs. Bet vis tiek kažkoks liūdesys liko. Vienos meditacijos metu vidiniu matymu tarsi pamačiau, kaip sėdi kambaryje sena moteris ir mezga. Suvokiau, tai mano liga. Aš jai padėkojau, kad atėjo pas mane. Jei ne liga, nebūčiau supratusi, kad reikia džiaugtis kiekviena nugyventa diena, tuo, ką turiu, nieko nekaltinti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Likimą kuriame mes patys savo pasirinkimais, savo mintimis. Svarbu kiekvieną dieną užpildyti įdomia veikla, džiaugtis galimybe judėti, kvėpuoti, gyventi. O tada, padėkojusi už pamokas, paprašiau ligos išeiti. Ir ji išėjo“, – sako Renata.
Jauna moteris padarė eksperimentą – kitą rytą išėjo į darbą neišgėrusi kasdienių vaistų. Būdavo ir anksčiau, kad kartais pamiršdavo išgerti piliulę, bet tada netrukdavo pajusti širdies permušimus. O tąkart buvo viskas gerai. Ji jautėsi kaip sveika.
Nuo tos dienos nebevartoja vaistų ir nebesilanko pas širdies gydytojus jau beveik 10 metų.
Motinystės patirtys
„Kai pajutome, kad liga išėjo, po pusės metų pastojau. Puikiai jaučiausi, intuityviai žinojau, kad man viskas gerai, atsirado kažkoks pasitikėjimas savimi. Pradėjau skaityti saviugdos literatūrą, valyti savo mintis. Mūsų pasirinkimai lemia emocijas.
Visi mano nėštumai ir gimdymai buvo nerealūs, ėjau „kaip tankas“, vaikus pagimdydavau per 4–5 valandas ir beveik be skausmo. Gimdymo metu svarbiausia susitelkti ne į save, o į ateinantį vaikelį. Juk nauja gyvybė ateina į pasaulį su sava energija, sava misija, tad turi padaryti viską, kad tas atėjimas jai būtų kuo lengvesnis. Dabar turime keturis vaikus: Ąžuolą, Saulę, Džiugą ir Vėjūnę“, – džiaugiasi moteris.
Kaimo keistuoliai?
Renata ir Darius Venslovai gyvena Jonų kaime, netoli Kalvarijų miestelio. Kaime žmonės paprastai mąsto žemiškai. Renata su savo dvasinėmis patirtimis truputį iškrenta iš konteksto. Tačiau ji jaučia vidinį poreikį dalintis su kitais tuo, ką pati atrado.
Sako, jog būtų egoistiška vien sau laikyti žinias apie sveikesnį ir harmoningesnį gyvenimą. Iš pradžių buvo kelios draugės, kurios susidomėjo Renatos požiūriu. Vėliau atsirado pasekėjų internete. Dabar Renata rengia kursus jau visoje Lietuvoje.
„Aš prisistatau kaip 4 vaikų mama, kalbanti asmenybės tobulėjimo temomis. Buvo atvažiavusi filmuoti „Stiliaus“ laida iš Lietuvos televizijos, į susitikimus kvietė Marijampolės sveikuolių klubas. Žmonėms pasakoju apie savo ligą ir pasveikimą, dalinuosi sveikos mąstysenos ir sveiko gyvenimo receptais. Aš renkuosi gyventi su džiaugsmu ir daryti, ką turiu daryti. Aš esu sveika, mano vaikai sveiki, esu mylima ir mylinti, mūsų šeimoje viskas gerai, vadinasi, gyvenu taip, kaip ir turėčiau.
Skaitau paskaitas ir mamoms apie tai, ką daryti, kad šeimos nariai nesirgtų, kad būtų šilti tarpusavio santykiai, kaip atkurti ryšius tarp artimų žmonių, jei tie ryšiai nutrūkę“, – sako Renata Venslovienė.
Keturi vaikai
Renata pasakoja, jog su vyru susipažino dar būdama moksleivė. Jis, kiek vyresnis, jau dirbo kioskelyje pardavėju. Kai Renata ateidavo pas jį nusipirkti kramtomosios gumos, Darius juokaudavo, kad ji tikrai bus jo žmona ir jie turėsią keturis vaikus. Kai iš tiesų susituokė ir susilaukė pirmo vaiko, abu žinojo, kad tai ne pabaiga. Bus antras. Paskui trečias. Ir ketvirtas. Dabar atrodo, kad vaikų gana, jau norisi dalinti meilę tiems, kurie atėjo. Juk visi vaikai tokie skirtingi savo charakteriais, pomėgiais, norisi juos gerai pažinti.
„Tik niekada nesakyk niekada. Ateitų dar vienas vaikelis – gimdyčiau. Jeigu nutraukčiau nėštumą, turėčiau baigti savo paskaitas, nes tai prieštarautų idėjoms, apie kurias aš kalbu, – apie pasitikėjimą aukštesnėmis jėgomis.
Daugiau vaikų mūsų šeimai nebūtų našta – tikime, kad kiekvienas vaikas atsineša savo šaukštą. Ši taisyklė labai aiškiai pasitvirtindavo su kiekvienu gimusiu vaiku: tai atlyginimą staiga pakeldavo, tai vėl kas nors…
Kai konsultuoju žmones, kurie negali susilaukti vaikų, nors yra sveiki fiziškai, atkreipiu dėmesį į mintis ir emocinę būseną.
Gal jauna moteris labai pedantiška, sukuria apie save didelę įtampą, kurios neįveikia vaiko energetika. Juk kur gimsta vaikas, ten idealios tvarkos ilgai nebus… Kol žmonės nepakeičia požiūrio, tol vaikai pas juos neateina“, – įsitikinusi Renata.
Jonų kaimo Rūdos sveikuoliai
Sveikos mintys savaime atveda prie sveikos gyvensenos. Venslovai įpratę keltis anksti, 6 ryto, Darius visą gyvenimą mankštinasi, savo pavyzdžiu uždegė ir žmoną bei vyresniuosius vaikus. Dabar jau ir Ąžuolas su Saule keliasi kartu su tėčiu pasportuoti. Renata mėgsta bėgti, šiltuoju metų laiku išsimaudo ežere. Tik tada visi sėda pusryčiauti, valgyti košės.
„Mūsų visa šeima labai aktyvi – vasarą stovyklaujame, važinėjame riedučiais, mes su vyru mėgstame važiuoti motociklu, buriuoti, gaudyti vėją netoli kranto. Jau daug metų negeriame alkoholio, net per gimtadienius. Ateina vidinis pajautimas, kad to visiškai nebereikia, kad svaiginimasis nieko gero neduoda. Nevalgau ir mėsos. Vaikams savo pažiūrų neprimetu, vyresnysis sūnus kartais paprašo kepsniuko, iškepu. Anksčiau vasaros neįsivaizduodavome be šašlykų, o dabar ant grilio kepame daržoves, vakarienei prisipjaustome dubenį obuolių. Mūsų Saulė nuo mažens mieliau valgo morkas ir paprikas negu mėsą. Ji iš prigimties vegetarė. Sakoma, kad kuo didesnę įtampą žmogus jaučia, tuo sunkesnio maisto jam norisi. Mūsų vaikai valgo nedaug, bet turi labai daug energijos, visą dieną bėgioja, žaidžia. Niekada nesiūlau valgyti prievarta. Kai užsinori, patys pasiprašo. Mažąją vis dar maitinu pati, ji nenori košių, paragauja vos vieną kitą šaukštelį. Kartkartėmis atliekame kraujo tyrimus, jie rodo, kad viskas gerai, tad ir nesijaudinu. Manau, kad vaikai būtų sveiki, turi būti rami ir pozityvi mama. Jei tik imi jausti įtampą, dėl kažko išgyveni, – žinok, iš karto sirgs tavo vaikai. Tarp vaikų ir mamos labai stiprus energetinis ryšys.
Mamos nerimas ir slogios mintys gali virsti… vaiko sloga ar bronchitu. Mūsų vaikai retai serga, šiais metais dukra nė vienos dienos darželyje nepraleido dėl ligos. Slogą turėjo tik porą dienų, kuri lengvai praėjo. Tikiu, kad mintys lemia mūsų sveikatą, ir esu laiminga, jeigu galiu padėti žmonėms būti sveikesniais“, – sako Renata.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“