Fotografė Ana Jankunec įsitikinusi, kad vasara yra pats nuostabiausias metas ne tik atostogauti, bet ir… žindyti gamtoje. Žindyti galima net ir levandų lauke ar tvenkinyje.
Trys mamos pasakoja, kodėl jos sutiko dalyvauti šiame projekte ir kodėl mano, kad natūralus maitinimas nėra kažkas slapto ir gėdingo.
PRIEŠPIEČIAI RAPSŲ LAUKE
Pasakoja Indrė Gylytė-Valienė:
Kai „Facebooko“ grupėje „Žindykime kartu“ pamačiau fotografės Anos kvietimą fotografuotis žindant, pagalvojau: noriu, nes tai labai svarbu. Mane nustebino, kad paviešinus žindančių mamų nuotraukas, atsirado daug piktų komentarų: kaip moterys drįsta taip pozuoti, juk žindymas yra intymus dalykas, kuris turėtų likti tik tarp mamos ir kūdikio. Fotografuodamasi atlieku savotišką misiją, kad keistųsi visuomenės požiūris. Jeigu patys valgome estetiškoje aplinkoje, kodėl kūdikis turėtų valgyti kažkur tualete ar kitame slaptame kampelyje?
Auginu dvi dukrytes. Andrėjai ketveri metai, Aleksandrai 1 metai ir 7 mėnesiai. Abi jas maitinau natūraliai. Vyresnioji pati atsisakė pienuko, kai jai buvo tiek, kiek dabar Aleksandrai, – metai ir 7 mėnesiai. Pradėjusi valgyti prie bendro stalo, ji aiškiai parodė, kad pienuko daugiau nebereikia.
Kiekvieno vaiko raida skirtinga. Mažoji dar mielai žinda, ir aš pasirengusi žindyti, kol vaikas to norės. Iki metų ir 3 mėnesių ji apskritai nenorėjo kito maisto, tik mamos pieno. Sunerimusi skaičiau literatūrą, ar tai normalu, kaip elgtis. Bet supratau, jei vaiko svoris gerai auga, jis sveikas, linksmas, nereikia per jėgą nieko daryti.
Fotografės idėja buvo fotografuoti žydinčių rapsų lauke. Mums nereikėjo net vaidinti – dukrytė gamtoje buvo tokia alkana, kad čiupo krūtį ir godžiai valgė. Važiuojant buvo matyti juodas debesis, galvojome, dabar jau bus audra, bet kažkaip pavyko nuo jos pabėgti.
Fotosesijoje dalyvavo ir vyresnioji dukrytė. Andrėja labai natūraliai priima žindymo procesą. Juk kai atsiranda antras vaikas, vyresnysis jaučiasi šiek tiek nuskriaustas. Kaip padalyti dėmesį abiems vaikams? Andrėja truputį jautė tą pavydą, bet, kas keisčiausia, kai pasakydavau, kad dabar einu pamaitinsiu sesę, ji man sakydavo: „Gerai, mama, aš tada pažaisiu“. Vaikai, matyt, irgi natūraliai jaučia, kad tai svarbu.
Mano natūralaus maitinimo patirtis nebuvo sklandi iš pat pradžių. Pagimdžiusi pirmą vaiką, 7 kartus sirgau mastitu. Bet vis tiek nepasidaviau. Vieną kartą net ir ligoninėje gulėjau, kai Andrėjai buvo 10 parų. Nors mane paguldė į moterų skyrių, nuostabūs Antakalnio gydytojai iš karto suorganizavo lovytę kūdikiui, kad žindymas nenutrūktų. Antibiotikai buvo parinkti tokie, kad tai būtų suderinama su kūdikio sveikata. Gydytojai ateidavo, žiūrėdavo, ar tikri žindau, ragindavo nepasiduoti.
Nors jau grėsė operacija, mastitą vis dėlto pavyko įveikti vaistais. O paskui dar 6 kartus sirgau mastitu – tiesiog užtekdavo, kad perpučia skersvėjis ar sušąlu kojas, ir prasideda uždegimas. Gal ir vaikas neištraukdavo pienuko pakankamai gerai. Krūtų jautrumas – mano silpnoji vieta.
Kai sirgdavau mastitu, būdavo visokių minčių, gal spjauti į tą natūralų maitinimą… Bet buvau lankiusi R. Šemetos kursus ir skaičiusi nemažai literatūros, tai skatino nenuleisti rankų. Juk žindomas vaikas kitoks – sveikesnis, laimingesnis. Auginant antrą vaiką, man viskas paprasčiau, natūraliau. Mastitas nė karto nebepasikartojo.
PIETŪS TVENKINYJE
Pasakoja Rita Jansevičė:
Auginu Dorotę, kuriai greitai 10 mėnesių. Fotosesijos metu jai buvo 9 mėnesiai.
Man atrodė, kad žindyti turėtų visos mamos, bet kai pasikalbi, pamatai, kad žindo mažuma…
Man tai labai keista. Esu už žindymo skatinimą. Jokių kompleksų dėl fotosesijos neturėjau, fotografei sakiau, jei reikia, galiu žindyti ir Vilniaus centre ant Baltojo tilto. Bet fotografė Ana turėjo kitokių sumanymų. Mano Dorotė mėgsta vandenį, nuo 1,5 mėnesio lankome kūdikių baseiną, tad nusprendėme, kad fotografuosimės tvenkinyje netoli Vilniaus.
Man vanduo – tyrumo, švaros simbolis, o fotosesijai kaip tik pasitaikė karšta diena, taigi buvo labai smagu. Nežinojau, koks tvenkinio dugnas, gal priaugęs dumblo, tai pasiėmiau ir vandens šlepetes. Mane papuošė floristė, tik Dorotei labai patiko gėlių vainikas, vis taikėsi jį man nuo galvos nutempti. Iš pradžių dukrytė nenorėjo valgyti, viskas jai buvo įdomu, norėjo taškytis. Paskui pozavau ją pasisodinusi ant klubo, tada griebė krūtį ir žindo, juokėmės, kad šįkart Dorotės pietūs – savitarna.
Mano žindymo patirtis sklandi, ir žinau, kodėl taip yra. Pagimdžiusi neišmaniau daugelio dalykų apie žindymą, todėl pasiklioviau vaiku. Jei jai reikėjo kabėti prie krūties paromis, tai ir leidau aią daryti. Ypač pirmąjį mėnesį – mes susiglaudusios ir gyvenome. Leidau vadovauti vaikui, manydama, kad ji žino geriau, kada ir kiek pienelio jai reikia.
Dar ligoninėje paprašiau, kad akušerės pamokytų, kaip pirmą kartą teisingai paduoti krūtį, o Dorotė pradėjo tvarkingai žįsti.
Pirmo mėnesio pabaigoje sunerimau, ar vaikas priauga pakankamai svorio, net norėjau pirkti mišinuko, bet paskui perskaičiau apie augimo šuolius, kad vieną mėnesį gali priaugti mažiau, kitą daugiau. Tuo metu atradau grupę „Žindykime kartu“, pradėjau domėtis natūraliu maitinimu, o dabar jau esu tarp šios grupės moderatorių.
Makiažas Ivonos Makovskajos, floristė Kristina, „Tobulos šventės“
VIOLETINIAI PAVAKARIAI
Pasakoja Jurgita Berželionė:
Tai mano pirmasis vaikutis Augustinas, jam 11 mėnesių. Fotosesija vyko, kai sūneliui buvo 8 mėnesiai, jis jau mokėjo žįsti visokiomis pozomis. Su fotografe Ana norėjome pavaizduoti, kad žindyti vaikutį – pats natūraliausias dalykas, tikrai paprasta, kai jau įsivažiuoji.
Bet mano žindymo pradžia buvo labai sudėtinga.
Pamenu, pačioje pradžioje skaičiuodavau, kad praėjo dar viena diena, kai aš maitinu natūraliai. Tik po kelių mėnesių paaiškėjo, kad vaikučiui prisegtas liežuvio pasaitėlis, ir tai trukdo žįsti. Kiekvienas žindymas trukdavo po 2 valandas. Mes su juo pirmus tris mėnesius praleidome lovoje. Kviečiausi į namus žindymo konsultantę, ji išmokė natūralios žindymo pozos, kai mama atsigula ant nugaros šiek tiek sėdomis, kūdikį pasiguldo ant krūtinės. Jei ne ši abiems patogi poza, tikriausiai nebūčiau ištvėrusi. Nors atrodė, kad žindymas niekada nesibaigs, bet man užteko valios ir kantrybės visa tai išlaukti. Paskui jau viskas pasidarė normalu. Vėliau Žalgirio klinikoje gydytojas pasakė, kad bežįsdamas Augustinas pratampė tą pasaitėlį, jo net kirpti nebereikėjo. Galbūt vėliau, kai pradės kalbėti, trukdys tarti tam tikrus garsus, galbūt tada reikės pakirpti.
Kita bėda buvo, kad jis labai jautriai reaguodavo į mano suvalgytą maistą. Jei tik užvalgydavau, kas jam netinka, pavyzdžiui, pieno ar turinčių glitimo produktų, parą laiko vaikas klykdavo, net ir nešiojamas, myluojamas ant rankų. Buvo tokia neviltis, atrodė, kad net „stogas važiuoja“. Internete naršiau visokias grupes, ieškojau patarimų, ką daryti, kaip padėti vaikui. Nusivyliau medikais, kurie nepadėjo man perprasti verksmo priežasties. Dabar, kai jis vyresnis, jau suprantu, kai verkia dėl to, kad alkanas, ar verkia iš skausmo. Tik mamų grupės man padėjo, patardamos rašyti maisto dienoraštį ir stebėti, kaip vaikas reaguoja į vieną ar kitą mano suvalgytą produktą.
Man tai padėjo, ketvirtą mėnesį vaikas tarsi atgijo, iš liūdno nuolat verkiančio kūdikio pasidarė besišypsantis, bendraujantis su kitais žmonėmis berniukas.
Maitinu ir noriu maitinti, kol pats atsisakys. Mamos pienas – ne tik maistas, bet ir meilė, šiluma. Gamtoje taip stebuklingai sugalvota, kad mamai duotas toks įrankis, o vaikui – toks refleksas. Tai tobulas derinys.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
