Motinystė po 12 bandymų ir gydymosi metų

nepastojo

Dovilės Linkuvienės nuotr.

Kaunietė Rasa ištekėjo labai jauna. Tarytum žinodama, kad reikės daug laiko. 12 metų moteris grūmėsi už teisę tapti mama. Mūsų pokalbio kaltininkė – Elzytė – miega balkone.

„Kai neturėjau vaikelio, godžiai ieškodavau straipsnių, pasakojimų apie kitas bevaikes moteris, kurioms galų gale pasisekė. Tuomet patikėdavau, kad ir man kada nors pasiseks, nusiramindavau. Todėl Jums pasakoju savo istoriją, gal ji nuramins, įkvėps tikėjimo kokiai nors nelaimingai, viltį praradusiai moteriai“, – sako Rasa.

Vestuvės ne iš reikalo ir 3 persileidimai

Anksti ištekėti buvo mano svajonė. Svajojau jauna pagimdyti tris vaikučius, turėti didelę šeimą. Pirmoji svajonė išsipildė. Vos baigusi mokyklą ištekėjau. Tėvai nebuvo patenkinti, nes laukė studijos. Bet mes žinojome, kad šeima nei mokslams, nei karjerai nesutrukdys. Praėjus metams po vestuvių iškoliojo, kad per vėlai atėjau, elgiuosi lyg gyvendama tundroje. Graužiau ir teisiau save dėl to, kad kažką pražiopsojau, kažko nepadariau. Juk nėštumą slėpėme nuo tėvų, norėjome turėti mažą paslaptėlę. Po persileidimo atsirado budrumo. Pradėjau dažniau lankytis pas ginekologę. Gydytojai neieškojo persileidimo priežasčių. Jiems tai atrodė natūralu.

Po persileidimo nutarėme nebesisaugoti nėštumo, tačiau pastojau tik po metų. Kokia buvo laimė, kai sužinojau – vėl laukiuosi. Iškart nuskubėjau pas gydytoją, ji paguldė į ligoninę, kad tik neatsitiktų kaip pirmą kartą. Niekas nepadėjo, netrukus vėl įvyko persileidimas. Po kiek laiko – dar vienas. Gydytojai juos vadino savaiminiais, nes persileidimų neišprovokavo jokia liga, infekcija ar fizinis krūvis.

Persileidimai mane palaužė. Buvau įpratusi gyvenime gauti viską ir iškart. Buvau tėvų lepūnėlė, kuriai pirko gražiausius daiktus, puikiai sekėsi mokslai, turėjau nuostabų vyrą. Rodos, viskas kaip per sviestą. O didžiausios troškimo – kūdikio – vis nėra.

Dar spėsi, juk tu tokia jauna

Pastoti nebepavyko, pradėjau gydytis. Nuojauta sakė, kad laukti nėra ko, kad turiu ieškoti priežasčių dabar. Bet buvau jauna, vos per 20, todėl specialistai, į kuriuos kreipdavausi, lyg susitarę sakydavo: „Juk tu tokia jauna, dar spėsi. Moterys gimdo ir virš 40, ko tau skubėti?“. Vienas reziumavo: „Tu dar ne moteris, kam tau tie vaikai, jei pati tebesi vaikas“.

Blaškiausi nuo gydytojo prie gydytojo, kartodavosi ta pati istorija. Pirmiausia tirdavo mane, paskui vyrą, o kai tyrimai būdavo atlikti, pastebėdavau, jog gydytojas lyg ir pradeda manęs vengti, nes neturi ką pasakyti. Kai pamatydavau tą gydytojo traukymą pečiais, bejėgystę, ieškodavau kito. Ir vėl tas pats. Vieni po kitų sekė ultragarso, rentgeno tyrimai. Teko iškęsti ir laparoskopinių operacijų, kai tiria per pjūvį į pilvo ertmę įvesta vaizdo kameryte. Kai kurie tyrimai buvo žvėriškai skausmingi, bet eidama jų atlikti turėdavau viltį, kad šį kartą tikrai ras priežastį, o tada galės ir padėti. Nugirdusi ar perskaičiusi apie kokį labiau patyrusį gydytoją, skubėdavau pas jį.

Jokių rimtų mūsų šeimos nevaisingumo priežasčių gydytojai nerado. Patardavo gerti vitaminų, pailsėti, atsipalaiduoti…

Devyni balti žiedai Marijai

Bet kokio patarimo griebdavomės su viltimi. Vyras valgė tuos produktus, kurie gerina spermos kokybę, mylėjomės palankiausiomis pastoti pozomis, susilaikydavome nuo sekso, kad sperma prinoktų. Gydytojų patarta išvažiavau į sanatoriją Druskininkuose.

Kreipiausi net į bobutes. Parsinešdavau namo užkalbėtų vandenų, lašiukų, arbatėlių. Susirasdavau žolininkių net tolimiausiuose Lietuvos kaimuose. Vyras tokiais dalykais netikėjo, bet aš vis tiek atkakliai ieškojau išsigelbėjimo. Gal dėl to, kad tos bobutės ir kortų būrėjos mane nuramindavo, sakydavo, kad tikrai turėsiu vaikų. Viena patardavo nunešti devynis baltus žiedus į bažnyčią prie Marijos paveikslo. Kita mokė devynis vakarus prieš pilnatį gaminti specialų sirupą iš žolelių, o po to gerti po šaukštą.

Kodėl neturite vaikų?

Tie, kurie negali susilaukti vaikelio, man pritars – labiausiai iš proto varo klausimas: „Tai ar neplanuojate šeimos padidėjimo?“ Iš pradžių atsakydavome: „Mes jauni, norime dėl savęs pagyventi“ arba „Pirma reikia baigti mokslus“. Ilgainiui tie klausinėjimai mane visai išderino, galėdavau net apsiverkti ar nusisukti ir nueiti. Paskutiniais metais pajutau, kad nebenoriu su niekuo bendrauti, bėgu nuo žmonių. Kad tik neišgirsčiau tokių skaudinančių klausimų.

Nepakeliamas nerimas, laukimas mane lydėjo kiekvieną mėnesį. Vakare atsiguldavau plyštančia galva – ar pastosiu šiąnakt, ar ne? O ką tekdavo išgyventi laukiant mėnesinių… Bėgi nusipirkti testo, pasidarai, jis rodo, kad nėštumo nėra, bet vis tiek netiki, kitą dieną perki kitą ir darai vėl. Kiekvienos mėnesinės man būdavo tragedija. Metų metus prie mano lovos ant spintutės gulėjo termometras – matuodamasi bazinę temperatūrą braižiau ir braižiau kreives. Reikėdavo pagauti vaisingas dienas, o tada – nori nenori – mylėtis. Nuo minčių: „O gal šiandien pavyks“ nesugebėdavau net patirti orgazmo.

Vaikų ilgesys

Metai bėgo, įtampą keisdavo lengva apatija. Kartais numodavau ranka – et, kaip bus taip, rodos, atsipalaiduodavau. Bet praeidavo metai ir keikdavau save: jie praėjo, o tu nieko nepadarei. Kai pastodavo pažįstama moteris, išgyvendavau depresiją.

Dabar net gėda prisiminti, kaip liguistai sureagavau į brolio žmonos nėštumą. Kai jie susilaukė dukrelės, aš neprisiverčiau net nueiti jos aplankyti. Visa giminė džiaugėsi, o aš gedėjau. Darbe moterys nebepradėdavo kalbų apie savo vaikus, nes negalėdavau klausytis, kaip jie žaidžia, neklauso, valgo, serga.

Suprantu, kad klydau vengdama kalbėti apie savo nelaimę. Viską išgyvendavome tik dviese – aš ir vyras. Net savo mamai negalėdavau atsiverti, nors ji stengdavosi paguosti, nuraminti. Kai mama prakalbėdavo apie vaikus, klausinėdavo, ar gydausi, aš nukirsdavau: Keičiam temą.

Dirbtinis apvaisinimas

Po ilgų klaidžiojimų Likimas mane atvedė pas vieną patyrusią gydytoją. Ji, susipažinusi su mano ligos istorija, iškart pasakė, kad nieko gero čia nebus. Aišku, vėl buvo atlikti tyrimai, bet ši gydytoja nemelavo, nesiūlė gerti vitaminų. Ji atvirai pasikalbėjo su manimi apie dirbtinį apvaisinimą. Lyg žinodami tuos metus mes netaškėme pinigų, nekeliavome, nepirkome brangių daiktų. Tuo metu dirbtinis apvaisinimas buvo atliekamas tik užsienyje, mes pasitrinkome Tartu kliniką. Gydytojos stebima ilgai gėriau vaistus, ruošiausi.

Kažkas iš aukščiau, tikriausiai, nepalaimino šio mūsų apsisprendimo, jau iš vakaro prasidėjo nesėkmės: gedo automobilis.

Vis tiek išvažiavome į Tartu. Ten – vėl nesklandumai, reikės laukti. Apsigyvenome kukliame viešbutyje. Sutartą dieną man iš kiaušidžių išėmė keletą kiaušinėlių, juos sujungė su išgrynintais vyro spermatozoidais. Liko laukimas – ar mėgintuvėlyje užsimezgė gyvybės, ar ne. Užuot gėrėdamiesi gražiu miestu, vaikštinėdami po kavinukes, abu tūnojome viešbučio kambarėlyje kankinami baisiausios įtampos. Ar pavyks?

Stebuklas įvyko, užsimezgė net 10 embrionų. Tris jų užšaldė (jei prireiktų – kitam kartui), keli buvo labai silpni, nepilnaverčiai. Apsisprendėme, kad man įsodins du embrionus. Man, iškentusiai tiek laparoskopijų, skausmingų rentgeno tyrimų, dirbtinis apvaisinimas nepasirodė baisus. Gydytojai buvo be galo švelnūs, paslaugūs, stengėsi procedūrą ,,sudvasinti” – visą laiką vyras buvo šalia, laikė mano ranką. Įsodinus embrionus liko laukti. Jei mėnesinių nebus, vadinasi, pavyko. Išvažiavome namo. Po poros savaičių susirgau.

Antrasis bandymas

Pirmasis dirbtinis apvaisinimas (su vaistais, kuriuos reikia vartoti prieš, viešbučiu, kelionės išlaidomis) mums kainavo apie 4 000 dolerių. Nebuvo gaila tų pinigų, tikriausiai būtume rizikavę ir daug didesne suma, jei jos neturėtume, būtume pardavę automobilį. Tačiau žlugo paskutinė viltis. Jei nepadėjo net dirbtinis apvaisinimas, vadinasi, nebepadės niekas. Dirbtinį apvaisinimą atlikome pavasarį, kai budo gamta ir visos viltys. Dabar buvo ruduo, ir mane smaugė gili depresija. Nebenorėjau gyventi. Kai vis dažniau užsimindavau apie savižudybę, vyras pasiūlė kreiptis į psichologą.

Psichologas jau per pirmą susitikimą man pasakė: „Negalima gydyti vieno galo negydant kito“. Vadinasi, galva net tokioje fiziologinėje situacijoje, kaip kad nevaisingumas, yra labai daug. Atlikau psichologo duotą testą, jis pažiūrėjo ir nustebo: „Prieš mane sėdi jauna graži moteris, ir tokia beviltiška. Man gaila į tave žiūrėti“.

Į klausimus „Ar tu nori gyventi?“, „Ar tu turi dėl ko gyventi?“ atsakiau „Ne“. Psichologas man skyrė antidepresantų. Vėl atsirado ryžto kažką veikti. Nutariau važiuoti į Tartu ir įsisodinti tuos tris užšaldytus embrionus. Kreipiausi į vieną burtininkę, į kitą. Jos visos sakė, kad kortos nieko gero nerodo. Bet vis tiek nuvažiavome antram dirbtiniam apvaisinimui. Šį kartą reikėjo mokėti tik už embrionų įsodinimą – apie 700 dolerių. Vėl viltys, vėl laukimas, vėl nesėkmė.

Ilga kova su depresija

nėščia

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Toliau lankiausi pas psichologą. Jis, sužinojęs, kad mama mane pagimdė būdama 34 metų, samprotavo: „Gali būti ir taip, kad tavo gimdymo amžius užprogramuotas. Mes dar suspėsime, turime 4 metus“. Baisėjausi tuo ilgu laikotarpiu – ketveri metai.

Visada atėjusi pas naują gydytoją norėjau greito rezultato, o šis psichologas mane tarsi stabdė. Dėl to nervinausi, pykau ant jo. Galvojau, nejau nesupranta, kad man reikia greitai, dabar. Kaip galiu dar laukti? O jis ramino: „Ir aš noriu mersedeso, bet negaliu jo turėti, todėl dabar dardu su žiguliuku ir taupau pinigus“. Pas psichologą eidavau tris kartus per savaitę, dirbdavome po 1-1,5 valandos.

Kiekvienas kartas kainavo nemažai, bet nebuvo gaila, nes jaučiausi vis geriau. Gydytojas taikė hipnozę, išmokė atsipalaiduoti.

Jis užduodavo namų darbų, pavyzdžiui, parašyti rašinį „Kodėl aš noriu vaikelio. Suregzdavau tik du tris sakinius (noriu, kad šeima būtų pilnavertė, noriu būti laminga mama, turėti ką priglausti prie širdies). Ir viskas.

Kitų namų darbų tema būdavo: „Bevaikės šeimos privalumai. Kaip gerai, kad aš neturiu vaiko“. Galvodavau, kodėl jis toks kvailas, kaip jis drįsta man duoti tokias užduotis. Mano gyvenimo tikslas yra vaikas, o jis liepia pasidžiaugti, kad jo neturiu.

Bet gydytojas žinojo, ką daro. Po pusmečio aš tikrai išbridau iš depresijos, vėl norėjau gyventi. Širdyje pasidarė ramu ramu.

Atėjo pavasaris.

Stebuklas, kurio niekas nebelaukė

Vis dažniau nugirsdavau kalbas, kad galbūt valstybė kompensuos nevaisingų šeimų gydymą. Žinojau, kad reikia patekti į tam tikrą grupę (amžius iki 35-erių, ne per didelis svoris, išbandyti įvairūs gydymo būdai). Vėl sužibo viltis kada nors apsivaisinti vėl, jei tai nebebus taip brangu. Santaupų nebeturėjome, būtume galėję nebent butą keisti į mažesnį. Pradėjau Internete ieškoti kuo daugiau informacijos apie naujas dirbtinio apvaisinimo klinikas, mano ginekologė išėjo atostogų, su psichologu, nors ir rečiau, dirbome toliau. Atėjo lyg kažkokia pauzė, maža stotelė tame maratone. Nebematavau bazinių temperatūrų, nebeskaičiavau vaisingų dienų. Net pamiršau paskutinių mėnesinių datą. Laukiau rudens, kol sugrįš iš atostogų gydytoja.

Vieną dieną susimąsčiau, kad seniai nebesirgau. Be jokios įtampos pasidariau nėštumo testą. Jis man iškrito iš rankų, nes pirmą kartą gyvenime pamačiau du brūkšniukus. Džiaugtis nebemokėjau. Paskambinau gydytojai ir pasakiau, kad testas teigiamas. Ji liepė skubiai atvykti ultragarsui.

Tyrimas nieko tikro neparodė, gydytoja liepė ateiti po savaitės. Kaip tik tą savaitgalį turėjome kasti bulves. Parašiau vyrui į mobilųjį žinutę: „Bulvių kasti nevažiuosiu, esu nėščia“. Vyras grįžo iš darbo, tikriausiai, galvodamas, kad aš išprotėjau.

Po savaitės ultragarsas parodė nėštumą. Labai bijojau persileidimo, net naktį prabudusi liesdavau savo krūtis – ar jautrios? Jei ne, tai gal jau viskas, gal jau prasidės persileidimas… Ryte atsikėlusi galvodavau: ar man bloga? Ne, nebloga, tai gal jau nebe nėščia. Nėštumas praėjo šauniai. Tris dienas po gimdymo dar negalėjau patikėti, kad turiu nuostabią gražią mergytę.

Nei gydytojai, nei aš nesupratome, neradome jokių argumentų šiam stebuklui paaiškinti. Po 12 metų kančių aš tapau mama, ir viskas.

Dabar galiu įvertinti savo elgesį, matau klaidas. Nereikėjo taip blaškytis, bėgioti nuo gydytojo prie gydytojo. 10 metų iššvaisčiau veltui, kol radau sau artimą gydytoją. Kita būtina sąlyga – vyro palaikymas, šeimos darna. Juk aš kartais elgdavausi kaip tikra isterikė, pati provokuodavau konfliktus, būdavau irzli, liūdna. Ne viena šeima galėjo iširti. Gailiuosi ir tų metų, kai nuleidusi rankas nieko nedariau. Galbūt vaikelis pas mane būtų atėjęs daug greičiau. Moterys, jūs neturite teisės prarasti vilties nė akimirkai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − du =

Kitos temos: