Iš Namibijos kilusi Ilka Adams šiemet pamatė, kas yra tikra žiema. Jų namus Vilniaus užmiestyje sniegas atskyrė nuo pasaulio. Kelias dienas buvo likę be elektros. O į vyro Andriaus Pauliukevičiaus žodžius, kad ant kelio virsta medžiai, ji iš pradžių reagavo kaip į pokštą. Tik automobiliu susiruošusi į miestą pamatė, kad tai tiesa.
Sniego pusnys iki kelių – nauja patirtis ne tik Ilkai. Viską pirmąkart mato ir asmeninių trenerių bei knygų autorių dukrytė. Adrianai Estellei greit metukai.
Ilka, kiekviena naujagimio susilaukusi šeima atsiduria tam tikrame karantine. Tad jums dabartinis karantinas tikriausiai ne toks ir baisus?
Asmeniškai man tas visuotinis karantinas tik į naudą, nes galiu ramiai būti su dukryte ir matyti ją visą laiką. Karantinas leido ir Andriui daug laiko praleisti namuose, ko įprastame gyvenime nebūtų buvę.
Pažįstu save – jei būtų galimybė, tikriausiai jau būčiau pradėjusi dirbti sporto klube. Net mano mama, su kuria dažnai kalbame telefonu, stebisi: „Nusiramink ir būk tik mama, kodėl veržiesi dar į visokias veiklas?“ Bet aš iš tiesų esu atsigimusi į mamą, ji irgi tokia nenustygstanti vietoje.
Kai vasarą buvo atsidarę sporto klubai, pabandžiau derinti motinystę su darbu, dirbau su klientais po keletą valandų per dieną. Bet greitai pasijuto nuovargis. Juk naktimis vis dar keliuosi po keletą kartų, o dienomis reikia prižiūrėti mažylę.
Dabar porai valandų per dieną prie kompiuterio prisėdu, kai Adriana miega pietų miegelio. Labai geras balansas – neatitrūkstu nuo savo darbinės veiklos, bet ir nuolatos esu su vaiku. Galvoje jau sukasi mintys, kad reikia rašyti knygą apie tai, kaip per nėštumą nepriaugti svorio, kaip atsigauti po gimdymo. Minčių yra daug, tik laiko tam vis dar trūksta.
Ar seneliai jau matė anūkę gyvai?
Andriaus tėvai gyvena Ignalinoje, tad iki karantino susitikdavome, o dabar jau beveik du mėnesius esame atskirti vieni nuo kitų. Todėl kiekvieną vakarą su seneliais bendraujame virtualiai – vieną vakarą su Andriaus tėvais, kitą vakarą su mano šeima, esančia Namibijoje. Mano tėvelis jau miręs, turiu mamą ir brolius, su kuriais palaikome labai glaudžius ryšius. Iki kovido kasmet važiuodavome į Namibiją mėnesiui–dviems, o kartais net ir trims, paprastai žiemos pabaigoje. Dabar jau metus nemačiau savo artimųjų, bet pavasarį, ko gero, planuosime kelionę. Mano mama nekantrauja pamatyti Adrianą Estellę. Jau ir dukrytė pažįsta tą tolimąją močiutę, kai kalbame telefonu, irgi nori dalyvauti pokalbyje sava kalba ir cypavimais.
Kokios gimdymo tradicijos Namibijoje?
Pas mus populiaru, kad į gimdymą ateina kelios artimos moterys, dažniausiai giminaitės. Tai gali būti mama, tetos, seserys.
Jos pasikeisdamos būna su gimdyve, kas masažuoja nugarą, kas paduoda vandens. Mano mama pasakojo, kad jos laikais su gimdyve būdavo 4–5 moterys, o dabar jau mažiau, gali ir vienas, pats artimiausias žmogus.
Kai ruošiausi savo gimdymui, galvojau, kad būtų gerai moteriškas palaikymas. Kadangi mama atvažiuoti negali, galbūt reikėtų pasikviesti gimdyvės padėjėją? Draugė buvo gimdžiusi su dula, rekomendavo. Bet, artėjant gimdymui, peržiūrėjau daug seminarų internete ir psichologiškai visiškai pasiruošiau. Save pažįstu, esu stipri, ištverminga. O kai Andrius pasakė, kad nori dalyvauti gimdyme, viskas savaime ir išsisprendė – gimdysiu su vyru.
Deja, šis planas nepavyko. Dėl karantino vyrai į gimdymo namus nebuvo įleidžiami. Važiavau į ligoninę galvodama, kad mano gimdymas bus labai lengvas, juk kūnas treniruotas, o nėštumas buvo toks sklandus. Bet gimdymas, ko nesitikėjau, buvo labai sunkus. Tuo metu tikrai reikėjo artimo žmogaus, kad palaikytų psichologiškai. Mano sąrėmiai truko ilgiau nei parą, bet pagimdyti natūraliai vis dėlto nepavyko. Buvo atlikta cezario operacija.
Mano giminėje nė viena moteris neturėjo cezario. Visos pagimdydavo gana lengvai. Ir gydytojai, pas kuriuos aš lankiausi nėštumo metu, sakė, kad gimdymas turėtų būti sklandus. Netikėjau, kad man gali būti kitaip. Suprantu, jei yra rizika, nereikia rizikuoti vaiko ar motinos sveikata. Bet jei galėčiau rinktis, niekada nerinkčiau cezario. Nesuprantu moterų, kurios prašo operacijos, kad tik nereikėtų kęsti skausmo. Tai kvailiausias dalykas, koks tik gali būti. Moters kūnas yra sukurtas gimdyti natūraliai. Tada kūno atsigavimas kur kas paprastesnis negu po operacijos. Aš net po 3–4 mėnesių dar jaučiau, kad kūnas ne iki galo atsistatė.
Kada pradėjote mankštintis, sportuoti? Nuo ko pradėjote?
Jei gimdymo metu buvo atlikta cezario operacija, rekomenduojamas palaukti 4–6 savaites ir tik tada pradėti mankštintis.
Pirmą mėnesį aš tik pasivaikščiodavau, ir tai netolimus atstumus, nedideliu greičiu. O po 5 savaičių ėmiau jaustis geriau ir pradėjau daryti labai lengvus pratimus namuose. Tai būdavo pritūpimai su kamuoliu, rankų pratimai su svareliais, pilvo presą stiprinanti „lenta“. Mankštindavausi du kartus per savaitę. O po trijų mėnesių pradėjau sportuoti intensyviau. Kaip tik tuo metu atsidarė sporto salės, keletui valandų Andrius mane išleisdavo į miestą, o pats pasilikdavo su Adriana. Vėliau radome auklę, mielą močiutę, kuri porą valandų prižiūrėdavo mažylę. Kiekvieną dieną stengdavausi išeiti pasivaikščioti – čia geros savijautos pagrindas.
Per nėštumą priaugau 14 kilogramų, o po gimdymo buvo nukritę 4 – dėl operacijos moterims paprastai ilgiau užsilaiko skysčiai. Per pirmas savaites po gimdymo atsikračiau dar 6 kilogramų, bet kokie 4 liko net pusmetį. Tik baigus maitinti krūtimi, kūnas visiškai sugrįžo į įprastas normas. 8 mėnesių Adriana pati atsisakė krūties. Dabar jau telpu į visus ankstesnius drabužius, bet kūno stangrumas dar ne toks, koks buvo, – teks padirbėti sporto salėje. Kol kas sportuoju namie ir sveikai maitinuosi.
Gimdymo patirtis man davė daug minčių. Parašyti apie tai knygą – planas ateičiai. Galbūt pirmiau parengsiu ta tema seminarą. Noriu moterims pasakyti, kaip svarbu nepriaugti labai daug svorio nėštumo metu. Turėjau vieną klientę, kuri buvo sportiška, liekna mergina, o per nėštumą priaugo 30 kilogramų. Visi giminaičiai jai sakė: valgyk kiek nori, nes esi labai smulki, kai pagimdysi, visas svoris savaime nukris. O taip tikrai nebūna. Ji pagimdė, ir liko 20 kilogramų, kuriems numesti jau reikia pastangų. Tad noriu moterims duoti gerų, o ne klaidingų patarimų, kaip elgtis su savo kūnu.
Esate asmeninė trenerė ir sveikos gyvensenos specialistė. Ką patartumėte, jei auginant kūdikį moterims labai norisi saldumynų?
Kai trūksta miego, iškart padidėja noras gauti greitos energijos – iš saldumynų, bandelių, miltinių patiekalų. Todėl labai svarbu reguliariai valgyti. Mamos dažnai tokios užsiėmusios, kad praleidžia vieną ar kitą valgymą. Vaikutį ryte pamaitina, o pačios išgeria tik kavos ar arbatos puodelį. O paskui prasideda užkandžiavimas, kuris neduoda sotumo jausmo, bet gaunama daug kalorijų. Kuo ilgiau žmogus būna nevalgęs, tuo didesnis saldumynų noras. Ypač žindymo metu kūnas reikalauja daugiau energijos, o suvalgyti saldumynai kaupiasi ant klubų, pilvo.
Kiekvienai kūdikį auginančiai mamai rekomenduoju susidaryti grafiką, kad per dieną pavalgytų 4, o geriausia 5 kartus. Jei tenka ilgai vakaroti ar daug kartų keltis naktį, gali būti ir 6 kartai. Aš ir nėštumo metu, ir dabar valgau mažiausiai 5 kartus per dieną. Tada tas cukraus noras būna minimalus, užtenka suvalgyti keletą džiovintų vaisių.
Aš žinau, kad sveikai maitintis labai labai svarbu, todėl kad ir kaip būčiau užimta, maisto gaminimui randu laiko. Ir miegui.
Šie du dalykai lemia, kaip mes atrodome. Sportas lemia tik kokius 10 procentų mūsų išvaizdos, o maistas – 80 procentų. Kai mamos sako, kad neranda laiko gaminimui, siūlau vienu kartu pasigaminti didesnį kiekį: dviem, trims dienoms ir užsišaldyti. Mūsų Adriana jau valgo košes, tad gamindama jai, kažką pasigaminu ir sau. Mamos neturi pamiršti savęs, nes jei trūks energijos, jos nuolatos jausis pavargusios.
Ar mankštinate dukrytę? Grūdinate?
Žaisti, stimuliuoti vaiko kūną reikia, bet nereikia forsuoti. Pavyzdžiui, mūsų vaikas tik 9 mėnesių pradėjo ropoti keturiomis.
Iki tol visus namų kampelius pasiekdavo šliaužiodama ant pilvuko jai patogiu būdu. Manau, kiekvienas vaikas pradeda sėdėti ar vaikščioti savo laiku. Mano draugės vaikučiui 10 mėnesių, ir jis jau vaikšto. Bet aš vaikų nelyginu ir dėl to nesijaudinu. Jei tavo vaikas auga ir rodo progresą, vadinasi, viskas gerai.
Mes nuo 3 mėnesių pradėjome lankyti baseiną, tuo metu kaip tik buvo pasibaigęs pirmasis karantinas. Ėjome ir į kūdikių mankšteles poliklinikoje. Norėjau išmokti iš profesionalių kineziterapeutų, kaip sveikai mankštinti vaikutį. Man pakako 5 užsiėmimų, kad išmokčiau naudingų pratimėlių. Paprasčiausias „dviratukas“ – vaikas guli ant nugarytės, ir mini jo kojytėmis tarsi dviračiu. Kitas naudingas pratimas – siekti vaikučio kojų pirštais jo galvos. Kai vaikas jau pradeda sėstis, labai naudingas pratimas įsikibti į mamos ar tėčio pirštus ir kilti į viršų. Čia treniruojamas pilvo presas. Labai naudinga guldyti ant pilvuko. Mūsų Adriana jau nuo 3 savaičių išlaiko galvytę. Pirmą mėnesį guldydavau tik porai minučių, antrą mėnesį išbūdavo jau 5, o trečią – ir iki 20 minučių. Vaikas įpranta ant pilvuko tyrinėti aplinką, žaisti. Jo kūnui tai labai naudinga, nes treniruojasi raumenys.
Mūsų Adriana gimė balandžio mėnesį, labai palankiu metu, nes greitai atšilo orai ir galėjome daug laiko praleisti lauke.
Vasarą ne vieną dieną praleidome prie ežero, ten ir pamaitindami, ir pamigdydami dukrytę. Šaltu vandeniu jos negrūdinome, ežere tik sušlapindavome kojytes.
Kokios tėčio pareigos?
Andrius dėl karantino dukrytę pamatė tik penktą gyvenimo dieną, kai mus išleido iš gimdymo namų. Tada jis verkė… Tas mūsų susitikimas buvo toks emocionalus! Apsidžiaugė, kad gali ją palaikyti rankose. Jis ne iš tų tėvų, kurie bijo paimti naujagimį. Nuo pat gimimo mielai pamigdo, pasiguldęs dukrytę šalia. Puikiai susitvarko, jei man tenka trumpam kur išvykti, svarbu palikti maistelio. Porą kartų, kol dar Adrianą maitinau tik savo pienu, man skambino, kada grįšiu, – nutraukto pienelio neužtekdavo. Gerai, kad visada jau būdavau arti namų. O šiaip galiu ramiai palikti juodu dviese. Nes mes dukrytę auginame abu – maudome, keičiame sauskelnes, išvežame į lauką pasivaikščioti. Natūraliai taip pasiskirstė, kad su manimi Adriana daro visus ramius dalykus, o su tėčiu žaidžia ir išdykauja. Tas vakarinis jų išdykavimų pusvalandis yra tiesiog būtinas. Mama – ramybė, o tėtis – pramogos.
Ginta Liaugminienė, Vitalijos Jakovonienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
