Irma Adomaitienė: „Dabar gyvename Saulės gyvenimą“

Adomaičiai

Ugniaus Brazdžiūno nuotrauka

„Dažnai sakome, kad dabar gyvenam Saulės gyvenimą. Viskas jai, apie ją, su ja, dėl jos. Ir tai yra nuostabu – juk taip to troškome!“ – sako Irma Adomaitienė, dainininko Lino Adomaičio žmona.

Apie šiuos nepaprastus metus kalbame su metukų sulaukusios Saulės mama.

Irma, esate savo vyro vadybininkė.  Galbūt kuriam laikui atsitraukėte nuo didelių muzikinių projektų?

Gimus Saulei, dažnai pagalvoju: „O ką aš anksčiau veikdavau su visu tuo laiku?“ Nes dabar paros valandos stebuklingai susitraukė. Lino muzikinės veiklos vadyba eina drauge su mamos pareigomis be jokių pertraukų. Tai kur kas daugiau nei darbas – mano vyro muzikinė karjera, įvaizdis yra man asmeniškai labai svarbūs dalykai. Tad nors ir didieji turai arenose yra renginių organizatoriaus rankose, net ir su Saule glėbyje domiuosi, kada, kas ir kaip daroma.

Mūsų su Linu veiklos yra dėkingos tuo, kad galime skirti savo laiką ir dėmesį vaikui be jokių apribojimų. Žinoma, ir laikas sau yra būtinas. Kad ir trumpas pabuvimas atskirai užaugina tokį stiprų pasiilgimą, kad grįžtu į šeimą su nauja energija, o nuo to visiems tik geriau.

Kokių atradimų padarėte šiuo Saulės augimo etapu, kai ji viskuo domisi? Kaip atrodo tvarka ir švara namuose?

Šiuo metu Saulė jau žengia pirmuosius žingsnius. Su didžiuliu smalsumu laukiu kiekvieno jos raidos etapo. Man tai tokia didelė mokykla – žinių, kantrybės, džiaugsmo, atidumo. Labai įdomu stebėti dukros veržimąsi į vaikus. Ji su tokia energija į juos eina, tiesia ranką, kalbina, merkia akis. Apskritai, žmonės ją labai domina, šypsosi, mojuoja jiems, net ir neužkalbinta. Man be galo smagu, kad dukra auga tokia sociali. Ir tvarkinga! Jei pamatys nukritusį kamštelį ant grindų, tai pirštu rodys ir savo kalba kvies, kad pakeltume. Kai ropoja ir randa kokį šapelį – vėl turiu prieiti ir paimti jį. Nujaučiu, kad švarą ir tvarką dukra tikrai padės palaikyti.

Ar esate drąsūs tėvai – keliaujantys, nebijantys palikti saugią namų zoną?

Sakyčiau, kad mudu su Linu esame atsargūs ir dėmesingi tėvai. Nesileidžiame į neapgalvotas rizikas su dukrele, stengiamės numatyti bent keletą žingsnių į priekį, apsaugoti ją nuo negatyvių dirgiklių. Į mažesnes keliones Lietuvos ribose išsiruošėme, kai Saulei buvo 2 mėnesiai, o į tolesnę iškeliavome jau beveik su vienerių metukų mažąja. Tikrai atrodė, kad namuose yra saugiausia, kad viskas po ranka, žinoma, ramu. Tačiau tik iškeliavus supratau, kad Saulei svarbiausia, jog mes, jos tėvai, būtume drauge su ja. Tada jai – patys tikriausi namai. Ir mums, aišku.

Tiesą sakant, ir dabar kaip tik keliaujame! Nutarėme Lietuvos dangų keliems mėnesiams iškeisti į Kanarų salyno saulėtą dangų. Prieš tai mėnesį praleidome Malagoje, Andalūzijos regione. Kelionės trise jau kitokios, ne tokios judrios. Apsigyvename vienoje vietoje ir aplinkui kiek įmanoma ir kiek norisi keliaujame, tyrinėjame. Saulė – smalsus vaikas, tad jau matau, kad kelionių genas jai tikrai perduotas.

Irma, ir laukdamasi daug keliavote…

Adomaičiai

Ugniaus Brazdžiūno nuotrauka

Tikrai paradoksaliai viskas išėjo, kad buvome suplanavę pačią tolimiausią savo kelionę, – į Čilę. Ir likus vos kelioms dienoms iki skrydžio sužinojau, kad laukiuosi.

Rimtai svarstėme nevykti, bet galų gale buvome nepaprastai laimingi, kad ryžomės. Tie pirmieji nėštumo mėnesiai buvo tokie palaiminti, su nepaprastais tolimosios Čilės peizažais, Ramiojo vandenyno ošimu, kalnais, dykumomis… O kur dar Lino rūpestis manimi!

Nei ką kėliau, nei vairavau, nei jaudinausi. Tie du mėnesiai Čilėje man visada prisimins, kaip ypač šviesus ir ramus laikas. Davėme pažadą Saulei nuvykti ten su ja, kad savo akimis pamatytų tas vietas, kuriose jau lankėsi dar būdama visai kruopelė po mano širdimi.

Ar dažnai fotografuojate dukrą?

Iki metų fotografuodavau Saulę kas mėnesį. Papuošiu, sušukuoju (taip taip – nuo pat gimimo ji su vešliais plaukais), įduodu lentelę su mėnesio žyma ar didesniais pasiekimais ir per kelias jos kantrybės sekundes turiu pagauti TĄ kadrą. Dabar, kai ji tokia aktyvi, dažniausiai akimirkas fiksuojame telefonu.

Ir, įtariu, kaip ir daugelis tėvų, esame nuolat priversti didinti telefono atmintį. Kaip nenorėsi įamžinti jos ką tik prabudusios ryte? O kai pirmą kartą pati šaukšteliu kabina košę? Kai bučiuoja savo draugę?

Kai rodo pirštu į mėnulį? Štai tokios užfiksuotos akimirkos man pačios gražiausios – tikros, nesurežisuotos, veiksme.

Adomaičiai

Ugniaus Brazdžiūno nuotrauka

Ar turite draugių su tokio pat amžiaus vaikais?

O taip! Ir taip džiaugiuosi tokia palaikymo kompanija!

Nors ir ne su visomis pavyksta reguliariai pasimatyti, bet dažnai susirašome, pasidaliname patirtimi. O kai susitinkame pas mus sodyboje su vaikais, tai gimsta tokia kosminė moteriška energija: viena kitos vaiku pasirūpiname, žongliruojame bekrentančiais daiktais, dalijamės, juokiamės. Taip įkrauna toks pabuvimas!

Ar daug laiko leidžiate gamtoje?

Vasarą daug laiko prabėga mūsų sodyboje, tarp miškų. Turime tradiciją praleisti bent porą savaičių mūsų Nidoje. Gimus Saulei, buvimą gamtoje dar labiau atradome: žinome, kad jai tai naudinga, o mes esame dėkingi, kad ji mus „išsitempia“.

Jūsų šeimos svajonių laisvalaikis?

Jūra, paplūdimys, smėlis. Išbandyta situacija, kuri visiems trims išties patinka. Saulė galėtų valandas žarstyti smėlį, apžiūrinėti akmenukus, o mums su Linu gulint greta gera ją tokią laimingą stebėti.

Kas sunkiausia auginant vaiką?

Turbūt tas momentas, kad ne viskas vyksta pagal mano planą. Tiksliau, beveik niekas nevyksta. Bet vakare, kai migdau Saulę, ji prisiglaudžia prie manęs ir grimzdama į sapnus ištaria „mama“, prisiekiu, juokiuosi tyliai iš tokių savo „sunkumų“.

Ar jau mąstote apie darželį?

Adomaičiai

Ugniaus Brazdžiūno nuotrauka

Darželį tikrai planuojame. Galbūt tada, kai Saulė gerai kalbės. O kol kas iš bičiulių renkame informaciją apie šias ugdymo įstaigas.

Ar laikotės kokios nors auklėjimo teorijos, ar Saulė turi dienos režimą, tam tikras taisykles?

Nuo pat pradžių abu su Linu labiausiai klausome savo intuicijos. Esu tikra, kad mes geriausiai jaučiame savo dukrelę ir duodame jai tai, ko reikia. Be jokios abejonės, yra taisyklės, susitarimai, kurių laikomės, pvz., valgant – jokių ekranų, groja nebent muzika, tačiau dėmesys yra į valgymą ir bendravimą prie stalo.

Kokie patarimai ar perskaityta knyga apie tėvystę padarė didžiausią įspūdį? Kurioms mintims pritartumėte?

Vis prisimenu Sigitos Valevičienės knygą „Motinystės kelias“. Ją skaičiau ruošdamasi gimdymui. Joje labai viltingai nuskambėjo mintis, kad „vaikui reikia pakankamai geros mamos“. Nereikia lipti per save, kelti milžiniškų lūkesčių sau, stengtis būti tobulais. Nuo to bus geriau ir patiems tėvams, ir vaikui. O visai neseniai Ineta Stasiulytė pasidalino labai taiklia mintimi. Ji sako: „Kas yra nuovargis, auginant vaiką? Kai prisikuri lūkesčių, planų, o jų nepavyksta įgyvendinti.“ Todėl laikas su vaiku tegul ir būna „laikas su vaiku“. Vis sau primenu šiuos patarimus, kad mano emocinė aplinka ir vidinis užtikrintumas nesubyrėtų kaskart susidūrus su netikėtumais.

Kokių asmeninių permainų pastebite savyje tapusi mama?

Jaučiuosi labai stipri būdama atsakinga už žmogų po savęs. Tai ir įgalina, ir pakylėja, ir drąsos suteikia. Tačiau tuo pat metu tapau ypač jautri vaiko verksmui ar nesėkmei. Ir ne tik savojo. Anądien gatvėje sutikau kūkčiojantį berniuką – pasimetė, neranda savo tėvų. Dievaži, atrodė širdis plyš pusiau.

Tokias situacijas dabar išgyvenu ir kaip tas vaikas, ir kaip mama. Ši empatija dar labiau nugludino ir mano pačios santykį su savo mama. Dabar esu gyvo stebuklo liudininkė ir dalyvė – motinos ir vaiko ryšys yra nenusakomai stiprus ir viską keičiantis. Tikra tiesa, kad tą spalio 21-ąją gimė ne tik Saulė Adomaitytė, bet ir aš, kaip MAMA.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 2 = šeši

Kitos temos: