Jungtinėje Karalystėje gyvenančioms dvynukėms Laurai ir Marijai – vienuolika. Jų tėvai ten išvažiavo jauni, norėdami užsidirbti vestuvėms ir gyvenimo pradžiai. „Niekada neturėjau tikslo emigruoti – atvirkščiai, buvau didelė Lietuvos patriotė, nusiteikusi prieš gyvenimą svetur. Su būsimu vyru nusprendėme išvykti tik metams. Bet likome antriems, paskui tretiems… O po dešimties metų susilaukėme dvynukių“, – pasakoja Irma Alvikienė.
Ar reikia tos lietuvių kalbos?
„Kai pradėjau lauktis, sužinojau, kad dvynukės! Buvo ir džiaugsmo, ir baimių, kaip vieniems seksis susidoroti su naujomis pareigomis. Juk visi mūsų artimieji likę Lietuvoje. Be to, mane kamavo klausimas: kaip bus su lietuvybe, ar pavyks dukrytėms ją įdiegti, išlaikyti lietuviškas šaknis? Mes gyvename ne Londone, o pusantros valandos kelio nuo jo, tokio dydžio mieste kaip Kaunas. Kiekvieną savaitgalį vaikus vežioti į Londoną, nežinau, ar būtų užtekę motyvacijos. Bet nuo dvejų metukų dukras pavyko užrašyti į lituanistinę mokyklėlę arčiau namų, kuri yra vos už pusvalandžio kelio. Tada dar aš nevairavau, su dideliu dvynukių vežimėliu lipdavau į autobusą ir veždavau mergaites mokytis“, – prisimena Irma.
Tarp Irmos pažįstamų yra ir tokių emigrantų, kurie mano, kad lietuvių kalbos nereikia. Bet juk pasaulis keičiasi, lietuvių kalba nėra tik būdas susikalbėti su seneliais. Galbūt kalba ateityje vaikams atvers dideles galimybes. Be to, Alvikių šeimai svarbu, kad vaikai žinotų apie savo šaknis, nesvarbu, kur ateityje gyvens.
Lopšinės lietuviškai
Kadangi abu tėvai lietuviai, šeimoje visada buvo kalbama tik lietuviškai. Nuo gimimo dukrytėms Irma dainuodavo lietuviškas lopšines. Išimtis būdavo tik filmukai anglų kalba, kuriuos tėvai leisdavo žiūrėti, kad mergaitės šiek tiek prisijaukintų anglų kalbą. „Joms to užteko, kai trejų metukų išleidome į darželį. Darželio auklėtojos mums pasakė, kad geriau patys nemokytume vaikų kalbos, kuri nėra mums gimtoji. Ir tikrai – pradėjusios lankyti darželį, gana greitai išmoko iš kitų vaikų ir auklėtojųׅ“, – sako Irma.
Dabar, kai jos jau paauglės, anglų kalba jau daro didesnę įtaką, negu lietuvių, nes mokykloje ir būreliuose daugiau laiko praleidžia kalbėdamos angliškai. Todėl labai svarbu nepamesti tų žinių, kurias jau įgijo. Dvynukės toliau lanko lituanistinę mokyklą, specialiai rinkosi gyvas pamokas, o ne mokymąsi nuotoliu, nes labai svarbu ir lietuviška bendruomenė.
„Jeigu yra manančių, kad vien mokyklėlė išmokys jų vaikus lietuvių kalbos, tai teks nuvilti. Kalbos mokymas ir jos išlaikymas yra gana sunkus ir visos šeimos darbas, reikia nepasiduoti, išlaikyti balansą tarp visų vaiko veiklų, netinginiauti“‚ – sako Irma.
Kokia ta Lietuva
Grįžę į Lietuvą, jie labai jaučia anglų kalbos atėjimą į viešąją erdvę – važiuojant gatve, mato kavinių, įmonių iškabas angliškai, ir šnekamojoje kalboje atsiradę daug angliško žargono.
Kiekvienas grįžimas į Lietuvą būna suplanuotas taip, kad mergaitės pamatytų dar nepažintas vietas. Kad jų galvose susidėliotų Lietuvos žemėlapis, pagrįstas vaizdiniais, prisiminimais, patirtais įspūdžiais. Lietuvoje nuostabi gamta, Laurai ir Marijai čia labai patinka, jos yra sakiusios, kad norėtų gyventi Lietuvoje. Stengiasi lankyti skirtingus regionus, palyginti tarmes. Atostogos Lietuvoje nėra tik buvimas senelių kieme. Irma sako, kad emigrantų tokia dalia, – turi daryti viską, kad vaikai pažintų ir pamiltų Lietuvą.
„Kai dukros kalba, kaip smagu būtų gyventi Lietuvoje, vos sulaikau ašaras, nes ir pačiai širdis trauktų sugrįžti. Bet realybė tokia, kad praleidęs 20 metų emigracijoje Lietuvoje būtum jau tarsi ateivis. Jungtinėje Karalystėje pripratome prie kitokios darbo kultūros, požiūrio į darbuotoją. Kiek žinau, Lietuvoje šioje srityje dar yra ką veikti. Ar darbdaviai išskėstomis rankomis priimtų vyresnius nei 40, 50 metų žmones? Abejoju…“ – sako Irma.
Kas dvynukėms sunkiausia
Šeima džiaugiasi, kad Laura ir Marija gana gerai kalba lietuviškai. Šiek tiek sunkiau sekasi gramatika, kartais painioja ilgąsias balses su nosinėmis. Būtent dėl rašymo ir skaitymo įgūdžių dėkingi lituanistinei mokyklai, nes vaikai to išmoksta per pamokas. Dvynukių žodyno turtinimui labai padėjo tarptautinė lietuvių kalbos olimpiada. Juk šeimoje paprastai vartojama buitinė kalba, o olimpiada labai nustebino ir tėvus, kurie išgirdo įvairių naujadarų, prisiminė rečiau vartojamų lietuviškų žodžių. Kalbos olimpiadoje pernai Laura buvo septinta, o šiemet jau šešta tarp visų dalyvių. Marijai sekasi šiek tiek sunkiau. Dukros laikė ir išeivių lietuviams skirtą egzaminą.
Ar sesės padeda viena kitai mokytis? „Kad jos dvi, ir gerai, ir blogai. Kai lieka vienos, vis tiek pereina prie anglų kalbos. Reikia nuolat priminti: kalbėkite lietuviškai. Joms, gimusioms Jungtinėje Karalystėje, natūralu kalbėti angliškai. Nors visi mums sako: nelyginti vaikų, mes pastebime, kad dėl skirtingų charakterio savybių dukroms skirtingai sekasi ir su kalba. Laura mėgsta skaityti knygas, tad jos ir rezultatai geresni. O Marija judresnė, aktyvesnė, jai sunkiau išlaikyti dėmesį prie knygų“, – sako dvynukių mama.
Lietuvybė turi būti praktika, o ne teorija
Irmos Alvikienės nuomone, reikia nemažai sąmoningumo, kad nepasiduotum aplinkos poveikiui, į kalbą neįsileistum žargono, kalbos šiukšlių: „Šiuolaikinis pasaulis labai skuba, yra dalykų, kurie išblaško vertybes, papročius. Ir Velykų kai kas jau nebešvenčia. O mes stengiamės visą šeimą įtraukti į margučių dažymo ritualą, parodyti, kad tai svarbu mums patiems, – tik taip taps svarbu ir vaikams. Kasmet tradicinį stalą fotografuojame, kad liktų šeimos istorija. Reikia tas sėklas sėti nuo pat gimimo, kad susiformuotų vertybių pagrindas. Žinoma, paauglystėje galbūt nutols, atsiras jiems tuo metu svarbesnių dalykų, bet tikiu, vėliau sugrįš.“
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.03.26
