Kartais šeimos nusprendžia sugrįžti gyventi į Lietuvą ir čia leisti vaikus į mokyklą. Bet ką daryti, jei vaikas lietuviškai nemoka?
Kalbamės su Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Gabriele Agasarjanaite, kuri jau šeštus metus moko tokius vaikus išlyginamosiose klasėse. Nemokantys lietuvių kalbos vaikai visus metus tobulina savo kalbos gebėjimus, kad vėliau galėtų sėkmingai integruotis į bendrojo ugdymo mokyklas. Per tuos metus jie mokosi ne tik naujų žodžių, gramatikos, kalbėjimo įgūdžių, bet ir pažinti lietuvių kultūrą, istoriją bei tradicijas.
Kokie vaikai susirenka į išlyginamąsias klases?
Dabar Vilniaus lietuvių namuose yra trys išlyginamosios klasės: 4–6 klasių moksleiviams, 7–8 klasių moksleiviams ir 9–11 klasių moksleiviams. Tad amžius nėra taip svarbu: bet kokio amžiaus moksleivis gali pradėti mokytis lietuvių kalbos, net ir aštuoniolikmetis. Mes, mokytojai, per pamokas stengiamės kalbėti labai lėtai ir aiškiai, kad vaikai suprastų. Tik išimtiniais atvejais tenka paaiškinti ta kalba, kuria vaikas supranta, bet stengiamės kuo daugiau bendrauti lietuviškai.
Išlyginamosiose klasėse mokosi ir sugrįžusių emigrantų vaikai, ir užsieniečiai, kurių šeimos bėgo nuo karo ar atvyko su darbo kontraktais, ieškoti geresnio gyvenimo. Pavyzdžiui, pernai turėjau moksleivę iš Turkijos, kurios tėtis pirmas atvyko čia kurti verslo, išmoko lietuvių kalbą ir nutarė atsivežti į Lietuvą visą šeimą. Kita moksleivė buvo iš Pietų Korėjos – jos tėtis įsteigė chemijos pramonės įmonę, tad net dvi dukros pateko į išlyginamąsias klases. Iraniečio berniuko tėvai Vilniuje įkūrė restoraną, tad irgi turėjo planų likti mūsų šalyje ir norėjo, kad vaikai išmoktų lietuvių kalbą.
Kartais mokosi kelintos kartos emigrantų vaikai, kurie nori pažinti tėvų ir senelių šalį, kultūrą – savo pačių šaknis. Dažnai lietuvių kilmės emigrantų vaikai šiek tiek kalbą supranta, bet tie įgūdžiai tokie menki, kad jie tikrai nepajėgtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Jų kalba buitinė, primityvi, o rašytinė kalba apskritai „tamsus miškas“.
Pasirinkdami mokyklą – Vilniaus lietuvių namus – jie žino, kad yra galimybė metus lankyti išlyginamąją klasę ir išmokti lietuvių kalbą. Kartais net neprireikia visų metų, vaikai pasimoko keletą mėnesių ir jau gali būti perkelti į klasę pagal savo amžių. Tokių atvejų nedaug, bet kartais vienas kitas pasitaiko. Gali nutikti ir taip, kad metų neužtenka ir mokinys neišlaiko baigiamojo lietuvių kalbos egzamino. Žinoma, visada duodamas šansas tai ištaisyti, pasimokyti per vasarą ir perlaikyti egzaminą. Tiesa, pasitaiko ir tokių atvejų, kad vaikui labai sunkiai sekasi mokytis lietuvių kalbos, arba pasitarę su šeima nusprendžia, kad lietuvių kalba ne jiems, tuomet tėvai renkasi tarptautinę ar kitą mokyklą, kur mokomasi ne lietuvių kalba.
Kas sunkiausia vaikams, kurie pradeda mokytis kalbos „nuo nulio“?
Baimė kalbėti ta kalba, nors lietuvių kalba daugeliui jų ir nėra svetima – tai tėvų ir senelių kalba. Bet vaikai bijo kalbėti ir daryti klaidas. Mes kiekvieną dieną sakome: „Nebijokite klausti“. Per tai ir ateina kalbos įgūdžiai. Mūsų mokyklos koridoriuose dažnai skamba įvairiausios kalbos. Jei per pamoką vaikai turi bendrauti lietuviškai, kas yra truputį nepatogu ir kelia stresą, tai per pertraukas gali atsipalaiduoti ir bendrauti sau patogia kalba. Bet kai šiek tiek pramoksta lietuviškai, mes prašome mokinių, kad jie tarpusavyje irgi bendrautų lietuviškai. Vilniaus lietuvių namuose auga bendruomenė, kuri nori padėti visiems puoselėti lietuvių kalbą, ir mums pavyksta tai daryti be prievartos.
Lietuviškai kalbančių tėvų prašome, kad namuose vaikai girdėtų lietuvių kalbą. Prašome padėti savo vaikams, pavyzdžiui, aiškinant namų darbus, tai daryti ne įprasta šeimai anglų ar kita kalba, o bandytų aiškinti lietuviškai. Žinoma, tai reikalauja pastangų ir galbūt atima nemažai laiko, nes, pavyzdžiui, angliškai kalbančiam vaikui paprasčiau paaiškinti angliškai, bet nevartodamas kalbos, kurią mokaisi, jos ir neišmoksi.
Viskas prasideda nuo žodyno. Tai kas, kad vaikas mokės linksniuoti, bet jei jo žodynas skurdus, jis susidurs su nauju žodžiu ir nesupras jo reikšmės. Todėl tėvai turi būti sąjungininkai mokantis kalbos.
Pastebėjome, kad daug sunkiau sekasi tiems vaikams, kurie patys neturi motyvacijos mokytis, o yra verčiami tėvų. Todėl šeimoje apie tai turi būti kalbama, tėvai turėtų paaiškinti, kodėl vaikui reikalinga kalba, kurios jis mokosi, – tik tada mokymosi procesą lydės sėkmė.
Ko vaikai išmoksta per tuos metus, kaip vertinamos jų žinios?
Mokslo metų pabaigoje vaikai laiko egzaminą, kuris orientuotas į 4 dalis: kalbėjimą, skaitymą, klausymą ir rašymą. Per metus vaikai mokosi 14-kos temų – nuo pasakojimo apie save, savo šeimą, maistą, pomėgius iki sudėtingesnių dalykų, tokių kaip istorija, literatūra. Per metus vaikai išmoksta daug naujų žodžių ir gramatikos pagrindų.
Išlyginamosiose klasėse kalbos mokomasi gana intensyviai: per savaitę būna 22 lietuvių kalbos pamokos. Vieną dieną, pavyzdžiui, gali būti 5 lietuvių kalbos pamokos, viena matematikos ir viena istorijos. Nors namų darbų mokiniai gauna pakankamai, kartais jie patys prašo daugiau papildomų užduočių, kad tik greičiau išmoktų lietuvių kalbą arba įtvirtintų sunkiau besisekantį dalyką.
Šiemet mes darėme tokį projektėlį: mokslo metų pradžioje vaikai pagal pavyzdį pačiomis paprasčiausiomis frazėmis turėjo prisistatyti, pasakyti vardą, amžių, iš kokios šalies atvyko, ką mėgsta. Tekstas buvo minimalus, bet susitarėme, kad vaikai neskaitys iš lapelio, o pasakos savais žodžiais. Nufilmavome tuos prisistatymus ir juos parodysime mokslo metų pabaigoje, kai vaikai atliks tą pačią užduotį. Jie pamatys, koks didžiulis skirtumas! Šią užduotį atliekame jau ne pirmus metus ir vaikai visada būna apstulbę: nejau aš galėjau taip nemokėti ir taip prastai kalbėti?!
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.11.26
