Dar prieš gerą šimtmetį cukrinis diabetas reiškė dramatišką nuosprendį, o šiandien su šios ligos diagnoze žmogus gali mėgautis gyvenimu kaip bet kuris kitas: sportuoti, ambicingai siekti karjeros, keliauti ir netgi be nerimo skanauti desertus. Nors cukrinis diabetas nėra pagydomas, tačiau išmaniosios technologijos suteikia galimybę patikimai valdyti ligą.
„Išgirsti cukrinio diabeto diagnozę išties liūdna, o ypač mamai. Vis tik kai prieš trejus metus susirgo mano dukra, dėkojau Dievui bent dėl to, kad ji susirgo šiais laikais – kai turime visas reikiamas priemones ligai kontroliuoti, todėl dukra gali džiaugtis vaikyste su ledais ir kitais saldėsiais“, – sako cukriniu diabetu sergančius vaikus ir jų šeimas buriančios asociacijos „Diabeto IQ“ Kauno klubo vadovė Sigita Gavorkienė.
Mastai auga gąsdinančiu tempu
Cukrinis diabetas yra viena iš sparčiausiai augančių XXI amžiaus sveikatos problemų pasaulyje ir dėl to itin neraminanti sveikatos priežiūros specialistus.
„Lietuvoje 2022 metais cukriniu diabetu (CD) sirgo 154 681 asmuo: vienas iš 20 vyrų ir viena iš 17 moterų, – statistika pasidalina pašnekovė. – Sergančiųjų skaičius 2014–2022 metais palaipsniui didėjo: vaikų, sergančių CD, skaičius ūgtelėjo 34 proc., suaugusiųjų – 28,8 proc.
2023 metais mūsų šalyje sergančiųjų buvo 161 428 asmenys. Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje pirmo tipo cukriniu diabetu 2023 metais sirgo 1 173 vaikai.“
Dukros liga pakeitė gyvenimą
Kai į liūdnąją statistiką prieš trejus metus pateko ir S. Gavorkienės dukra, tuomet ji buvo beveik devynerių. Ligos simptomai pasireiškė tarytum iš vadovėlio.
„Pirmo tipo cukrinis diabetas dukrai buvo diagnozuotas praėjus dviem savaitėms po užsikrėtimo kovidu. Tada buvo pati pandemijos pradžia – nebuvo skiepų ar kitų apsisaugojimo priemonių, – prisimena mama. – Per tas dvi savaites dukra tiesiog akyse lyso, numetė daug svorio. Buvo matyti silpnumas, mieguistumas, apatija, nuovargis. Dukrą kamavo besaikis troškulys: išgėrusi vieną stiklinę vandens, po kelių minučių gerdavo antrą ir trečią – ji nuolat jausdavo nežmonišką troškulį, kurio negalėdavo numalšinti. Šį simptomą, žinoma, sekė kitas tipiškas cukrinio diabeto signalas – dažnas šlapinimasis. Kraujo tyrimas parodė be galo aukštą cukraus kiekį kraujyje. Dukra tuoj pat buvo paguldyta į Kauno klinikų reanimacijos skyrių, kur išbuvo parą.“
Moteris tą naktį iki šiol prisimena su siaubu: „Ši diagnozė labai išgąsdino, nes supratau, kad vaiką cukrinis diabetas lydės visą likusį gyvenimą. Naktis buvo pilna maldos ir minčių, kaip reikės gyventi toliau. Skaitant apie cukrinį diabetą iš vienos pusės darėsi sunkiau, iš kitos – lengviau. Taip, mes turime nuolat planuoti, su savimi turėti begalę priemonių – krepšį, be kurio negalime išeiti iš namų, bet šiandien cukrinis diabetas yra valdoma liga, su kuria galima gyventi ganėtinai kokybišką gyvenimą.“
Padeda kitiems
Iki dukros diagnozės S. Gavorkienė atskleidžia apie cukrinį diabetą žinojusi vos kelis faktus, o šiandien pažinti ligą ir išmokti su ja gyventi pašnekovė padeda kitiems.
„Kai dukra susirgo diabetu, dar Kauno klinikose man į rankas papuolė žurnalai „Diabeto IQ“. Taip sužinojau apie patį klubą ir po kurio laiko įsitraukiau į savanorystę, – pasakoja dabar jau Kauno klubo vadove esanti S. Gavorkienė. – Šiemet mūsų klubas tapo skėtine organizacija ir vienija aštuonis skirtingų miestų klubus. Turime daugiau kaip 600 narių, sergančiųjų pirmo ir antro tipo cukriniu diabetu.“
Pašnekovė atvirauja, jog sužinojus dukros diagnozę įsilieti į „Diabeto IQ“ bendruomenės gretas buvo vienas geriausių jos sprendimų, grąžinusių ramybę ir įkvėpusių jėgų išmintingai kovoti.
„Praėjus dvejiems metams po diagnozės, dukros paklausiau, ar ji norėtų sulaukti stebuklo ir pasveikti nuo diabeto (kol kas pasaulyje nėra nė vieno atvejo, kad pirmo tipo cukrinis diabetas būtų išgydytas), ar liktų su diabetu, bet ir su visais tais žmonėmis, su kuriais susipažinome per ligą. Dukra atsakė: „Aišku, mama, kad su diabetu“, – iškalbingą mergaitės pasirinkimą atskleidė moteris. – Mūsų bendruomenė yra tikras stebuklas. Niekur nemačiau tokios vienybės, niekur kitur nejaučiau tokio palaikymo.
Medikai suteikia žinias, pasirūpina tavimi ligos pradžioje, tačiau ši bendruomenė yra ta stiprioji jėga, padedanti atsistoti ant kojų ir bet kada – dieną ar naktį, nesvarbu kuriame šalies kampelyje – pirmoji ištiesia pagalbos ranką, net jei esame visai nepažįstami. Šiame nelengvame kelyje bendruomenė yra didžiausias mūsų turtas.“
Teikia ir specialistų pagalbą
Klubo „Diabeto IQ“ nariams suteikiama ir profesionalų pagalba: psichologų, mitybos specialistų bei kitų.
„Stengiamės padėti žmonėms, kad jie neužsisklęstų savyje, nes psichologinė būsena valdant cukrinį diabetą labai svarbi, – pabrėžia S. Gavorkienė. – Mūsų emocijos stipriai veikia cukraus kiekį kraujyje: jeigu vaikas pyksta, yra susierzinęs, cukrus gali kilti ar kristi – priklauso nuo organizmo. Tėvų emocinė būsena irgi persiduoda vaikams, ypač mažiems. Taip pat mūsų asociacijoje organizuojamos savitarpio pagalbos grupės ir laukiamiausiu metų renginiu vainikuojamos vasaros stovyklos Šventojoje.“
Mokosi atostogų ritmu
Asociacija „Diabeto IQ“ kasmet pajūryje organizuoja dvi stovyklas: vieną, skirta šeimoms – pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams iki dvylikos metų ir juos lydintiems artimiesiems; į kitą stovyklą kviečiami 12–16 metų paaugliai, atvykstantys jau be šeimos narių. Šiemet stovyklos suburs apie 200 stovyklautojų.
„Stovyklų dienotvarkė būna gana įtempta, tačiau tokioje atmosferoje net ir besimokydamas nejučia pailsi, – šypsosi S. Gavorkienė. – Kiekvieną rytą pradedame nuotaikinga mankšta, o paskui vaikams ir tėveliams atskirai organizuojami užsiėmimai. Mažųjų, kuriais rūpinasi mūsų savanoriai, laukia gausybė edukacinių veiklų, estafečių bei nuotykių, o tėvelių – medikų ir įvairių specialistų paskaitos, kurių metu pasidalinama naujausiomis žiniomis apie cukrinio diabeto valdymą ir tam skirtas moderniausias priemones. Šiemet sulauksime ir ypatingo svečio – grupės „Biplan“ lyderio Makso, kuris mums dovanos vakaro koncertą.“
Pasak S. Gavorkienės, šios stovyklos – tvirtas atspirties taškas tiems, kas pirmo tipo cukrinio diabeto diagnozę išgirdo neseniai. „Tiems vaikams ir jų tėveliams ši stovykla reikalingiausia. Kitos šeimos pasidalina savo patirtimi, koks tas gyvenimas su cukriniu diabetu, išsklaido šią ligą gaubiančius mitus“, – paaiškina pašnekovė.
Nuo nulinės iki aukštos kontrolės
Kalbėdama apie pirmo tipo cukrinį diabetą, kuris diagnozuojamas vaikams, pirmiausia S. Gavorkienė akcentuoja, jog tai yra autoimuninė liga – ja vaikas nesuserga todėl, kad nesveikai maitinosi, valgė daug saldumynų, mažai judėjo.
„Mes negalime nieko padaryti, kad išvengtume susirgimo autoimunine liga. Džiugu bent tai, kad šiuolaikinės technologijos leidžia diabetą kontroliuoti, – sako pašnekovė. – Prieš daugiau kaip 100 metų net neturėjome insulino, o cukraus kiekis kraujyje buvo matuojamas tik kartais – atvykstant į ligoninę. Taigi galima sakyti, kad ligos valdymo neturėjome beveik jokio.
O šiandien tinkamą cukrinio diabeto kontrolę geriau išlaikyti padeda naujos cukrinio diabeto valdymo technologijos: insulino pompos ir nuolatinės gliukozės monitoravimo sistemos (gliukozės jutikliai).
Nuolatiniai gliukozės jutikliai, esantys po oda, susieti su išmaniuoju telefonu. Mobilioji programėlė įspėja pacientą, kai jo cukraus kiekis nukrenta arba pakyla. Gliukozės jutikliai gali veikti kartu su naujosiomis išmaniosiomis technologijomis, kurios ne tik įspėja apie pakilusį ar nukritusį cukraus kiekį kraujyje, bet ir pačios sustabdo arba pradeda organizmui tiekti insuliną, – modernia pagalba džiaugiasi S. Gavorkienė. – O dar smagiau dėl to, kad mums pavyko pasiekti, jog vaikams tiek sensoriai, tiek insulinas, tiek insulino pompos yra kompensuojamos valstybės, nes šiuolaikiškai kontroliuoti diabetą – didelis finansinis iššūkis šeimoms (aut. past. – trijų mėnesių priemonių rinkinys, skirtas cukraus kiekiui kraujyje stebėti, kainuoja apie 400 eurų).“
Kontrolė be poilsio
Sigita Gavorkienė pastebi, jog nesusidūrusieji su cukriniu diabetu itin paviršutiniškai suvokia, kiek pastangų reikia ligai kontroliuoti – tai nepaliaujamas darbas visą parą diena iš dienos visą gyvenimą.
„Dažnai girdime: „O kas čia tokio tas cukrinis diabetas? Susileidai vaistų ir viskas.“ Deja.
Sveiko žmogaus kasa išskiria insuliną ir nė nejuntame, kai organizmas susidoroja su cukraus kiekio kraujyje šuoliais, kurie atsiranda suvalgius angliavandenių, o pirmo tipo cukriniu diabetu sergantis žmogus pats turi nuolatos dirbti kasos darbą, nes jo kasa negamina insulino, – paaiškina S. Gavorkienė. – Jei negautume insulino, mes nyktume, nyktume, kol galiausiai mirtume.
Taigi prieš kiekvieną valgį turime tiksliai paskaičiuoti, kiek suvalgysime angliavandenių ir nustatyti, kiek insulino tuokart reikia susileisti – kiek kartų per dieną vaikas valgo, tiek kartų jis turi leistis insuliną, – apie sergančius vaikus ir jų šeimas tikrais matematikais paverčiančią ligą pasakoja pašnekovė. – Kas man yra diabetas? Tai tarsi nuolatinis laviravimas ant lyno, kai kaskart nežinai, į kurią pusę gali nukristi.“
Taip, ir šie vaikai skanauja ledus!
Pasak S. Gavorkienės, didelė palaima tėvams, kad šiais laikais cukriniu diabetu sergantys vaikai vasarą taip pat gali džiaugtis ledais ir bet kokiais kitais skanėstais. „Mūsų vaikai iš aplinkinių dažnai girdi: „Kaip tu valgysi ledus? Juk tau negalima – tu sergi diabetu“, – vieną dažniausių visuomenėje sklandančių mitų paneigti skuba Kauno „Diabeto IQ“ klubo vadovė. – Šiandien mūsų vaikai gali valgyti viską. Žinoma, reikia stebėti cukraus kiekį kraujyje. Norėčiau atkreipti dėmesį, jog mitybos taisyklėmis, kuriomis gyvena cukriniu diabetu sergantys vaikai, vadovautis pravartu būtų kiekvienam besirūpinančiam savo sveikata. Mes penkias dienas per savaitę valgome sveikai, o savaitgaliais, per šventes lepinamės, kuo tik norime, – šypsosi S. Gavorkienė. – Tereikia susiskaičiuoti angliavandenius.
Būtent stovykla yra ta vieta, kur vaikai gali mėgautis visais skanumynais, nes jie čia be galo daug juda, todėl jiems reikalinga ir ledų porcija, ir kiti angliavandeniai.
Labai džiaugiamės, kad „Dadu“ ledus gaminanti ir mūsų stovyklas remianti „Vikeda“ neabejinga mūsų prašymams ir taip dosniai stovyklautojus vaišina savo kuriamais įvairiausių skonių gardėsiais – ir ledais, ir sūreliais. Diabetu sergantiems vaikams tokie gardėsiai puikiai tinka.
Cukrinis diabetas – tikrai ne ta liga, dėl kurios tiek vaikams, tiek suaugusiems reikėtų atsisakyti tokio malonumo kaip ledai, kiti gardumynai ar kitas maistas, kuris yra įprastas ant sveikų žmonių stalo.“
Diabetikai griauna mitus – jiems puikiai tinka ir konservuotas maistas
Dar vienas mitas, kurį griauna diabetikai – apie konservuotą maistą, ypač įvairias sriubas, troškinius ir jau paruoštus vartoti konservuotus patiekalus, kuriuos ypač patogu naudoti skubantiems žmonėms ar tuomet, kai nėra tinkamų sąlygų pasigaminti maisto patiems. Taip pat tais atvejais, kai paprasčiausiai tingisi gaminti, o naminio maisto norisi – tiesiog imi ir, pasišildęs konservuoto maisto stiklainiuką, akimirksniu turi garuojančią naminės sriubos, troškinio ar kokio kito patiekalo lėkštę.
Regis, cukriniu diabetu sergantiems žmonėms, kurie turi ne tik nuolat galvoti apie tai, ką valgo, bet dar ir skaičiuoti, kiek ir ko suvalgo, iš anksto paruošti konservuoti patiekalai turėtų būti visiškai netinkami, tačiau, pasirodo, yra visiškai priešingai.
„Ant sriubų, barščių, troškinių, plovo ir kitų konservuotų patiekalų etikečių labai aiškiai yra surašyta ne tik jų sudėtis, bet ir baltymų, riebalų, o svarbiausia – angliavandenių kiekis ir pridėtinio cukraus kiekis, tad cukriniu diabetu sergančiam žmogui valgant iš anksto paruoštą konservuotą maistą susiskaičiuoti, kiek reikės insulino, daug lengviau nei valgant pačiam pasigamintą maistą, taip pat ir pasirinkti produkciją, kurioje angliavandenių ir cukraus kiekis yra mažesnis. Todėl įvairiose išvykose ir kelionėse, kaip ir šioje mūsų stovykloje, ar tiesiog tada, kai gaminti nėra laiko, Kėdainių konservų fabriko gaminiai cukriniu diabetu sergantiems žmonėms yra tiesiog nepamainomi.
Nors sergančiųjų diabetu kasmet daugėja, tačiau turime pripažinti, kad visuomenės švietimas vyksta lėtai, nesergantiems žmonėms dar sunku suvokti, kad ir diabetikai gyvena tokį pat paprastą ir įprastą gyvenimą kaip ir sveikieji, valgo lygiai tuos pačius produktus ir smaguriauja lygiai tais pačiais skanumynais kaip ir sveikieji, tačiau skirtumas tas, kad diabetikai turi skaičiuoti suvartojamų angliavandenių kiekį ir pagal jį reguliuoti vartojamo insulino kiekį.
Ir galime tik pasidžiaugti, kad tokios „Vikonda grupės“ įmonės kaip DADU ledus gaminanti „Vikeda“ ir Kėdainių konservų fabrikas, savo produkcija remdamos diabetikų vasaros stovyklas, padeda ne tik mūsų klubui, bet ir atlieka svarbų edukacinį darbą – neša žinią visiems diabetikams, kad jie gali mėgautis visais gyvenimo malonumais, kuriuos teikia jų ir kitų įmonių kuriami produktai – tereikia atidžiai skaityti etiketes. Be to, tai diabetikams labai palengvina gyvenimą.
Ne mažiau svarbu suprasti ir tai, kad daugumai šeimų, kuriose auga cukriniu diabetu sergantys vaikai, išleisti atžalas į stovyklas ar juolab išvykti į jas visai šeimai, finansiškai yra labai sudėtinga, todėl tokios stovyklos be rėmėjų pagalbos nė neįvyktų arba jose galėtų dalyvauti nepalyginamai mažiau vaikų, todėl maisto produktus gaminančių įmonių prisidėjimas ir parama mums yra ypatingai svarbūs.
Tad kuo daugiau žmonių supras, kad diabetikai gyvena lygiai taip pat, kaip ir visi kiti žmonės ir mėgaujasi tokiu pačiu maistu, tik skaičiuodami angliavandenių kiekį, tuo lengviau bus patiems diabetikams rasti bendrą kalbą su maisto gamintojais prašant pagalbos vaikams ar imantis kokių bendrų projektų“, – sako S. Gavorkienė.
Akvilė KUPČINSKAITĖ
