Išsiskyrusios mamos dienoraštis-11. Vaikų stovyklos

isiskmama02

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės pieš.

Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA, ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?

Žiema, žiema, lauk iš kiemo

Mano Užgavėnės prasideda labai anksti – tąryt keliuos 4 val. ir kepu kalną blynų. Ne tik pusryčiams, bet ir neštis į mokyklą. Ne bet kokių – „širdelių“ blynų. Vienam vaikui krikštamotė padovanojo širdelių formos blynų keptuvę, tai kiek paklausi: „Ko norėtumei valgyti?“, dažniausias atsakymas: „Širdelių“. Nekepu jų dažnai, bet Užgavėnių rytui pasižadėjau. Nereikia jokių uogienių, grietinių, tik širdelių blynų. Kalną dalinu į keturias dalis – trys keliauja į pietų dėžutes, ketvirtąją nešu į lovas. Žiemą sunku keltis – kieme tamsu, šalta, pataluose šilta, jauku. Blynai padeda, akelės greitai atsimerkia, tiesia rankutes ir mieguisti kramsnoja. Juokingai atrodo. Ir širdžiai miela. Kas lieka, susidedu į savo lauknešėlį darban.

Iš vakaro suruošiu persirengėlių drabužius, kam Lašininį, kam Kanapinį. Ir giltinės karnavalinį kostiumą turime, kažkada dėvėtų rūbų parduotuvėje radau, keli litai tekainavo, paėmiau galvodama, kad kada nors pravers. Pasibaigus pamokoms, pagauti azarto, didieji pasikviečia naują kiemo draugą (jį aprengė čigonu) ir persirengę, išsipaišę veidus, eina dainuodami per kaimynus. Sakė, ne visi suprato, kas čia vyksta, vieni kraipė galvas, kiti duris tuoj pat užtrenkdavo, o dar kiti vaišino blynais, saldainiais, pinigėlį davė. Maisto užteko ir visai kitai dienai, juokavau, kad net gaminti nieko nereikia.

Iš savos vaikystės atsimenu Žiemos šventes, labai jų laukdavome. Susirinkdavo visas miestelis. Mama būdavo giltinė, mane perrengdavo čigone, aplinkui sukdavosi visi kiti. Kiekviena didesnė įstaiga būdavo paruošusi savo Kanapinio komandą, vaidinimų, atrakcijų, prizų. Kaip dabar suprantu, tai ir buvo

Užgavėnės, tik vadino jas Žiemos švente. Ir Kalėdų mes nešvęsdavome, dovanas gaudavau Naujųjų metų naktį. Keista dabar tai prisiminti. Vaikams dažnai pasakoju savo vaikystės prisiminimus, jiems tai labai patinka, prašo dar ir dar. Apie Cibą, apie Mešką, kaip ji šuniukų atsivedė, kaip lydėdavo mane į mokyklą, o po to pati grįždavo namo. Dabar tai neįsivaizduojamas dalykas – palaidas šuo. Kaip aš įmečiau didelę mašiną-kraną į upę, įsivaizdavau, kad dugne gyvena nykštukai, jie statosi namus ir šis kranas jiems labai pravers. Kikena vaikai už pilvų susiėmę: „Na, tu ir maža, mama, buvai“.

Odė stovykloms

Per vaikų žiemos atostogas buvome penkių dienų sporto klubo stovykloje. Išėjau atostogų ir aš, išvažiavome visa šeima kartu. Šuniukas – irgi. Smagumas juk koks! Jokių rūpesčių, maisto gaminimo, buities prievolių – tik būk ir džiaukis.

Jau pirmą dieną susiradau naujų draugų. Net šuniuko nė karto neteko vienai vedžioti. Mielai būtų ir be manęs vedžioję, bet nedrįsdavau vienų išleisti, sunkiai tvarkėsi su roll pavadėliu, o ir šuniukas dar geras bambukas, bijojau, kad nepabėgtų. Tik grįžtame iš kiemo, pirmas klausimas: „Gal šuniukas jau vėl nori į kiemą?“ „Ne, mielasis, mes ką tik iš ten…“ Praeina kelios minutės, kitas pristoja: „Gal šuniuką reikia pavedžioti?..“ „O galiu tada jį bent po salę pavedžioti su pavadėliu?..“

„Oi, dešra nukrito. Netyčia…“ Šuniukas iš karto prisistato. Kitą kartą jis jau budi toje pačioje vietoje, viltingai ir kantriai. Kitą kartą irgi kas nors netyčia nukrenta. Visiems užtenka, gyvename draugiškai ir laimingai.

Turėjau draugą, kuris kaskart pavalgęs nešdavo man parodyti savo lėkštę: „Žiūrėk, viską suvalgiau!“

Kitas naujas draugas kviečia: „Atvažiuok pas mane į svečius“. Klausiu, iš kokio jis miesto. Pasirodo, ne visai kaimynas, gyvena už gerų 100 km. Sakau, kad niekada nebūnu jo mieste. „Tai nieko, atvažiuosi pas mane ir jau būsi buvusi“. Dauguma vaikų buvo 7-9 metų, kai kurie pirmą kartą be tėvelių (stresas ne tik vaikui, bet ir tėveliams, kas vakarą važiuodavo aplankyti). Drąsūs tie mūsų treneriai, ne tik kad prisiima tokią atsakomybę, bet ir išties visus sužiūri: „Kodėl be pirštinių?“ „Kodėl sriubos nesuvalgei? Dar 10 šaukštų ir gali palikti“. Žiū, vienam ausį suskaudo, lekia treneris, nešdamas pakaitintos druskos kojinėje, šildo, gerėja.

Kai tik vakaras, iškart visokie „nerimai“ mažuosius pradeda pulti: pakaitomis rikiuojasi prie trenerių: „Noriu paskambinti mamai“, „Noriu namo“, „Noriu pas senelį“… Vienas nenuilstantis šnekoriukas buvo: tik kambario draugai sugula miego, jis pradeda kalbėtis, vienas pats su savimi. Vaikai pyksta, tildo, galvas pagalvėmis užsidengę užmiega. O jis šnekasi sau. Gerą pusvalandį. Galų gale susiderame, kad nusivilks drabužius ir miegos su pižama. Kitą vakarą tas pat. Tik šįkart – jau lovoje, klostęs apsiklostęs, ir vėl šnekasi. Kilsteliu antklodės kraštą, su visais drabužiais atsigulęs vaikinas… Vėl tariamės, kaip čia nusirengus. Įdomūs tie vaikai be galo, be krašto, kaip pasakys kokią mintį, tai net suaugęs žmogus taip nesumąstytų.

Štai rytą vienas mažius nuoširdžiai bėdoja: „Mano kambaryje yra du paršeliai“. Kraipom suaugusieji galvas, nesuprantam, kas per paršeliai? Pasakoja plačiau: „Jie vakar vakare mėtė sausainius į šiukšliadėžę, vienas pataikė, kitas nepataikė“. Aaa, tai štai kas tie paršeliai – jis, kaip mažiausias, buvo apgyvendintas viename kambaryje su dviem dvigubai vyresniais berniukais. Žodžiu, mes visada viską žinojom, ką didieji veikia uždarius kambario duris. Mintyse tada pagalvojau, kiek darželio auklėtojos visko prisiklauso? Įdomu, ką maniškiai kalbėjo ir tebekalba?

Šiandien su viena mama plepėjomės apie stovyklą, ji pasidžiaugė: „Atrodo, tik penkias dienas nemačiau savo vaiko, o grįžo tarsi didesnis, ūgtelėjęs, savarankiškas, ir kalba taip protingai“. Pasijuokėme smagiai iš tokio greito augimo, bet iš tikrųjų, realiai pamąsčius, tokios stovyklos vaikams daug naudos duoda.

Pradedant vien tuo, kad jie pirmą kartą nakvoja be tėvų!

Mano didieji išsivaikšto po kitus kambarius, su manimi lieka tik mažasis. Jiems jau norisi savos kompanijos. Ir mažasis jau lėktų su kitais vaikais miegoti, bet aš dar savanaudiškai nepaleidžiu, sakau: „Nors vienas su manimi pasilikite“. Auga vaikai. Ir taip greitai, greitai… Į stovyklą važiuoju ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl savęs pačios. Pasportuoju, pailsiu, tikros atostogos. Tik po to kaskart būna labai sunku grįžti atgal į Vilnių.

Po truputėlį artėja pavasaris.

Mama Rūta

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 3

Kitos temos: