Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?
Šokoladinė diena
Nors vasario 14-oji jau senokai praėjo, tačiau labai noriu su jumis pasidalinti jos įspūdžiais. Sako, tai meilės diena. Man – jau nuo studijų metų nebe. Gyvenant santuokoje, vyras padovanodavo ta proga šokolado plytelę, tokią tradicinę, pailgą, ne širdelės formos. Nelepino nei dėmesiu, nei dovanomis. Panašias dovanėles gaudavau iš bendradarbių, draugų, kaimynų, sakyčiau, tai būdavo šokoladinė diena. Bučinukas? Apkabinimas? Na, ką jūs, jis labai santūrus. Ir kaip tie vaikai mūsų šeimoje atsirado?
Namuose, koridoriuje vieną sieną skyriau „parodai“. Nupirkau tokio specialaus balto plastilino, ir kas tik patinka, tą juo prilipiname. Patogu, gerai laiko, lengva keisti, nepalieka dėmių. Yra čia ir nuotraukų, ir vaikų piešinių, ir iškarpų iš žurnalų (kartais parnešu „Maximos“ reklaminių laikraštėlių, tai vaikams būna rankdarbių valandžiukė, karpo, klijuoja, pildo savo svajonių albumus). Pavyzdžiui, dar nuo Kalėdų čia gyvena didelio raudono bakugano iškarpa, visų vaikų svajonė. Yra ir piešinys iš pirmųjų dienų, kai tėtis išėjo – visa mūsų šeima, tėtis, mama ir trys vaikai. Tik tėtis nebesišypso, o mama su dideliu pilvu.
Sūnelis tada paaiškino: „Ten lėliukas“. Ir dar retkarčiais paklausia: „Mama, o kada turėsim brolį?“
Per Valentino dieną siena dar pasipildė – piešinukais su širdelėmis, daug, daug širdelių, geltonų, žalių, raudonų. Vakare, grįžus po darbų, vaikai liepė eiti į vonią praustis ir neišeiti, kol nepakvies. Po to girdžiu bildančią laiptais nešamą virtuvinę kėdę, „….tyliau, tyliau…“, žingsneliai į miegamąjį, indai barška, ir jau šaukia choru: „Mama!!! Ateik!!!“ Vakarienę man vaikai paruošė! Stovi kėdė šalia lovos, ant jos lėkštė su pakeptu kiaušiniu, sumuštinis su dešra ir atvėsinta arbata (įpylė šalto vandens, žino, kad mama nemėgsta karštos). „Mama, mes tave mylim“. Susigraudinau. Ir taip šilta širdy liko. Apkabinau savo tris turtelius, kaip man pasisekė, kad aš juos turiu.
Tokie sveikinimai nieko nekainuoja, jei skaičiuotume pinigais, bet dvasine išraiška – jie neįkainojami.
Susidūrimas su medicina
Ir nutik tu man taip – susižeidė mano vaikas koją ne Vilniuje! 150 km nuo savo poliklinikos! Kaip jis drįso… Vis kad tik mamai kišenę patuštintų! Ironizuoju, aišku.
Tai atsitiko vakare, gražiame, nedideliame Lietuvos mieste. Aš vaiką po pažastim, nulėkiau į ligoninę, budintis chirurgas priėmė, žaizdą sutvarkė, viskas puiku. Paklausiau, ar nereikėtų ko pagirdyti?
Gydytojas pajuokavo: „Jį dar per anksti girdyti“, tik kitą dieną būtinai liepė perrišti – važiuoti į polikliniką arba pačiai tai padaryti. „Naudokite degtinę“, patarė.
Išaušo penktadienis. Pirma mintis pabudus – apžiūrėti žaizdą. Negraži, labai negraži, pradėjusi pūliuoti, tad nusprendžiau važiuoti ne į alkoholio skyrių, o į polikliniką. Nuvažiavome, susiradome vaikų skyrių, registratūroje tuščia, tylu, taip neįprasta, lyginant su didmiesčiu. „Laba diena, atvažiavome persirišti“, – papasakojau, kas atsitiko. Registratorė: „Jūs pas kokią gydytoją prisirašę?“ Paaiškinau, kad mes iš Vilniaus. Registratorė pasitarė su pro šalį einančia gydytoja, ką čia su mumis daryti, toji atsakė: „Tokiu atveju jums reikia kreiptis į savo polikliniką“. Vau! Savaitgalis ant nosies, neplanavome dar važiuoti namo. Registratorė pasiūlė išeitį: „Galime priimti, bet reikės mokėti“. Apstulbau. Pirmą kartą patekau į tokią situaciją, naiviai įsivaizdavau, kad būtinąją medicininę pagalbą teikia visoje Lietuvoje, be papildomo mokesčio. Tris vaikus (ir) valstybei auginu, dirbu visu etatu, mokesčius moku, jei gausime pensijas, tai jos bus iš šitų vaikų kišenių. O šiandieną mano vaikui pūliuojančios žaizdos be pinigų negali sutvarkyti, nesvarbu, kad jis yra Lietuvos pilietis ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Tai va. Pradėjau „šviestis“ medicinos sistemos tema (kaip tris vaikus auginančiai mamai man labai sekasi, maniškiai retai serga, turiu vieną termometrą ir pustuštį Panadolio buteliuką). Pasirodo, perėjusį vakarą suteikta pagalba buvo būtinoji, skubi, ar kaip ją ten dar vadina, o penktadienio dieną pūliuojančios žaizdos tvarkymas – jau neskubi, vadinasi – nebūtina? Lyg tokia žaizda galėtų laukti…
Supykau, nuoširdžių nuoširdžiausiai. Išklausiusi registratorės kalbą ramiai tepasakiau: „Ačiū, viso gero“, pasiėmiau vaiką ir išėjau. Eidama verkiau. Bliamba, kur tik pasisuki, visur mokėk, mokėk, mokėk… Taip, kad ir kas atsitiktų, mama visada išsivers, susitvarkys ir padarys taip, kad jos vaikui būtų kuo geriau.
Neliks jis alkanas, nuogas, ligotas, neišsilavinęs ir t.t. Aš žiūriu iš savo varpinės. Suprantu, kad valstybė žiūri iš savosios. Bet, kukliai prašant, bent jau vaikams medicina galėtų būti nemokama. Stomatologų paslaugos – irgi.
„Mama, kodėl jos negydo mano kojytės?“ – „Čia ne mūsų poliklinika, katinėli, čia gydo tik už pinigus“ – „Mama, o kodėl tu verki?“
Atslūgus emocijoms pradėjau ieškoti išeities. Mokėti už perrišimą – iš principo nenoriu, važiuoti 150 km į savo polikliniką – nelogiška, jau tada verčiau principą paminti, bet juk yra ir trečias variantas, šiek tiek rizikingas, neramus, bet variantas – degtinė! Neramus, nes nesu medikė, bet nusprendžiau rizikuoti, nes penkerius studijų metus teko traumatologijos skyriuje naktimis padirbėti, kad prisidurčiau prie stipendijos, tad žaizdos nebuvo naujiena. Tiesa, ten buvo svetimos žaizdos. O savos – nepalyginamai didesnės…
Paskambinau savo gydytojai į Vilnių, gavau patarimą, kokį tirpalą nusipirkti, binto, ir pradėjome gydytis.
Mokamas poliklinikos perrišimas nebūtų kainavęs pigiau, nes pati tai dariau tris kartus per parą.
Pirmadienio rytą pasirodėme „savo chirurgui“, mano slaugą jis įvertino puikiai ir toliau reikalą į savo rankas perėmė jo seselė. Žaizda pamažu sugijo, randelis liko.
Iš valstybės, jei atvirai, nebesitikiu pagalbos, sukuosi pati kaip tik galėdama. Ir „chaltūrkes“ darau, po darbo, savaitgaliais, per mamadienius, nes iš ko aš sumokėsiu už valstybės „chaltūrkes“ – klasių remontus, vadovėlius, gydymą? Aš nedarysiu „chaltūrkių“, ir valstybė nedarys? Naivu…
Linkiu sveikatos!
Rūta
„Mamos žurnalas“
