Išsiskyrusios mamos dienoraštis-6. Priaugtas svoris

Eglės Gelažiūtės piešl

Esu išsiskyrusi 3 vaikų mama. Žinau, kad esu ne viena TOKIA ir viliuosi, kad mano pasakojimai sustiprins, palaikys ar net paguos kitas mamas. O gal ir kokį tėtį?

Naujas M dydis

Man šokas. Buvau drabužių parduotuvėje. Naujų, moteriškų, o tai būna labai retai. Dažniau lankausi ten, kur vaikiškos prekės ir dėvėti rūbai. Šįkart turėjau laiko, laukiau vėluojančio žmogaus, tad ir užsukau į viliojančiomis vitrinomis spindinčią salę. Visada galvojau, kad šios firmos drabužiai labai labai brangūs, bet, sakau, vieną kartą bent pasižvalgysiu.

Didžiai nustebau, kad kainos pasirodė gana įkandamos! Svarbiausia, čia buvo daug suknelių! Nes kelnes aš retai dėviu. Ėjau per salę ir stebėjausi, ir ta suknelė patinka, ir ta, ir kita, ir palaidinė, ir sijonas, viskas patinka!.. Net kelnes radau, kurių visai norėčiau. Pasiėmiau keletą daiktų, viską S dydžio, kaip visada, ir nuėjau į matavimosi kabiną. Į kelnes įlindau, bet užtrauktuko iki galo nepavyko užsegti. Hm. Bandau sukneles. Tas pats – telpu vos, vos, judesius varžo. Susikrimtau. Ar aš pastorėjau, ar čia dydžiai sumažinti? Kelnių M dydžio nebebuvo, teko jų atsisakyti, o būčiau pirkusi, jau taip apsidžiaugiau, kad patinkančias radau. Pasiėmiau ir sukneles M, dėl dydžio tiko, bet atrodė nekaip. O gal mano jau nuotaika buvo sugadinta…

Namo, ant svarstyklių! Plius 5 kg! Daug. Tik po gimdymų tiek sverdavau. Vasara, dėviu laisvesniu drabužius, tad ne iš karto suratau, kad pariebėjau, nors toks įtarimas jau buvo, ypač kai į vienus šortus vos įtilpau. Bet ignoravau tai ir ant svarstyklių nelipau.

Viskas, sudie „nutelloms“, kondensuotam pienui (vienu kartu visą indelį suvalgydavau, tiesiog šaukštu iškabindavau), tortams, bandelėms, ledams. Ir kaip aš be jų gyvensiu?.. Niekada nesu laikiusis jokių dietų. Išties tai ir valgau „bardakiškai“ – kartais visą dieną būnu nevalgiusi, kartais pietauju, kartais būna taip: pusryčiams „nutella“, pietums „nutella“, vakarienei „nutella“, kartais tik naktį pirmą kartą pavalgau, sočiai, sočiai prisikertu. Blogai, labai blogai, labai labai blogai. Tiek metų viskas buvo gerai, ir dėl svorio, ir dėl sveikatos, ir energinga visada buvau. O dabar staiga svoris ėmė didėti! Reikia susiimti ir pradėti sveikiau maitintis. Realiausia viso to pirežastis – nejaunėju, keičiasi medžiagų apykaitos greitis, turėsiu keisti ir įpročius.

Stengiuosi daugiau gerti skysčių. Pasistačiau darbe ąsotį su vandeniu, stiklinę, ir vis pilstau, geriu pamažu. Kai „ant akių“, tai geriu. O šiaip, nei karštą dieną manęs netroškina, nei po sporto, papildomai per dieną neišgerdavau nė vieno puodelio, skysčių organizmas gaudavo tik tiek, kiek maiste yra. Kavos negeriu, arbatą – retsykiais.

Draugės pavydėdavo matydamos mane šokoladą šaukštais kabinančią. Dabar aš pavydėsiu vaikams.

Ledų receptėlis vaikams (jį žurnalo skaitytojoms jau siūlė mama Alvilė): 30 proc. riebumo grietinėlės pakelį išplakti iki standžių putų. Tada atsargiai maišant įpilti kondensuoto pieno. Proporcijos – kiek kas nori saldumo. Aš imu 500 g grietinėlės ir 1 indelį kondensuoto pieno. Gautą masę išpilstyti į ledų formeles arba mažesnius plastikinius indelius. Ir į šaldymo kamerą. Turėsite skaniausius ledus pasaulyje.

Postcrossing.com

Papasakosiu apie vieną savo hobį.

Sovietiniais laikais, kai dar buvo pionierių stovyklų ir tokių žurnalų kaip „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“, turėjau daug susirašinėjimo draugų. Rašiau ir į Lietuvą, ir į užsienį. Ypač norėjosi to užsienio… Būdavo, „Moksleivyje“ pasirodo vienas užsienietiškas adresas, ir visi rašom. Atminty liko viena moteris iš Čekoslovakijos, Karlovy Vary miestelio. Kai radau jos adresą (jame amžius nebuvo nurodytas), nusiunčiau savo standartinį pirmąjį laiškelį, tikriausiai rusų kalba. Ji atrašė. Vėliau, mums susirašinėjant, pamažu papasakojo, kad augina du mažus vaikučius, domisi kitomis šalimis, todėl ir atsiuntė savo adresą į lietuvišką žurnalą. Ir laiškų ji gavo… kelis šimtus. Kai kuriuos atsirinko sau, kitus nunešė į mokyklą ir išdalino vaikams.

Smagu būdavo – išsiunti laišką ir lauki… Žinodavau, kokiu laiku ateina laiškininkė, per pertrauką lėkdavau tikrinti pašto dėžutės. Gražūs laiškai būdavo: vokai spalvoti, kvepiantys, laiško popierius su paveikslėliais, mergaitės dar pačios pripiešdavo su ryškiais, blizgiais flomasteriais, antspaudėlių pridėliodavo. Tai buvo kažkas tokio! O atvirukų grožis! O kramtomų gumų popierėlių, lipdukų įvairovė!

Ir dar visokių kitokių grožybių. Džiaugdavosi širdis. Nuotraukos būdavo spalvotos, įvairaus formato…

Mes turėjome tik nespalvotas. Susirašinėjau su Helga iš Zagrebo. Gerai atsimenu jos nuotrauką, kurioje ji, parkritusi su riedučiais, juokiasi. Graži rausva striukė, rožiniai riedučiai… Žiūrėdavau į ją ir svajodavau apie tokius riedučius. Susirašinėjau su Alessandro iš Neapolio, Amy iš Nju Džersio, Tina iš Kanados, Rutta iš Tamperės, kitų ir vardų nebepamenu, Sirija, Japonija, Alžyras, Indonezija, Kamerūnas, daug Vakarų Europos šalių. Dar atsimenu Kristine iš Rygos. Su ja ilgiausiai susirašinėjome, kartais net pagalvoju, kad būtų smagu pamatyti. Reikės Facebook‘e paieškoti.

Facebook‘as. Geras dalykas. Aš turi savo profilį jame ir beveik kasdien pasitikrinu – taip priartėjo draugai, buvę bendraklasiai, kiti, palikusieji Lietuvą. Smagu jiems retkarčiais brūkštelti asmeninę žinutę ar bent jau tokiu būdu pasveikinti su gimtadieniu. Savame profilyje stengiuosi kelti kuo mažiau asmeninės informacijos, bet kartais nesusilaikau, pasigiriu vaikų medaliais ar sparnuotomis frazėmis.

Daugiau skaitinėju kitų nuorodas, kartais randu labai įdomių dalykų. Taip pat ir vaikų būreliai čia skelbia visą savo informaciją, patogu, sužinau tai, ką vaikas pamiršta pasakyti. Nes būdavo taip: „Varžybos? Kokios varžybos? Kaune?? Kada? Kaip? Su kuo?“. Vėlus skambutis treneriui.

Dabartinis mano hobis. Prieš kelerius metus laikraštyje radau straipsniuką apie www.postcrossing.com. Grįžusi namo tuoj pat susiradau, pasiskaičiau. Sudomino, tad užsiregistravau. Čia irgi susikuri savo profilį ir sistema automatiškai tau atsiunčia atsitiktiniu būdu parinktą adresą (vienu metu gali gauti ne daugiau 5 adresų) iš bet kurios pasaulio šalies, kito užsiregistravusiojo, bei ID kodą, kurį privalai užrašyti savo siunčiamos atvirutės kampe. Rašai, siunti, ir lauki savųjų laiškų.

Įdomiausia, kai lauki, žinai, kad ateis, bet nežinai, iš kokios šalie. Maloni staigmena. Gavęs atviruką, privalai tinklapyje jį įregistruoti, tokiu būdu siuntėjas sužino, kad jo siuntinys pasiekė tikslą. Atviruką gali nuskenuoti ir įdėti į savo profilio galeriją. Kelionės žemėlapyje matai, kur nukeliavo tavo atvirukai, ir iš kur pats gavai, skaičiuojami nukeliauti kilometrai.

Paprastai siunčiami atvirlaiškiai. Dauguma žmonių savo anketose parašo, kokių temų atvirukų norėtų. Vieni kolekcionuoja gyvūnėlius, kačiukus, arklius, kiti – peizažus, architektūros paminklus, įžymias vietas, senamiesčius, panoramas, treti – vaikus, nespalvotus vaizdus ir t.t. Daug kas prašo nesiųsti rankų darbo atvirukų. Ant atviruko kartais trumpai parašau apie save, savo šeimą, augintinius, kartais apie Lietuvą ar tiesiog kokį nors trumpą lietuvišką ketureiliuką ir jo vertimą į anglų kalbą – temos įvairiausios, kas tuo metu „ant liežuvio“. Tokiu būdu galima susirasti naujų susirašinėjimo draugų ir tęsti bendravimą. Teko skaityti apie taip užsimezgusias draugystės istorijas ir net santuokas.
Ir vaikus pakalbinau. Vyresnėliai irgi užsiregistravo. Atvirukus užrašyti padedu aš, siunčiame, o po to laukia, džiaugiasi. Visada labai nori gauti adresą iš kuo tolimesnės šalies, nes tada jo atvirukas nukeliaus daug daug kilometrų – taip lenktyniauja ir kartu geografijos mokosi. Nusipirkome pasaulio žemėlapį, kabo ant sienos. Vaikai puikai atsimena, kuris atvirukas iš kokios šalies atkeliavo.

Rūta

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = dešimt

Kitos temos: