Gina Vilūnė sako, kad įkvėpimas kurti knygas istorine tematika jai ateina kartu su atradimais, – ar kokiame miesto kampelyje, ar senoje knygoje, ar naujoje istorikų išleistoje monografijoje. Kai sužino ką nors naujo, įdomaus, iškart norisi pasidalinti tuo su skaitytojais. O kad jiems nebūtų nuobodu, istorijos faktus apipina siužetais, nuotykiais. „Kai pradedu rašyti, kyla begalė klausimų, tada vėl keliauju į bibliotekas, ieškau atsakymų. Šis procesas ir yra smagiausias“.
Gina, ar pirma pradėjote rašyti knygas, ar pirma tapote gide ir istorijos tyrinėtoja?
Sunku atsakyti. Rašyti pradėjau dar mokykloje, bet tai, žinoma, buvo dar ne knygos, o tik stori sąsiuviniai, pilni pasakojimų iš moksleiviškos kasdienybės. Istorija man patiko visada, bet labiausiai ja susižavėjau vyresnėse klasėse, kai vietoj sovietinės ėmė atsirasti mūsų tikroji istorija. Tiesa, anuomet savo ateities nesiejau su istorija, norėjau ją laikyti smagiu laisvalaikio pomėgiu. Augindama vaikus (turiu dvi pametinukes dukras), sumaniau baigti gidų kursus, kad turėčiau laisvesnį darbo grafiką, galėčiau daugiau laiko praleisti su dukromis. Begidaujant gavau pasiūlymą iš leidyklos „Alma littera“ parašyti tekstus albumui apie Vilniaus šventoves. Tai buvo atėjimas ar grįžimas į rašymą. Renkant medžiagą albumui, tarsi savaime susidėliojo pirmojo romano siužetas. Vilniaus bažnyčios pilnos paslapčių, senieji menininkai ir architektai – iškiliausios asmenybės. O po pirmojo romano viena knyga sekė paskui kitą. Dabar jau gidauti retokai randu laiko, bet stengiuosi knygose nuvesti skaitytojus į įdomiausias Vilniaus vietas.
Ar jums pačiai patinka istoriniai romanai, koks laikotarpis labiausiai žavi?
Taip, istoriniai romanai – mano mėgstamiausi. Umberto Eco, Mika Waltari, Jaan Kross, Philippa Gregory, Borisas Akuninas, Iain Pears ir daugybė kitų autorių suskaityti. Labai mėgstu istorinius detektyvus ir meno detektyvus. O laikotarpis įdomiausias – XIX amžius, kuomet viskas taip greitai keitėsi, gyveno tiek daug didžių ir įdomių asmenybių, kad galima rašyti ir skaityti be paliovos.
Kaip kilo idėja parašyti vaikams apie renesansinį Vilnių?
Pirmos dvi knygos vaikams buvo apie gyvūnus, tad sulaukiau klausimo, kodėl rašau suaugusiesiems apie istoriją, o vaikams – ne. Iš tiesų visada norėjau, bet ilgai neradau tinkamos temos. Lietuvos istorijoje man labai patinka XVI amžius, sąlyginai taikus, turtingas, raštingas. Tai ir Vilniaus „aukso amžius“. To meto Vilniaus kasdienybę mėginau aprašyti budelio mokinio bylose. Trijose senojo Vilniaus detektyvo dalyse herojai spėjo susilaukti vaikų, tad pagalvojau – parašysiu apie juos. Taip atsirado vaikiškos knygos herojai. O kad jiems būtų smagiau bastytis po XVI amžiaus Vilnių, sugalvojau meškutę Baisą. Tuomet iškilo problema – daugybė terminų ir pavadinimų, kurių pradinukai dar nesimokė mokykloje. Su leidyklos darbuotojomis sugalvojome geltonuosius puslapius, kuriuose paaiškinome terminus, pateikėme papildomų žinių. Taip išėjo knyga apie istoriją jauniems, bet smalsiems skaitytojams.
Kaip vaikus sudominti istorija? Galbūt papasakosite, kaip auginate savo vaikus, jei turite tokios patirties?
Kai dukros buvo mažos, neišvengiamai klausėsi mano pasakojimų ir legendų apie Vilnių. Negalėdavau eiti per senamiestį ir ko nors nepapasakoti. Visos knygos istorijos tema atsidurdavo mūsų knygų lentynoje. Vėliau, ankstyvoje paauglystėje, dukros ėmė maištauti, domėjimąsi istorija pakeitė kitos temos. Vyresnėse mokyklos klasėse istoriją dėstė puikus mokytojas, ir meilė sugrįžo. Istorijos egzaminą abi išlaikė puikiai. Nors nė viena nepasuko šia kryptimi, žinau, kad jų turimas istorijos žinių bagažas toks, kokį turi turėti kiekvienas savo tėvynę mylintis žmogus. Mūsų istorija labai įdomi, knygų vaikams irgi leidžiama nemažai, turėtų būti nesunku sukelti susidomėjimą.
Kur radote istorinių šaltinių apie dresuotas meškas? Kaip knygoje atsirado tas personažas?
Dresuotos meškos miestuose ne vieną šimtmetį buvo populiari pramoga, istoriniai šaltiniai tai patvirtina. Problema – pasikeitęs požiūris į tokias pramogas. Iš tiesų, XVI a. vaikui vargu ar būtų šovę į galvą gelbėti šokančią mešką, tai buvo įprasta, apie gyvūnų teises niekas nebuvo net pagalvojęs. Todėl teko sukurti bjauraus būdo dresuotoją, mosuojantį botagu. Tikiuosi, kad gelbėjimo akciją pavyko aprašyti įtikinamai.
Spėju, kad jus nemažiau domina ir gamta? Esate parašiusi keletą knygų vaikams apie gyvūnus?
Dvi knygos vaikams apie gyvūnus atsirado tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Myliu gamtą, bet, prisipažinsiu, apie gyvūnus ne itin daug išmanau. Tačiau pasitaikė proga konsultuotis su tikrai daug žinančiais žmonėmis, jų žinias ir panaudojau. Rašydama apie ruoniukus galvojau, jeigu vaikas skaitys knygelę apie šiuos gyvūnus, keliaus su jais po jūrą, patirs nuotykių, galbūt pamils ir, mažų mažiausiai, užaugęs nepirks ruoniukų kailio kailinių. O rašydama knygą apie paukščius, pati daug sužinojau, mokiausi kurdama. Tikiu, kad vaikams patinka skaityti apie paukščius, kuriuos gali pamatyti už lango ir atpažinti. Beje, man dirbant prie paukščių knygelės, už lango, ant elektros laido, nuolat tupėdavo šarka. Net pasisveikindavau su ja ryte. Vėliau kažkur dingo, matyt, suaugusiųjų knygos jai pasirodė neįdomios.
Ar rašydama „Smiltės ir Vėjaus“ kelionę gyvenote Klaipėdoje, stebėjote, rinkote medžiagą?
Kai mano dukros buvo mažos, joms labai patiko ruoniai. Kasmet lankydavomės Jūrų muziejuje. Mergaitės rinko plakatus, žaislus su ruoniukais, labai norėjo knygos, bet jos nebuvo. Pamaniau – parašysiu pati. Perskaičiau viską, ką radau apie šiuos gyvūnus, tik enciklopedinių žinių neužteko. Rankraštį padėjau į stalčių. O po kelerių metų prasitariau apie tai bičiulei klaipėdietei. Jos pažinčių dėka pavyko susipažinti su Arūnu Grušu, Lietuvos jūrų muziejaus biologu, apie ruonius žinančiu viską. Arūnas papasakojo tai, ko nerasi jokiose knygose, apie ruonių būdą, pomėgius, bendravimą. Tą vasarą buvau dažna muziejaus viešnia, stebėjau jo gyventojus. Taip atsirado „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Šalia pasakos ten taip pat yra faktų apie ruonius ir jūrą, kuriuos tikrino muziejaus biologai. Labai atsakingai žiūriu į vaikams pateikiamus faktus, visada stengiuosi rasti, kas patikrina. Būtų nesmagu suklaidinti, kad ir netyčia.
Papasakokite apie knygą „Kur dingo gandras Grantas“. Kokia jos atsiradimo istorija? Kokią temą norėjote paliesti?
Apie gandrą Grantą papasakojo Vytautas Jusys iš Ventės rago ornitologinės stoties. Gandras tokiu vardu iš tiesų ten gyveno, buvo kone prijaukintas. Vytautas apie paukščius gali pasakoti valandomis, aš tuo ir naudojausi. Norėjau papasakoti vaikams apie Lietuvos paukščius, supažindinti su jais. Dalis knygos veikėjų – reti, nykstantys paukščiai, kiti – dažnai sutinkami, tik ne visada atpažįstami. Dar norėjau papasakoti apie nepaprastą vietą – Ventės rago ornitologinę stotį. Linkiu kiekvienam vaikui ten apsilankyti, išgirsti Vytauto Jusio pasakojimus ir galbūt net užsikrėsti ornitologija.
Vėl grįžkime prie istorinės tematikos. Savo istoriniuose romanuose rašote apie budelius, pirklius, senuosius amatininkus. O kokie tais laikais buvo vaikai? Kur apie juos randate informacijos?
Informacijos apie vaikus XVI amžiuje nėra daug, nors istorikai yra nagrinėję šią temą. Vaikystė didiko namuose buvo vienokia, o miestiečio ar valstiečio – visai kitokia. Visų pirma – tik maža dalis vaikų galėjo lankyti mokyklą. Vos ūgtelėję, vaikai pradėdavo dirbti – tokius darbus, kokius pajėgdavo. Gyvenimo ir amato jie dažniausiai išmokdavo namuose, šalia tėvų. Tokios ilgos ir nerūpestingos vaikystės, kaip yra dabar, – tikrai neturėjo. Tačiau vaikai yra vaikai, jie rasdavo laiko ir žaidimams, ir pramogoms. Archeologai randa kaulinių pačiūžų, odinių kamuolių, vilkelių, švilpukų ir kitokių žaislų. Apie juos galima sužinoti Vilniuje esančiame Žaislų muziejuje.
Knyga „Išgelbėti mešką“ įdomiai iliustruota. Koks kūrybinis darbas būna su knygos dailininku?
Knygą „Išgelbėti mešką“ iliustravo dailininkas Simonas Kvintas. Iš pradžių bandžiau pagelbėti jam rasti medžiagos piešiniams, o paskui Simonas taip įsijautė, įsigilino, kad jau mane galėjo šio to pamokyti. Aš į Simono kūrybą nesikišau, jis tiesiog skaitė tekstą ir jį vertė smagiais piešiniais. Labai laukdavau jo piešinių eskizų, atrodė, kad knygos herojai atgyja. Buvo smagu dirbti kartu.
Ką dabar esate sumaniusi vaikams?
Turiu šiokių tokių minčių parašyti vaikams etnokultūros tema, tačiau kol kas tai tik mintys, neradusios formos. Ateitis parodys, ar idėjoms bus lemta virsti knyga.
Ginta Liaugminienė
Vaikams kuo gilesnė „senovė“, tuo įdomiau
Savo įspūdžiais apie knygą „Išgelbėti mešką“ paprašėme pasidalinti žurnalistės, rašytojos Živilės Kropaitės. Živilė – 2 vaikų mama, šeimoje auga 6 metų Vėjas ir 3 metų Dorotėja.
Ar jums pačiai patinka istoriniai siužetai – knygose, filmuose? Ar domitės Vilniaus senove?
Patinka, tačiau tenka pripažinti, kad man įdomiausias yra dvidešimtas amžius, jei jau kalbame apie istoriją. Gerai, kad vaikams atvirkščiai, – kuo gilesnė „senovė“, tuo įdomiau. Kuo keistesni ginklai ar kietesni šarvai, – tuo daugiau susidomėjimo sulaukia. Turbūt nelabai svarbu, nuo kurio laikotarpio „užsikabina“, svarbiausia, kad kalbėjimasis apie tai, kad kažkada buvo visai visai kitaip, nei yra dabar, plečia akiratį, žadina smalsumą, vaizduotę ir tiesiog yra visapusiškai sveika.
Ar esate su šeima lankęsi senosiose Vilniaus vietose, kalbėję apie kunigaikščius, pilis, bastėjas?
Esame, Vėjas nuo 3 metų mėgsta Valdovų rūmus, tiesa, pirmiausia jam ten ėmė patikti gesintuvas (juokiasi). Vėliau šarvai. Esame ir Gedimino pily buvę. Ir Trakų pily, ir net ne kartą. Žinoma, nėra ypač gilus tas jų susidomėjimo lygis (Vėjui šešeri, Dorotėjai treji), tačiau tikiu, kad labiausiai dalykais „užsikrečiame“ ankstyvoje vaikystėje. Norėčiau, kad mano vaikams patiktų istorija. Nesu sutikusi žmogaus, kuris ja domėtųsi ir būtų koks nors lėkštas.
Ar skaitant knygutę, juntama senovės atmosfera? Ta Rotušės aikštė su senuoju turgumi?
Žinoma, juntama, kur tu šiais laikais sutiksi budelį! Gina Viliūnė rašo labai profesionaliai, „nechaltūrina“, nėra kičo. Man atrodo, labai gelbsti paveikslėliai, bent mano amžiaus vaikams, o vyresniems vaikams – tikiu – labai patiks paaiškinimai. Pavyzdžiui, kad bausmė plėšikui ar žmogžudžiui būdavo vykdoma ant medinės pakylos, o miestiečiai reginį vadino teatru ir atvykdavo pasižiūrėti. Arba apie denarą ir grašį. Tiesą sakant, ir man tie paaiškinimai patinka, mes tik mokomės istorinių siužetų knygas rašyti taip, kad neperkrautume jų detalėmis, tad visokie paaiškinimukai „sueina“ ir suaugusiesiems. Ir šiaip, JAV yra daug knygų „for dummies“, t.y. kur kas nors išaiškinama itin paprastai. Tad mažiau besidomintiems istorija suaugusiesiems tokia knygelė irgi gali veikti kaip „Vilniaus istorija for dummies“. Šitoj knygoj man dar labai patiko Bernardinų sodo spalvotas žemėlapis. Kita istorinio siužeto knyga, kuriai mano vaikai dar per maži, tačiau vis tiek noriai skaito, yra „Mergaitė su Šautuvu“, M. Marcinkevičiaus ir Linos Igataki.
Ar su vaikais esate lankęsi cirke? Knygutėje yra viena iš pagrindinių herojų – dresuota meška…
Cirke dar nesilankėm, tačiau vaikams labai patinka gyvūnai. Buvo zoologijos sode Kaune ir kitose šalyse. Man sunku apie tai kalbėti – kartą įsikėliau kažkokią istoriją iš Loro parko Tenerifėje, ir vienas vaikų neturintis „draugas“ prirašė neigiamų komentarų: „Jūs, tamsuoliai, to ar ano filmo nematę? Juk tai visiška gyvūnų kankynė“. Mes nesame tamsuoliai, mes labai jautriai išgyvename įvairius šio pasaulio procesus, ir mane vis dėlto labai „nuperka“ tie zoosodų pareiškimai, kaip jie saugo gyvūnų gerovę, kiek jie daug dėmesio skiria aplinkai. Nebūdama specialistė, aš jais tikiu ir pasitikiu. Iš vaikystės cirką atsimenu kaip stebuklą, tačiau šiais laikais ramesne širdim esu, kai vaikai, į Legolendą išvykę su seneliais, atsiunčia nuotrauką prie iš lego sukonstruoto pingvino…
Kaip jūsų šeimoje skaitomos knygos – prieš miegą, kelionėse, kasdien, retai? Kokios skaitymo tradicijos?
Mes su vaikais skaitome knygas prieš miegą, dažniausiai skaito pirma tėtis, paskui mama, arba atvirkščiai, po kokį pusvalandį, nes tikrai nebūna, kad jie – bam ir užmigtų per akimirką, nebent labai vėlai suguldomi. Yra buvę bandymų išsidalinti vaikais ir skaityti atskirai, tačiau ne visada lengvai tas sekasi: tai vienas užsinori pas mamą, tai kitas, be to, tada užmigusius pernešinėk…
Kartu irgi nelengva, nes nebūtinai lengvai susitariama, kurią knygą skaitysime. Mano vaikai nėra mokyklinio amžiaus, patys dar neskaito, todėl toks vaizdas, kai kelionėse ar kavinėje visi sėdi ir skaito po savo knygą, man dar yra iš utopijos serijos. Aną savaitę kaip tik mačiau trijų asmenų šeimą kavinėje: mama skaito savo knygą, tėtis savo, vaikas savo. Nežinau, ar pas mus taip bus, nes kol kas jokių požymių nematyti, tačiau labai to norėčiau. Man atrodo, to įmanoma pasiekti tik tada, jei tėvai nuolat skaito, tada ir vaikai natūraliai perima. Mes kol kas dar toks įspūdis, kad nelabai daug turime laiko tiesiog sėdėti ir skaityti, bent jau tikrai ne abu vienu metu. Tad ir mūsų skaitymo įpročių ateities likimas lieka nežinomas.
Ginta Liaugminienė
