Gina Vilūnė sako, kad įkvėpimas kurti knygas istorine tematika jai ateina kartu su atradimais, – ar kokiame miesto kampelyje, ar senoje knygoje, ar naujoje istorikų išleistoje monografijoje. Kai sužino ką nors naujo, įdomaus, iškart norisi pasidalinti tuo su skaitytojais. O kad jiems nebūtų nuobodu, istorijos faktus apipina siužetais, nuotykiais. „Kai pradedu rašyti, kyla begalė klausimų, tada vėl keliauju į bibliotekas, ieškau atsakymų. Šis procesas ir yra smagiausias“.
Gina, ar pirma pradėjote rašyti knygas, ar pirma tapote gide ir istorijos tyrinėtoja?
Sunku atsakyti. Rašyti pradėjau dar mokykloje, bet tai, žinoma, buvo dar ne knygos, o tik stori sąsiuviniai, pilni pasakojimų iš moksleiviškos kasdienybės. Istorija man patiko visada, bet labiausiai ja susižavėjau vyresnėse klasėse, kai vietoj sovietinės ėmė atsirasti mūsų tikroji istorija. Tiesa, anuomet savo ateities nesiejau su istorija, norėjau ją laikyti smagiu laisvalaikio pomėgiu. Augindama vaikus (turiu dvi pametinukes dukras), sumaniau baigti gidų kursus, kad turėčiau laisvesnį darbo grafiką, galėčiau daugiau laiko praleisti su dukromis. Begidaujant gavau pasiūlymą iš leidyklos „Alma littera“ parašyti tekstus albumui apie Vilniaus šventoves. Tai buvo atėjimas ar grįžimas į rašymą. Renkant medžiagą albumui, tarsi savaime susidėliojo pirmojo romano siužetas. Vilniaus bažnyčios pilnos paslapčių, senieji menininkai ir architektai – iškiliausios asmenybės. O po pirmojo romano viena knyga sekė paskui kitą. Dabar jau gidauti retokai randu laiko, bet stengiuosi knygose nuvesti skaitytojus į įdomiausias Vilniaus vietas.
Ar jums pačiai patinka istoriniai romanai, koks laikotarpis labiausiai žavi?
Taip, istoriniai romanai – mano mėgstamiausi. Umberto Eco, Mika Waltari, Jaan Kross, Philippa Gregory, Borisas Akuninas, Iain Pears ir daugybė kitų autorių suskaityti. Labai mėgstu istorinius detektyvus ir meno detektyvus. O laikotarpis įdomiausias – XIX amžius, kuomet viskas taip greitai keitėsi, gyveno tiek daug didžių ir įdomių asmenybių, kad galima rašyti ir skaityti be paliovos.
Kaip kilo idėja parašyti vaikams apie renesansinį Vilnių?
Pirmos dvi knygos vaikams buvo apie gyvūnus, tad sulaukiau klausimo, kodėl rašau suaugusiesiems apie istoriją, o vaikams – ne. Iš tiesų visada norėjau, bet ilgai neradau tinkamos temos. Lietuvos istorijoje man labai patinka XVI amžius, sąlyginai taikus, turtingas, raštingas. Tai ir Vilniaus „aukso amžius“. To meto Vilniaus kasdienybę mėginau aprašyti budelio mokinio bylose. Trijose senojo Vilniaus detektyvo dalyse herojai spėjo susilaukti vaikų, tad pagalvojau – parašysiu apie juos. Taip atsirado vaikiškos knygos herojai. O kad jiems būtų smagiau bastytis po XVI amžiaus Vilnių, sugalvojau meškutę Baisą. Tuomet iškilo problema – daugybė terminų ir pavadinimų, kurių pradinukai dar nesimokė mokykloje. Su leidyklos darbuotojomis sugalvojome geltonuosius puslapius, kuriuose paaiškinome terminus, pateikėme papildomų žinių. Taip išėjo knyga apie istoriją jauniems, bet smalsiems skaitytojams.
Kaip vaikus sudominti istorija? Galbūt papasakosite, kaip auginate savo vaikus, jei turite tokios patirties?
Kai dukros buvo mažos, neišvengiamai klausėsi mano pasakojimų ir legendų apie Vilnių. Negalėdavau eiti per senamiestį ir ko nors nepapasakoti. Visos knygos istorijos tema atsidurdavo mūsų knygų lentynoje. Vėliau, ankstyvoje paauglystėje, dukros ėmė maištauti, domėjimąsi istorija pakeitė kitos temos. Vyresnėse mokyklos klasėse istoriją dėstė puikus mokytojas, ir meilė sugrįžo. Istorijos egzaminą abi išlaikė puikiai. Nors nė viena nepasuko šia kryptimi, žinau, kad jų turimas istorijos žinių bagažas toks, kokį turi turėti kiekvienas savo tėvynę mylintis žmogus. Mūsų istorija labai įdomi, knygų vaikams irgi leidžiama nemažai, turėtų būti nesunku sukelti susidomėjimą.
Kur radote istorinių šaltinių apie dresuotas meškas? Kaip knygoje atsirado tas personažas?
Dresuotos meškos miestuose ne vieną šimtmetį buvo populiari pramoga, istoriniai šaltiniai tai patvirtina. Problema – pasikeitęs požiūris į tokias pramogas. Iš tiesų, XVI a. vaikui vargu ar būtų šovę į galvą gelbėti šokančią mešką, tai buvo įprasta, apie gyvūnų teises niekas nebuvo net pagalvojęs. Todėl teko sukurti bjauraus būdo dresuotoją, mosuojantį botagu. Tikiuosi, kad gelbėjimo akciją pavyko aprašyti įtikinamai.
Spėju, kad jus nemažiau domina ir gamta? Esate parašiusi keletą knygų vaikams apie gyvūnus?
Dvi knygos vaikams apie gyvūnus atsirado tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Myliu gamtą, bet, prisipažinsiu, apie gyvūnus ne itin daug išmanau. Tačiau pasitaikė proga konsultuotis su tikrai daug žinančiais žmonėmis, jų žinias ir panaudojau. Rašydama apie ruoniukus galvojau, jeigu vaikas skaitys knygelę apie šiuos gyvūnus, keliaus su jais po jūrą, patirs nuotykių, galbūt pamils ir, mažų mažiausiai, užaugęs nepirks ruoniukų kailio kailinių. O rašydama knygą apie paukščius, pati daug sužinojau, mokiausi kurdama. Tikiu, kad vaikams patinka skaityti apie paukščius, kuriuos gali pamatyti už lango ir atpažinti. Beje, man dirbant prie paukščių knygelės, už lango, ant elektros laido, nuolat tupėdavo šarka. Net pasisveikindavau su ja ryte. Vėliau kažkur dingo, matyt, suaugusiųjų knygos jai pasirodė neįdomios.
Ar rašydama „Smiltės ir Vėjaus“ kelionę gyvenote Klaipėdoje, stebėjote, rinkote medžiagą?
Kai mano dukros buvo mažos, joms labai patiko ruoniai. Kasmet lankydavomės Jūrų muziejuje. Mergaitės rinko plakatus, žaislus su ruoniukais, labai norėjo knygos, bet jos nebuvo. Pamaniau – parašysiu pati. Perskaičiau viską, ką radau apie šiuos gyvūnus, tik enciklopedinių žinių neužteko. Rankraštį padėjau į stalčių. O po kelerių metų prasitariau apie tai bičiulei klaipėdietei. Jos pažinčių dėka pavyko susipažinti su Arūnu Grušu, Lietuvos jūrų muziejaus biologu, apie ruonius žinančiu viską. Arūnas papasakojo tai, ko nerasi jokiose knygose, apie ruonių būdą, pomėgius, bendravimą. Tą vasarą buvau dažna muziejaus viešnia, stebėjau jo gyventojus. Taip atsirado „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Šalia pasakos ten taip pat yra faktų apie ruonius ir jūrą, kuriuos tikrino muziejaus biologai. Labai atsakingai žiūriu į vaikams pateikiamus faktus, visada stengiuosi rasti, kas patikrina. Būtų nesmagu suklaidinti, kad ir netyčia.
Papasakokite apie knygą „Kur dingo gandras Grantas“. Kokia jos atsiradimo istorija? Kokią temą norėjote paliesti?
Apie gandrą Grantą papasakojo Vytautas Jusys iš Ventės rago ornitologinės stoties. Gandras tokiu vardu iš tiesų ten gyveno, buvo kone prijaukintas. Vytautas apie paukščius gali pasakoti valandomis, aš tuo ir naudojausi. Norėjau papasakoti vaikams apie Lietuvos paukščius, supažindinti su jais. Dalis knygos veikėjų – reti, nykstantys paukščiai, kiti – dažnai sutinkami, tik ne visada atpažįstami. Dar norėjau papasakoti apie nepaprastą vietą – Ventės rago ornitologinę stotį. Linkiu kiekvienam vaikui ten apsilankyti, išgirsti Vytauto Jusio pasakojimus ir galbūt net užsikrėsti ornitologija.
Vėl grįžkime prie istorinės tematikos. Savo istoriniuose romanuose rašote apie budelius, pirklius, senuosius amatininkus. O kokie tais laikais buvo vaikai? Kur apie juos randate informacijos?
Informacijos apie vaikus XVI amžiuje nėra daug, nors istorikai yra nagrinėję šią temą. Vaikystė didiko namuose buvo vienokia, o miestiečio ar valstiečio – visai kitokia. Visų pirma – tik maža dalis vaikų galėjo lankyti mokyklą. Vos ūgtelėję, vaikai pradėdavo dirbti – tokius darbus, kokius pajėgdavo. Gyvenimo ir amato jie dažniausiai išmokdavo namuose, šalia tėvų. Tokios ilgos ir nerūpestingos vaikystės, kaip yra dabar, – tikrai neturėjo. Tačiau vaikai yra vaikai, jie rasdavo laiko ir žaidimams, ir pramogoms. Archeologai randa kaulinių pačiūžų, odinių kamuolių, vilkelių, švilpukų ir kitokių žaislų. Apie juos galima sužinoti Vilniuje esančiame Žaislų muziejuje.
Knyga „Išgelbėti mešką“ įdomiai iliustruota. Koks kūrybinis darbas būna su knygos dailininku?
Knygą „Išgelbėti mešką“ iliustravo dailininkas Simonas Kvintas. Iš pradžių bandžiau pagelbėti jam rasti medžiagos piešiniams, o paskui Simonas taip įsijautė, įsigilino, kad jau mane galėjo šio to pamokyti. Aš į Simono kūrybą nesikišau, jis tiesiog skaitė tekstą ir jį vertė smagiais piešiniais. Labai laukdavau jo piešinių eskizų, atrodė, kad knygos herojai atgyja. Buvo smagu dirbti kartu.
Ką dabar esate sumaniusi vaikams?
Turiu šiokių tokių minčių parašyti vaikams etnokultūros tema, tačiau kol kas tai tik mintys, neradusios formos. Ateitis parodys, ar idėjoms bus lemta virsti knyga.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.09.15.
