Gimus šeštajam vaikui, savivaldybės darbuotojai paskambino Izabelai paklausti, galbūt gali kuo nors padėti? O ji atsakė: „O kuo galėtume padėti mes?“ Izabela Stankevičienė griauna mitą, kad didelėms šeimoms visada reikia pagalbos, joms reikia kažką duoti. Atvirkščiai – jos gali duoti visuomenei labai daug. Juk didelėje šeimoje augantys vaikai išmoksta matyti ir galvoti ne tik apie save, jų žvilgsnis platesnis, atsakomybė didesnė, o būdas – lankstesnis. Šeštajam vaikučiui – sūneliui Pranui Augustui – dar tik du mėnesiai. Jis atėjo į didelį broliukų ir sesučių būrį: vyriausiai Jonei 10 metų, Joriui 9, Joringiui 6, Junus 4, Joakimui 2 metai.
Izabela, neseniai šeštą kartą tapote mama…
Jeigu atvirai, dar taip gerai niekada nesijaučiau nei aš pati, nei šeima. Mes su vyru kalbame, ar taip ir būna gyvenime, kad su kiekvienu vaiku vis paprasčiau ir paprasčiau? Kuo didesnė kompanija, tuo viskas lengviau, nes vaikai vieni kitiems padeda, vieni kitus papildo. Neseniai net ryžomės su mėnesio kūdikiu skristi aplankyti draugų į Nicą ir Monaką! Pirmą kartą palikome penkis vyresniuosius seneliams, ir dviese su vyru iškeliavome (kūdikis – tai tik malonus priedas!). Ta savaitė buvo fantastiška. Aplinkiniai žmonės sakė, kad savo pavyzdžiu mes galime ir kitus užkrėsti noru turėti vaikų. Aš manau, kai tėvai ramūs, tada ir vaikas ramus. Kartais pati suabejoju – gal manyje dar siaučia hormonai, kad aš taip gerai jaučiuosi? Ta būsena, kai gera miegoti kartu su mažyliu, gera jį maitinti, o svarbiausia – niekur neskubėti! Mes antrą žiemą jau gyvename Nidoje. Galbūt tą neskubėjimo jausmą kelia ir vieta?
Interviu mūsų žurnalui davėte prieš porą metų, kai auginote penkis. Ir sakėte, kad intuityviai jaučiate, kad lyg dar kažkas norėtų kabintis į ranką, dar kažkas ateiti?
Ir ta nuojauta neapgavo. Kol kas turiu vieną dukrą ir penkis sūnus. Girdite, kad pasakiau „kol kas“? (juokiasi). Nesu tikra, ar tie gimties vartai jau visai užsivėrė. Yra vienas sudėtingas dalykas – per 10 metų aš turėjau 6 cezario operacijas. Kaip tokiu atveju ruošti kūną dar vienam nėštumui, niekur nerašoma. Pamenu, kaip nuvažiavau pas gydytojus pasitarti, ar galiu planuoti šeštą nėštumą. Kadangi gavau „palaiminimą“, toliau jau klausiau savo kūno ir didinau fizinę ištvermę. Pradėjusi lauktis, visą nėštumą kasdien nubėgdavau po 10 kilometrų, o savaitgaliais pusmaratonį – 21 kilometrą. Man sportas yra jau įprasta būsena ir natūralus poreikis. Likus mėnesiui iki gimdymo, dar nuskridau į Madeirą palaipioti po kalnus. Mano kūnas atletiškas, tad augantis pilvukas buvo net nepastebimas, daugelis žmonių iki pat galo nežinojo, kad laukiuosi. Kasdien bėgiodavau kaip įpratusi, dėl nėštumo gyvenimo nestabdžiau.
Kaip nepavargstate nuo tokio vaikų būrio?
Darau dalykus, kurie paprastai žmogui asocijuojasi su nuovargiu, o mane atvirkščiai, įkrauna. Pavyzdžiui, šešerius su puse metų be pertraukos žindau. Kol dar maitinu vieną, pradedu lauktis kito, ir žindymo niekada nenutraukiu. Ir tokia sveika ir graži dar niekada nesijaučiau! Laikomės kelių taisyklių. Bene svarbiausia yra poilsis. Visa šeima einame miegoti 8 valandą vakaro. O kartais net 7 valandą jau būname lovose ir laikomės tylos režimo. Jonė, kaip ir mano vaikystės laikais, dar slapta paskaito knygą, pasikišusi po antklode žibintuvėlį. Užtat rytai mūsų šeimoje ankstyvi. Pusę šešių mūsų namuose jau gali girdėti grojant pianinu ar skambant klasikinę muziką.
Aš vos pramerkusi akis einu į ledinį dušą, žiemą – pavaikščioti ant sniego. Tada padarau savo mankštą ir taip pradedu dieną. Vyras tuo metu jau gamina pusryčius, vaikai padeda serviruoti stalą. Vaikai ir namai nėra mano vienos pareiga. Su meile ir pasitikėjimu vaikams leidžiu daryti darbus pagal jų jėgas. O tos jėgos, tiesą pasakius, ne kartą nustebino! Vieną rytą pamatėme dvimetį Joakimą, kuris virtuvėje pylė į puodą vandenį ir jau ruošėsi virti gnočius (itališkus kukulius). Joakimas paprastai sėdi virtuvėje ant spintelės ir stebi, kaip maistą ruošia tėtis. Taigi dvimetis nusprendė, kad tai padaryti jau gali ir jis.
Vaikų savarankiškumas stebina ir jus pačius?
Šešiametis Joringis Nidoje jau pažįsta visus žmones, kai einame gatve, visi sveikinasi su juo vardu. Šitas vaikas iš prigimties neįtikėtinai komunikabilus. Jis vienas gali nueiti pabendrauti pas kaimynus, o būna taip, kad sužinome, jog jis dalyvavo suaugusių žmonių gimtadienyje ir ten vaišinosi tortu. Mes to specialiai nemokėme, bet Joringis visas moteris apdalina komplimentais – tai plaukia iš jo vidaus. Smagu matyti, koks jis diplomatiškas, draugiškas, gali būti, kad Joringis turės daug lyderio savybių.
O buityje visi vaikai savarankiški. Jonė jau moka gaminti įvairiausius patiekalus, bet ir berniukai, bėdai esant, neliktų alkani, bent jau prisikustų bulvių ir jų išsikeptų.
Kaip nusprendėte iš Vilniaus kraustytis į Nidą?
Mes esame gyvenę Radviliškyje, paskui Vilniuje. Iš Vilniaus pusmečiui išvykome pakeliauti po Ispaniją. O kai grįžome, aš pajutau, kad Vilniuje nebetelpu. Išprašiau vyro nors trumpam, keletui dienų, nuvykti į Nidą. Ten iškart supratau, kad niekur nebenoriu išvažiuoti, labai gera. „Viskas, kraustomės čia gyventi“, – toks buvo sprendimas. Sentimentai Nidai atsirado tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Čia gera energija, aš jaučiuosi tarsi namuose. Ir vaikai gali būti laisvi, tai ne Vilniaus miesto džiunglės! Jie gali ištisas dienas leisti lauke ir nereikia jų gaudyti. Primena mano pačios vaikystę, kai į kiemą išeidavome ryte, o grįždavome vakare, permirkę nuo sniego, ir nesirgdavome.
O ir krosus bėgioti čia puikios sąlygos. Man patinka kopos ir marios, o vyrui – jūra. Iš pradžių mes gal ir gąsdindavome vietinius, kai atšalus orams vis dar vaikščiodavome su šortais arba bėgdavome išsimaudyti. Bet vietiniai greitai suprato, kas čia atsikėlė (juokiasi). Vaikus auginti ši vieta yra ideali, nes šalia gamta, nedidelė miesto bendruomenė, vaikų nereikia vežioti į mokyklas ir būrelius, viskas arti. Nidos mokykloje mokosi tik 120 vaikų. O čia atvykome mes su 5 vaikais, dar draugės šeimą su 4 vaikais pakalbinau persikelti. Taigi Nida iškart gerokai pasipildė vaikais. Per šiuos metus Nidoje pajutau, kad kuo daugiau tylos ir ramybės, tuo stipriau viskas vyksta. Dideliame mieste turėti didelę šeimą yra kur kas sudėtingiau.
Bandau įsivaizduoti, kaip vežiočiau vaikus po būrelius, kur miesto triukšmas, betonas, gausmas… O čia nuostabiausia, kad vakare, kai einame miegoti, aplink yra absoliuti tyla. Jokių automobilių, jokių išorinių garsų, kurie kurtų nerimą. Jau dabar, nuvažiavus į didelį miestą, man norisi užsidengti ausis. Atrodo, kad iš vieno pasaulio atsiradai kitame. O man tas tylusis pasaulis labiau patinka. Matyt, tai prisideda ir prie mano emocinės sveikatos.
Nidoje labai ryškiai jaučiame metų laikų kaitą. Kai atvėsta orai ir poilsiautojai išsiskirsto, išgyvename gamtos kaitą ir ramybę. O pavasarį kartu su parskrendančiais paukščiais grįžta ir žmonės, kurių būname pasiilgę. Prasideda aktyvus laikotarpis, tada susitinkame su draugais, einame į visokius renginius, koncertus, kurių Nidoje netrūksta.
Abu su vyru svajojote apie didelę šeimą?
Mūsų nuomonės šiuo klausimu absoliučiai sutampa, tik jam neramu dėl mano sveikatos. Vis dėlto turėjau 6 cezario pjūvius. Kad ir kaip vyras prisidėtų prie pagalbos buityje, išnešioti ir pagimdyti kūdikį reikia mano kūnui. O ar tai nėra rizikinga, išsiskiria net gydytojų nuomonės. Kai ėmėme planuoti šeštą vaikelį, norėjau Klaipėdoje susirasti gydytoją, kuris prižiūrės nėštumą. Nuėjau pas rekomenduotą specialistę, bet jai, pamačius mano sveikatos išrašus, net rankos ėmė drebėti. Labai nuoširdžiai prisipažino, kad negali apsiimti mane prižiūrėti, nes bijo. Jos praktikoje dar niekada nebuvo šešių cezarių. Nežinau, ar Lietuvoje apskritai yra daugiau moterų, kurioms šešis kartus būtų daryta ta operacija. Galų gale pavyko rasti gydytoją, kuris nepabūgo. O gimdymas vyko Kauno klinikose, nes buvo rizika, kad dėl buvusių 5 cezario pjūvio operacijų gali plyšti gimda.
Kai atvykau planiniam gimdymui, priėmimo skyriuje jauna gydytoja su manimi pasisveikino: „Sveiki, Izabela“. Man pirma mintis, iš kur ji žino vardą? „Mes jau apie jus žinome ir galvojame, kad jūs esate mitinė būtybė“, – pajuokavo ji. Iš gydytojų jaučiau ne tik pagarbą, bet ir didelį smalsumą – kas aš tokia? Mūsų visuomenėje yra stereotipas, jei šeštas vaikas, gal netyčia, gal neplanuotas? O mūsų ir tyčia, ir planuotas. Ir moteris, kuri laukiasi, ne tik kad „nesugriuvusi“, o paguldyta į palatą prieš operaciją daro 60 atsispaudimų!
Vienas gydytojas pasakė: „Yra vadovėlių, kurie parašyti žmonėms ir yra žmogus, kuris ateina ir perrašo vadovėlius“. Praėjus valandai po operacijos norėjau stotis ir eiti pasivaikščioti, bet supratusi, kad išgąsdinčiau personalą, susilaikiau. Pooperacinis laikotarpis buvo labai sklandus, viskas gijo kuo puikiausiai, šįkart jau net nebevažiavau į ligoninę išimti siūlų – tai padarė vyras. Ligoninėje praleidome 3 paras ir grįžome namo. O kitą dieną pasiūliau visai šeimai važiuoti į Palangą, į viešbutį su baseinu – taip atšvęsti dar vieno šeimos nario atsiradimą. Labai norėjau, kad visi būtume viena komanda, norėjosi sukurti šventę.
Auginate vieną dukrą ir penkis sūnus…
Kai per paskutinį nėštumą gydytoja paklausė, ar norime žinoti būsimo vaikelio lytį, sutikome sužinoti tik tikėdamiesi pradžiuginti Jonę. Mat ji labai laukė sesutės. Bet ir šįkart sulaukė broliuko. Su vyru kalbame, kad turime daug energijos, tad galbūt ateityje tapsime globėjais arba mergytę įsivaikinsime. Negąsdina dar vieno vaiko atėjimas į šeimą. Kad mūsų daug, aš suprantu tik žiūrėdama nuotraukas. O kasdienybėje atrodo, kad mūsų yra būtent tiek, kiek reikia, – nė vienu ne per daug. Didelė šeima pakeitė mūsų prioritetus: jau seniai nubyrėjo draugai, su kuriais nebesutampa interesai. Keičiasi aplinka, keičiasi žmonės. Vieniems su mumis nebe pakeliui, bet iš kitų, net nepažįstamų žmonių, sulaukiame žinučių, kad esame jiems įkvėpimas. Vadinasi, kažką gyvenime darome tinkamai.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
