Mielos mamos,
Jau gyvename Velykų laukimu. Kalendorinės šventės atgaivina mumyse glūdantį šimtmečių lietuviškumą. Net patys nežinome, kodėl, bet mums gražu tie gyvybės medžiai verpstėse, tos rūtų šakelės karpiniuose, prislopintos spalvos ir lino staltiesės. Tradicinės šventės atgaivina mūsų etninę atmintį, ir mes norime ją perduoti savo vaikams, kad patys savo rankelėmis mokytųsi kurti tai, kas buvo kuriama šimtmečiais, prieš atsirandant elektrai, automobiliams ir kompiuteriams.
Daugybė liaudiškų tradicijų jau nuėjo užmarštin. Iš tautinio kostiumo, kuriuo dabar puošiasi nebent folklorinių ansamblių dalyviai, realiame gyvenime liko tik keletas detalių. Moterys mėgsta kaip aksesuarą dėvėti riešines, tikriausiai nė nesusimąstydamos, kad anksčiau ši aprangos detalė buvo skirta labai praktiškam tikslui – kad ne taip greitai susiteptų baltų marškinių rankovės. Dar viena kita mėgstanti megzti mama namiškiams numezga vilnonių kojinių su liaudiškais raštais. Tikriausiai viena iš šimto dar mezga raštuotus megztukus, o viena iš tūkstančio siuvinėja staltieses.
Redakcijoje turime tikrą tautodailininkę Virginiją (tik oficialiai ji to statuso dar neturi). Ji kuria karpinių paveikslus, mezga kojines, kepures, megztinius, ir kuo sudėtingesni raštai, tuo jai didesnis azartas. Sako, jog senokai nustojo vežti iš svetimų kraštų suvenyrus, Egipto papirusus ir turkiškas akis nuo nužiūrėjimo. Nes namuose tos svetimos grožybės kažkaip „nugęsta“, netenka gyvybės. Užtat Virginijos namai ir sodyba pilni lietuviško etnoso.
Redakc ija
Virgutė, kaip visada, meniška ir nepakartojama:):)