„Jei tris kartus nepaliesiu stalo, mano vaikai susirgs“ – tokios ir panašios mintys persekioja žmones, turinčius obsesinį kompulsinį sutrikimą, kuris rimtai paveikia kasdienį jų gyvenimą. Jei aiškintume pažodžiui, obsesijomis vadinamos įkyrios ir nuolat besikartojančios mintys, o kompulsijos – veiksmai, ritualai, kuriuos žmogus verčiamas tų minčių kartoja. Kaip minėtame pavyzdyje – liečia stalą, kad išvengtų tariamos grėsmės.
Gydytojas psichoterapeutas, kognityvinės elgesio terapijos specialistas Dainius Jakučionis atkreipia dėmesį, kad obsesinis kompulsinis sutrikimas yra sunkiai gydomas, o pasireiškia jis dar jauname amžiuje. Laiku pastebėję šio sutrikimo simptomus ir kreipęsi pagalbos, tėvai gali stipriai palengvinti būsimą atžalos gyvenimą.
Ar tikrai verta sunerimti?
„Tikrinimas, ar išjungta dujinė, užrakinti namai ir panašiai, tai šabloniški obsesinio kompulsinio sutrikimo pavyzdžiai ir apie juos paskaitę žmonės kartais klaidingai sau priskiria šią diagnozę. Tačiau dauguma atvejų tai paprasčiausias užmaršumas ir mintys, kad tai obsesinis kompulsinis sutrikimas, yra nepagrįstos“, – neskubėti diagnozuoti sau ligų skatina D.Jakučionis.
Požymiai
O kokie yra tikrieji šio sutrikimo požymiai, dėl kurių jau vertėtų pasikonsultuoti su specialistu? „Obsesinis kompulsinis sutrikimas yra nerimo sutrikimas. Vienas pagrindinių jo požymių – obsesijos, arba kitaip – įkyrios mintys, kurios automatiškai lenda į galvą ir niekaip nesiliauja. Kartais jos verčia žmogų imtis kokių nors veiksmų. Pavyzdžiui, ateina į galvą mintis, kad jei nesuskaičiuos iki trijų, atsitiks kas nors bloga“, – pasakojo D.Jakučionis.
„Tie veiksmai, elgesys, skatinami įkyrių minčių vadinami kompulsijomis. Dažniausiai tai jau minėtas skaičiavimas, taip pat rankų, rūbų plovimas, kokių nors daiktų neėmimas, vengimas… Arba priešingai – pažiūrėjimas, palietimas. Pavyzdžiui, kelis kartus įjungiamas ir išjungiamas elektros jungiklis. Bet gali būti ir dar daug kitokių elgesių“, – sako pašnekovas.
D.Jakučionis teigia, kad žmogų gali kamuoti ir tiesiog įkyrios mintys, be veiksmų (kompulsijų). Tiesa, atvirkščias variantas – veiksmai be įkyrių minčių šio sutrikimo atveju yra itin reti. „Kompulsijos, pasikartojantys veiksmai, atsiranda kaip įkyrių minčių pasekmė, yra jų padiktuoti, kad numalšintų nerimą. Pavyzdžiui, persekioja mintis, kad kas nors blogo nutiks, jei įėjęs į kambarį tris kartus nepaliesiu stalo“, – paaiškino gydytojas psichoterapeutas.
Sunku gyventi
„Šis sutrikimas yra sunkus, rimtai trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Tarkime, jausdamasis nešvarus žmogus daugybę kartų plauna rankas, kol pajaučia, jog jos švarios. O tas pajautimas yra subjektyvus – švarumas objektyviai neišmatuojamas ir nepaaiškinamas, tiesiog pats asmuo turi pajusti, kad jau gana. Tai be galo vargina ir atima daug laiko“, – konstatavo pašnekovas.
Internete galima rasti, kad turint obsesinį kompulsinį sutrikimą dažnai pasireiškia mintys iš seksualinės, religinės sferos. Tačiau D.Jakučionis įspėja neapsigauti – tai nėra koks nors ypatingas skiriamasis šio sutrikimo bruožas. „Nežinau, kodėl šios temos pabrėžiamos. Gal dėl išskirtinumo? Kad jos egzistuoja, faktas, tačiau kiek pats susidūriau iš praktikos ar girdėjau iš kolegų, nėra vyraujančios, dažnesnės ar būdingesnės už kitas. Sakyčiau, labiau tipiška yra švaros obsesija arba baimė, kad kas nors nutiks artimajam“, – kalbėjo D.Jakučionis.
Sutrikimas prasideda jauname amžiuje
Žmonių, kuriems būdingas šis sutrikimas, nėra daug. Šaltiniuose pateikiami kiek skirtingi skaičiai, bet apibendrinus galima sakyti, kad obsesinį kompulsinį sutrikimą turi iki kelių procentų populiacijos (2-4 proc.).
Ką yra itin svarbu pasakyti, kad jis prasideda jauname amžiuje – vaikystėje, paauglystėje. Ir jei tuo metu bus imtasi priemonių, obsesinį kompulsinį sutrikimą galima suvaldyti ar net įveikti. Dėl to itin reikšmingas tėvų vaidmuo tiek atpažįstant simptomus, tiek gydant patį sutrikimą.
D.Jakučionis teigia, kad tėvai kartais tiesiog nesupranta, kas vyksta. „O kartais pasiduoda toms kompulsijoms ir nesiima jų spręsti, išskyrus tik tai, jog pasiskundžia, kiek muilo išnaudota. Pradėję drausti kartoti tuos veiksmus, jie susiduria su dideliu vaiko nerimu, priešiškumu, skausmu, ašaromis. Tėvams sunku atlaikyti tokį spaudimą“, – konstatavo D.Jakučionis.
Jis pabrėžė, kad gydant obsesinį kompulsinį sutrikimą vaikų psichoterapija vyksta tik kartu su tėvais. „Kartais tėvai linkę viską atiduoti į psichoterapeuto rankas, nes atrodo, kad šioje situacijoje patys nieko negali pakeisti ar padaryti. Tačiau iš tiesų tėvai atžaloms yra patys geriausi terapeutai“, – tvirtina pašnekovas.
„Tai yra sunkus, didelis iššūkis šeimai, tačiau tikrai verta jį išgyventi, nes suteikus pagalbą laiku, kai šis sutrikimas tik pasireiškia, galima jį sumažinti ar suvaldyti, o daliai vaikų jis netgi praeina. Ir priešingai – jei ši problema laiku nepagaunama ir nieko su tuo nedaroma, ji gilėja ir gali apimti vis daugiau gyvenimo sričių, stipriai trikdyti vėlesnį gyvenimą ir santykį su aplinka“, – pabrėžė gydytojas psichoterapeutas D.Jakučionis.
Pagalba be vaistų
Obsesinis kompulsinis sutrikimas yra gydomas kognityvine elgesio terapija, o prireikus ir antidepresantais.
„Auksinis standartas ir labiausiai mokslo įrodytas būdas su juo kovoti yra vadinamoji ekspozicija ir atsako prevencija. Ji tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems“, – teigė gydytojas psichoterapeutas.
Šis metodas remiasi tuo, kad žmogus skatinamas daryti tai, ko vengia. „Jei vos prisilietęs prie ko nors nešvaraus jis jaučia poreikį tuoj pat plautis rankas, kartu su pacientu specialiai liečiame ką nors purvino ir stengiamės neplauti rankų laukdami, kol nerimas sumažės. Visą tą laiką esame kartu, kalbame, padedame išbūti šią sunkią akimirką. Jei žmogus rankas paprastai plaunasi dešimt kartų, stengiamės įkalbėti to nedaryti, siūlome, kad gal užteks vieno karto“, – apie darbą su pacientu pasakojo D.Jakučionis.
Jis pabrėžia, kad šie veiksmai iš pradžių atliekami drauge su psichoterapeutu, nes vienam pacientui tai būtų per sudėtinga. Vėlesniame etape jis išmoksta ir pats atsispirti kompulsijoms.
Efektas
Ar visiems tai padeda ir kiek laiko trunka, kol pasireiškia efektas? „Labai įvairiai. Jei žmogus nuoširdžiai stengiasi, gali užtekti ir poros mėnesių. Bet tai priklauso ir nuo sutrikimo sunkumo. Niekas nėra apdraustas nuo to, jog obsesijos atsinaujins, o su jomis – ir kompulsijos“, – pasakojo D.Jakučionis.
„Kalbant apie tai, kiek šis metodas apskritai gali padėti, reikia turėti omenyje, kad nėra gydymo, kuris būtų efektyvus visu šimtu procentų. Nors įprasta galvoti, kad vaistai – visagaliai, tačiau ir antidepresantai negarantuoja šimtaprocentinio rezultato. Ekspozicijos ir atsako prevencijos metodas šiuo metu yra daugiausiai įrodymų turintis metodas“, – pabrėžė D.Jakučionis.
Kiti būdai
D.Jakučionis pasakojo, kad yra ir kitų būdų, kaip galima padėti nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo kenčiantiems žmonėms. „Skirtingos psichoterapijos šakos ir sritys juos siūlo kitokius, kadangi kiekviena paradigma gali turėti savo paaiškinimą, kodėl obsesinis kompulsinis sutrikimas atsiranda ir kokiu būdu reikėtų su tuo dirbti“, – paaiškino gydytojas psichoterapeutas.
„Galima apibendrinti, kad dažniausiai pacientai su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu mokomi toleruoti savo nerimą, nesiduoti jo užvaldomi, kad galėtų atsilaikyti prieš norą daryti kompulsijas. Tam padeda ir meditacija, treniruotės, skirtos pakelti emocinį intensyvumą, labiau toleruoti įtampą“, – sakė pašnekovas.
„Kai kuriems padeda sąmoningai sukuriama distancija nuo įkyrių minčių ir jų performulavimas pridedant „man atėjo mintis, kad…“. Pavyzdžiui, vienokį jausmą kelia mintis „aš durnas“, o visai kitą „man atėjo mintis, kad aš durnas“. Tai didina atstumą tarp žmogaus ir kilusios minties, leidžia patirti, kad ši mintis nėra tikrovė, nėra jo asmenybės dalis, taip sumažėja jos intensyvumas ir svarba“, – kalbėjo D.Jakučionis.
Būtina kreiptis pagalbos
Tačiau jis pabrėžė: šis sutrikimas tikrai sunkus ir labai sunkiai pasiduoda gydymui. Jį lydi tiek vidinis obsesijų ir kompulsijų sukeliamas diskomfortas, tiek gėdos, stigmos jausmas dėl jų. „Gali pasirodyti, kad jis išgydomas per porą mėnesių, tačiau sutrikimas sunkiai pasiduoda gydymui. Kartais jis gali trukti metų metus, net ir taikant psichoterapiją. Dėl to visada reikia kreiptis pagalbos. Geriausia ką galima padaryti, tai kreiptis pagalbos į specialistus ir įveikti tai kartu“, – užbaigė V.Jakučionis.
Autorius: Sima Kazarian
