Mielos mamos!
Neveltui sakoma, su kuo sutapsi, tuo pats tapsi. Susidraugavome su „Keliaujančių mamų“ bendruomene, pradėjome rašyti apie pašėlusias mamas, kurios iškeliauja į tolimiausius žemės kampelius, ir pakėlėme sparnus pačios. Visa redakcija savaitėlei ištrūko į Jordanijos smėlynus.
Ir nors grįžusios matome, kad parduotuvės jau prekiauja advento vainikais, o prie akropolių blyksi eglės, po kelionės labai sunku įsijausti į kalėdinę dvasią. Mintyse mums vasara, oda gražiai įdegusi, užmerkusios akis vis dar regime žydrą dangų. Kojos dar prisimena basomis išvaikščiotą rausvą dykumos smėlį.
Juokavome, kad čia tikrai darbinė kelionė, nes vieno žygio Wadi Rum dykumoje metu pamatėme trijulę – jauną mamą, tėtį ir mažą sūnelį, kurie susikibę įveikinėjo jau ne pirmą karštą kilometrą. Susižvalgėme – pačios jau prakaitą braukiame, o čia toks mažutis. O nuostabiausia, kad pralenkdamos šeimynėlę išgirdome jos kalbančius lietuviškai. Liko tik susipažinti ir išgauti pažadą, kad grįžę Lietuvon jie papasakos apie savo kelionę „Mamos žurnalui“. Kol mama Giedrė diktavo savo telefoną, mažylis ištrūko ir nubėgo smėlynais pirmas – jo „baterijos“ tikrai dar nebuvo pasibaigusios!
Taigi keliaujančių mamų (ir tėčių) galima sutikti visur. Ir šio numerio kelionių rubrikoje kalbės mamos, kurios Kalėdas ir Naujuosius metus sutinka ne Lietuvoje, o po palmėmis arba prie žydrų jūrų. Keliauti tampa tradicija ir net poreikiu. Kelionės moko svajoti, išdrįsti, keisti, priimti.
Šis numeris – paskutinis šiais metais. Dėkojame visoms, kurios buvo kartu. Viliamės, kad metai buvo įdomūs, lauksime naujų – su naujais nuotykiais ir patirtimis!
Gražių švenčių jūsų namuose!
Mamos
