Vaida Ivaniukaitė – šeimų edukatorė, „Y Tėvai“ įkūrėja. Specializuojasi praktinio vaikų ugdymo šeimoje srityje. Veda mokymus tėvams, pedagogams, kuria edukacines priemones, kurios orientuotos į svarbiausių įgūdžių ugdymą. Pati Vaida asmeniškai žino, ką reiškia gyventi „jungtinėje šeimoje“, nes prieš 7 metus sukurtoje šeimoje auga jos dukrytė ir du vyro sūnūs.
Vaida, ar daug šeimų susiduria su „jungtinės šeimos“ problema?
Jungtinė šeima – tai nėra problema. Turime susitaikyti, kad esant tokiai daugybei skyrybų naujų jungtinių šeimų neišvengsime, ir tai neturėtų būti vertinama kaip „problema“.
Mano praktika rodo, kad problemos kyla visose šeimose be išimčių. Tiesa, kaip tik norėtųsi pastebėti, kad į antrąją sąjungą tėvai žiūri itin atsakingai. Manau, daro įtaką tai, kad vaikai išlieka prioritetas, nesinori, kad jie išgyventų tą patį skyrybų procesą. Net santykius tėvai puoselėja kruopščiau, t.y. kreipiasi pagalbos į specialistus, ypač jei jungtinėje šeimoje yra abiejų vaikai.
Kokie didžiausi iššūkiai laukia tėvų?
Neabejotinai pirmasis iššūkis yra atskirti vaidmenis. Bet kokioje jungtinėje šeimoje vyksta nuolatinis bendravimas su buvusiu partneriu. Čia ir pastebiu daugiausia iššūkių. Dažnai sprendimus priimame remdamiesi savo – kaip moters/vyro – jausmais, tuo tarpu jau prieš kurdami jungtinę šeimą, turėtume įsisąmoninti, kad turime tik mamos/tėčio vaidmenį, bendraudami su buvusiu partneriu. Pavyzdžiui, mama neleidžia bendrauti tu tėčiu, nes vyras šeimą paliko dėl kitos moters. Pirmiausia reikia iki galo uždaryti poros etapą ir likti tik prie tėvų vaidmens. Čia specialistai tikrai gali padėti susidėlioti naują šeimos etapą.
Kitas iššūkis – suvokimas, kad nuo šiol vaikas gyvens dviejuose šeimos ūkiuose. Juose gali skirtis auklėjimo būdai, taisyklės, aplinka. Praktikoje tikrai yra nelengva paleisti, tačiau vaikai geba greitai prisitaikyti. Žinoma, čia nekalbame apie situacijas, kuomet kyla pavojaus vaiko saugumui. Pastebiu, kad ypač mamoms sunku perleisti visišką atsakomybę tėčiui, tačiau norisi skatinti pasitikėti jais. Iškilus neaiškumams, visada galima pasitarti su specialistu.
Ar patėvis/pamotė gali pretenduoti į tą patį vaidmenį, kaip tėvas/mama?
Niekada. Reikia suprasti, kad patėvis/pamotė niekada nebus tokie pat vaiko gyvenime kaip biologiniai tėvai. Tačiau tai nereiškia, kad negali sukurti savo savito itin stipraus ryšio. Jei vaiko gyvenime aktyviai dalyvauja visi tėvai, tuomet ir vaidmenys skirsis. Biologinių tėvų meilė yra nekvestionuojama, nes vaikas su ja gimė ir augo. Tuo tarpu jungtinėje šeimoje turime kurti naujus santykius, kurie ilgainiui yra apdovanojami meile. Čia iš karto norisi paskatinti patėvius ir pamotes niekada nenuleisti rankų, jei nejaučiate šiltų jausmų. Reikia laiko ir nuolatinių pastangų. Prisiminkime, viskas yra procesas.
Kas sudėtingiau – didelis amžiaus skirtumas tarp ,,jungtinių‘‘ vaikų ar mažas, kai vaikai beveik vienmečiai?
Idealu, kai vaikų amžius panašus. Tuomet galima lengviau rasti laisvalaikio veiklų, kurios būtų įdomios visiems šeimos nariams. Tačiau vienmečiai dažniau veliasi į konfliktus, konkuruoja vienas su kitu. Taigi amžiaus skirtumo iššūkiai galioja visose šeimose, ir vieno tobulo atsakymo nėra.
Ar sunku nustoti skirstyti į ,,tavo‘‘ ir ,,mano‘‘ vaikus?
Skirstymas paprastai atsiranda, kai norima sudėlioti į kategorijas. Ypač kategoriją „geresnis“. Kai suvoksime, kad nėra geresnių ar blogesnių vaikų, tuomet ir nekils noro skirstyti.
Šeimą suprantame kaip vienetą, ir visi jos nariai yra saviti. Kiekvienos šeimos tarpusavio ryšiai irgi yra vis kitokie. Tarkime, su dukra mes diskutuojame apie drabužius, makiažą, mokykloje vykstančius paskalas ir kitus ją dominančius dalykus. Tuo tarpu su vyro sūnumi kalbamės labai giliomis temomis apie išdavystes, verslą, berniukų emocijas ir vaidmenį visuomenėje. Su kitu vaiku apie saldumynus ar žaidimus diskusijos galėtų vystytis visą dieną. Ir su kiekvienu iš jų bendrauti yra įdomu, visi vaikai brangūs ir kiekvienas užima svarbią dalį mūsų gyvenimuose. Taigi nėra skirstymo „geresnis“. Visi yra geri ir mylimi, tik ta meilė turi begalę veidų. Visa tai yra tik įdirbio ir įdėtų pastangų rezultatas.
Ką daryti, jei antrosios pusės vaikai neprisileidžia, yra uždari, tarsi neigia tą naują šeimą?
Eiti, bandyti, inicijuoti, daryti ir niekada nenustoti. Net ir gavus 30 „ne“. Tai yra velniškai sunku, bet čia ta vieta, kai turime savo egoizmą palikti šone ir suvokti, kad vaikai nepasirinko šių pokyčių. Net neabejoju, kad santuokoje mes irgi niekada nesitikėtume, kad vyras parsivestų antrą žmoną… Tirštinu spalvas, tačiau esmę supratote.
Man tai šiek tiek primena paauglystę. Nesvarbu, ar jungtinėje šeimoje, ar ne. Tai etapas, kuomet paauglius lydi daugybė tamsesnių emocijų. Jų elgesys yra atgrasesnis, atstūmimas dažnesnis, draugai svarbesni. Kaip šį laikotarpį išgyventi? Nenustoti stengtis ir padėti susigyventi su nauju etapu, kurio vaikas nepasirinko. Taip tiesiog vyksta.
Jei kyla klausimas, „kodėl turėčiau eiti, jei mane jau daug kartų atstūmė ar visaip išvadino“, tuomet metas kreiptis į specialistus, kurių žinios, net neabejoju, padės lengviau suprasti, kaip, iš kur, ir kodėl kyla toks elgesys. Padės ir susidėlioti veiksmų planą, ką ir kaip daryti. Pavyzdžiui, vaiko šlykštūs žodžiai yra tik būdas pasakyti: man negera, man skauda, jaučiuosi vienišas, nenoriu šių pokyčių. Taigi neklausome turinio, bet matome vaiko jausmus, su kuriais padedame susidoroti.
Ar reikia skubėti pažindinti vaikus su naujomis giminėmis, naujais seneliais, dėdėmis ir t.t.
Teisingo atsakymo nėra. Svarbiausia branduolys – tėvų santykiai ir įsipareigojimai. Praėjus poros vystymosi etapą, galime įtraukti ir artimuosius. Aš net neabejoju, kad vaikams niekada nebus per daug žmonių, kurie jais rūpinasi ir myli. Ir tam nebūtinai reikia biologinių saitų.
Kaip namuose paskirstyti erdves, kad vaikai nesipeštų?
Kiekvienas šeimos narys turėtų turėti savo erdvę. Tam nebūtina turėti savo kambarį. Užtenka kambario dalies, kuri būtų tik jo. Pavyzdžiui, jei kambaryje gyvena du vaikai, padėkite skirtingus kilimus, kurie bylos, kad tai vieno ar kito vaiko erdvė. Numatykite taisykles kartu su vaikais: kas gali eiti į šią erdvę, ką kitas turi padaryti, kad užeitų, kaip ši erdvė turi būti prižiūrėta ir pan. Tai gali padaryti tiek ir vaikai, tiek tėvai. Jei būsto plotas išties mažas, galbūt vienas ar kitas kambarys (net ir ta pati vonia) numatytai valandai tampa vieno šeimos nario karalystė?
Jungtinėje šeimoje vaikų padaugėja, taigi padaugėja ir rūpesčio tėvams. Kaip dalintis pareigomis suaugusiesiems?
Užsirašyti visas pareigas. Išsirinkti po tris mėgstamiausias, o likusias traukti burtų keliu. Pagrindė klaida, kurią pastebiu, – vaikai neįtraukiami į pareigas. Nebijokite skirti pareigų net ir patiems mažiausiems. Net neįsivaizduojate, kaip kuria tarpusavio ryšį buities tvarkymasis su mintimi „Kuo greičiau visi susitvarkysime, tuo greičiau galėsime žiūrėti savaitgalio filmą/žaisti stalo žaidimą/valgyti desertą/važiuoti į parką…
Kaip elgtis, jei vaikai jus lygina su tikrąja savo mama ar tėčiu?
Paprastai tai reiškia du dalykus:
- Vaikui vis dar skauda, todėl ypač žeminantis lyginimas parodo vaiko jausmus ir ne ką kita.
- Vaikas jaučia artumą ir atsipalaidavimą ir dalinasi dalykais iš kitų jam svarbių namų.
Viskas, ko reikia, – išklausyti ir priimti. Mama ar tėtis neturėtų būti konkurentai. Turėtume išgirsti, kad jie tiesiog daro kai kuriuos dalykus kitaip. Jei jums patiems skaudu to klausyti, galite temą kiek pakreipti. Pavyzdžiui, vaikas sako: „Mano mama kepa skanesnius blynus“. Galime atsakyti: „Net neabejoju. O žinai kokius blynus kepdavo mano mama – su špinatais. Įsivaizduoji?“
Kaip rodo praktika, per kiek laiko maždaug įvyksta naujos šeimos adaptacija?
Neįmanoma pateikti vieno atsakymo. Visos šeimos, patirtys, išgyvenimai, nuoskaudos skirtingos. Galiu tik pasakyti, kad adaptacija gali būti greitesnė, kai tėvai geba tinkamai valdyti savo emocijas ir žino, kaip padėti su jomis susidoroti vaikams. Jei adaptacija po metų nė kiek nepasistūmėjusi ir gyvenama nuolatiniuose konfliktuose ir emocijų kalneliuose, labai rekomenduoju nelaukti ir kreiptis į specialistus.
Galbūt savo klientams rekomenduojate kokią nors vertingą knygą ar kursus? Ką patartumėte jungtines šeimas turintiems žmonėms?
Galiu rekomenduoti savo mokymus „Ribos ir emocijos“, kuriuose sudėti visi tėvystės pagrindai. Jų tikslas – išmokti tinkamai valdyti savo ir vaikų emocijas, jų neužlaikyti ir tinkamai į jas reaguoti. Taip pat ir spręsti situacijas, kai tėvai skirtingai žiūri į ugdymą arba susiduria su daugeliu vaikų auginimo iššūkių: kai vaikai neklauso, negirdi ar netinkamai elgiasi.
Mokymai ir edukaciniai produktai – www.ytevai.lt. Įvairia informacija kasdien dalinuosi savo paskyrose soc. tinkluose: Instagrame @ytevai_vaida, Facebooke: @ytevai
Ginta Liaugminienė
