Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas – gimė 2008 m. birželio 11 d., 4 180 g svorio, 53 cm ūgio. Per penktą mėnesį Jurgis pasunkėjo 450 g ir, būdamas 5 mėnesių, sveria 7 650 g.
Ramioms naktims ate!
Dabar – pusė šešių ryto. Po dviejų valandų žaidimų, Jurgis pagaliau užmigo, o man jau nebesimiega. Baigėsi mūsų ramios, sapnais nusagstytos naktys. Nebesapnuoju. Kartais visą naktį taip ir prašokame šokio žingsneliu. Polka su ragučiais: 0.24, 1.24, 2.26, 3.23, 4.21, 5.34, 6.23… Čia, beje, „geroji“ naktis. O jei naktis „blogoji“, maždaug per vidurį įsiterpia „sukinys“ – porą valandų mano vaikas būdrauja. Ir vėl polka su ragučiais.
Būdraudamas Jurgis neverkia. Vartaliojasi, žaidžia su kojytėmis, nusičiumpa mano pirštus, kiša į burną, kramto. Kai kambarys prisipildo balkšvos paryčių šviesos, man smagu stebėti, kaip smarkuolis pavargęs užmiega. Pamažu rankytės svyra žemyn, o akys merkiasi. Kartais krūpteli, atgyja ir vėl mėgina verstis, bet miegas nugali. Galop lieka tik siauručiai ruoželiai tarp besiglaudžiančių vokų ir tarsi atskirai nuo kūnelio plevenanti šypsena. Paskui nebelieka ir jos – mano kūdikį nusineša sapnai.
Prie bemiegių naktų pripratau. O štai dienomis teko imtis slaugos darbų. Abi vyresnėles užpuolė slogos ir kosuliai, kažkokį virusą pasigavo ir Mindaugas, o Jurgis suviduriavo. Net mūsų katinas Gustavas apsirgo – supūliavo konkurentų apkandžiota uodega. Tik aš likau sveika, kaip ridikėlis. Visą savaitę kaičiau puodus garinimo procedūroms, vežiojau Gustavą pas gydytojus, skalbiau kalnus prikakotų vystyklų ir juokavau, kad motinystė vis dėlto sustiprina, o ne nualina organizmą. Jurgis, nors ir viduriuodamas, jautėsi gerai. Tik užpakaliukas gerokai paraudo, nors vystyklus keičiau po kiekvieno „purpt“ ir leisdavau ilgiausiai vartaliotis nuogam. Gerai, kad neilgai trukus viskas grįžo į savo vėžes: slogos pasitraukė, uodega apgijo, o mažasis „kakotojas“ vėl grįžo prie savo įprasto ritmo – vieno karto per penkias dienas.
Pirmoji Jurgio pirtelė
Kasdienybę vis nuspalvindavo gražios, įsimintinos dienos, tarsi maži rasos lašeliai, pakibę ant rudeninio voratinklio. Su Jurgiu važiavome į jaukią, nuošalią pirtelę palydėti mano draugės į gimties kelią. Be galo myliu tuos mažus moteriškus susibūrimus, kai paliekame namuose savo vyrus, vaikus ir išsiruošiame į tikrą seserystės šventę. Kartais mums taip reikia erdvės ir laiko pabūti kartu. Pajausti kitą moterį šalia.
Pasidalinti su ja savo kasdienybe. Pailsėti jos sieloje ir pailsinti ją savojoje. Pasiimame tik „pilvinius“ ir „sterblinius“ vaikus, tuos, kurie dar nepriklauso šiam pasauliui ir yra neatsiejama mūsų kūno dalis, tarsi šaka, kurios negalėtum nusilaužti ir palikti namuose. „Sterblinio“ vaiko teisėmis su mumis keliavo ir Jurgis.
Visą dieną rudens lapais nuklotą žemę velėjo lietus. Smagu buvo žiūrėti pro aplytą langą. Priepirtis kvepėjo naminiu varškės apkepu, žolėmis ir dvelkė minkšta pirties šiluma. Jurgis naujų potyrių neišsigando, tik paraudo ir aprasojo. Tapo toks minkštutėlis, šiltutėlis rimtuolėlis. Po pirties mūsų kūnus prausė vėsus rudens lietus, o mažojo „sterblinuko“ pagailėjau – apiprausiau pirtyje sušilusiu vandeniu ir užmigdžiau. Vaikas ramiai pūtė į akį, o mes toliau mėgavomės pirties malonumais. Maišėsi karštis, medžio kvapai, šaltas vanduo ir vėjo šuorai – stichijos šoko savo šokį. Pailsėjau kaip niekad gerai.
Apgaubti drėgnų rudeninių sutemų grįžome namo, kur prie liepsnojančio židinio mūsų laukė tėtė ir sesės. O nepraėjus nė dviems dienoms, šį pasaulį pasveikino mažas berniukas – mano draugės sūnus.
Jau auga ąžuoliukas
Dar viena diena, kurią ilgai prisiminsiu – Jurgio ąžuoliuko sodinimas. Kai gimė Jurgis, pažadėjome pasodinti jam ąžuoliuką. O dabar pajutau – laikas. Mūsų ąžuoliukas – vos nuo žemės pasistiebęs, kūdikio pėdutės dydžio. Ilgai dvejojome, ar sodinti šį priklydėlį, ar ieškoti normalaus, ūgtelėjusio sodinuko, tačiau nugalėjo sentimentai. Vienas iš paskutinių darbų mano sąrašėlyje „iki gimdymo“ buvo pasodinti verandoje gėles. Tarp levandų kupstelių ir radau šį vos iš gilės išsiritusį mažylį. Gal koks kėkštas gilę buvo paslėpęs? Ąžuoliuką paskubomis įkišau į didelį vazoną šalia Mindaugo auginamo eksperimentinio imbiero. Taip ir išvargo varguolėlis visą vasarą. Argi tokiai laisvai sielai tarpti tokioje ankštybėje! Tačiau išvargo, iškentėjo, išlaukė. Negalėjau šio stipruolio-kantruolio iškeisti į gražesnį ir tvirtesnį, bet komercinį jo brolį.
Ir štai vieną saulėtą, bet vėjuotą šeštadienį patraukėme ąžuolėlio sodinti. Jurgis, kaip visada, į viską žvelgė ramiai ir filosofiškai. Užtat sesėms džiaugsmo – iki kaklo. Šalia medelio užkasėme į siuvinėtas drobes suvyniotą placentą – Jurgio patalėlius. Lai atiduoda paskutinius savo syvus ir išmyluoja mažąjį daigelį per žiemą taip, kaip devynis mėnesius mylavo ir puoselėjo mano sūnaitėlį. Ąžuoliuką aptvėrėme, palaistėme, palinkėjome stiprybės. Man regis, tai buvo paskutinis taškas Jurgio gimties kelyje. Žiūrėjau į šalia sruvenantį mažą upeliūkštį, ir man atrodė, kad ką tik dar kartą perplaukiau gyvybės ir mirties upę. Sėdėjau su savo mažuoju pakeleiviu krante, kuriame krykštavo vyresnieji mano vaikai, daiktus dėliojosi vyras ir šaknimis į žemę kabinosi medis. Šiapus. O mintimis atsisveikinau su kitu – dvasių – krantu. Kelionė baigėsi. Mes jau čia.
Pagaliau – baseinas
Paskui puolėme į žemiškus džiaugsmus. Seniai ruošiausi su Jurgiu keliauti į baseiną. Bet taip ir likau „prie suskilusios geldos“: tai vaikas viduriuoja, tai atostogos sesėms, tai susitvarkyti reikia… Kaip sakoma, kas nori – ieško galimybių, kas tingi – pasiteisinimų. Šį mėnesį į baseiną vis dėlto išsiruošėm. Kol kas – pas draugus, turinčius namuose pirtelę ir mažą baseinuką, bet pirmam kartui – pats tas. Pirtis Jurgiukui jau nebuvo naujiena, su vėsiu baseino vandeniu irgi netrukom susidraugauti. Mažajam patiko taškytis ir spygauti, kalbinamam jau išsidūkusių, šalia baseino sutūpusių sesių. Tiek erdvės! Nepalyginsi su namine vonia. Pratinomės ir nardyti, nors šis užsiėmimas Kapitonui nepatiko. Po smagios vakaronės vėlai vakare grįžome namo ir iš karto kritome į lovas. Bet naktį mane pažadino visai ne niurzgantis kūdikis, o staiga užplūdęs nerimas. Pažiūrėjau į laikrodį – ketvirta valanda ryto – ir puoliau lovoje ieškoti savo vaiko. Kur jis? Ar gyvas? Radau gyvą, kietai miegantį. Jurgis pabudo tik penktą, kaip senais gerais laikais, o aš tiesiog persimiegojau.
Mažasis maminukas
Jurgis – tikras maminukas. Gulėdamas ant pilvo išmoko suktis ratu ir dabar kaip saulėgrąža vis gręžiasi į mamą. Net būdamas ant tėtės rankų, sekioja mane kone maldaujančiu žvilgsniu. Ir verkdamas juokingai bando išstenėti „mmmma-mmmma“. Suprantu, kad tai tikrai dar ne „mama“, bet Mindaugas jau lengviau atsikvėpė. Mat mūsų dukros – tikri tėčio vaikai. Gerdą iki šiol maitinti, rengti, prausti gali tik tėtukas. Net mano paruoštos arbatos negeria – reikia, kad bent paduotų tėtukas. Ir ji tėtuku labai rūpinasi: dainuodama migdo, šukuoja, puošia segtukais ir dalinasi saldėsiais (truputį, kiek maža širdelė leidžia). Bernadeta šį etapą jau praėjo, o mažoji vis bando man įrodyti, kad ji yra „žmonesnė“. Taigi Mindaugas „atidirbo“ su kaupu!
Bet ir man patinka glausti prie savęs mažą maminuką. Neseniai neatsispyriau išlaidavimui ir nupirkau Jurgiui šiltą kailinį vokelį. Dieną jis miega tik lauke, tris kartus po 1-2 valandas, tad pamaniau, kad toks daiktas, atvėsus orams, bus labai naudingas. Išbandžiusi pirkinį ėmiau graužti nagus, kad iki šiol savo vaiką migdydavau „pliką“! Mindaugas juokiasi – po keturiolikos kartu praleistų metų, aš vis dar sugebu jį nustebinti. Suprantu. Mergaitės augo kitaip, ir myliu aš jas kitaip. Tikrai ne mažiau, bet kitaip. Su Jurgiu man labai lengva. Atrodo, kad jėgų kažkas pridėjo su kaupu. Ir kantrybės, ir švelnumo, ir tikro širdies džiaugsmo. Jaučiuosi tokia… išsipildžiusi.
Vėlinių žvakės
Gal ir keista, bet viena mėgstamiausių mano švenčių – Vėlinės. Dažnai prieš Vėlines sapnuoju savo mirusius artimuosius, susitinku su jais mintimis. Mergaitėms patinka, kai pasakoju apie jų prosenelius, o daugiausiai džiaugsmo sukelia faktas, kad jų proprosenelė Elena turėjo tris vaikus – dvi mergaites ir berniuką. Juk visai kaip mes! Žiūrime išlikusias nuotraukas, degame žvakutes. Darželyje pačių pagamintas žvakutes abi sesės panoro uždegti Piliui – prieš pusantrų metų pas mus mirusiam mažam katinėliui. Jį mergaitės dažnai prisimena, puošia jo kapelį gėlėmis, iš stalčiaus nugvelbtomis mano skaromis ir vis pasidžiaugia, kaip Piliui dabar gerai Danguje su angelais. Prisimename ir Gustą, jų darželio draugo Prano broliuką, sunkiai susirgusį ir mirusį pernai. Paprašome Angelo Sargo, kad visus mirusius Danguje saugotų. „Aš esu Angelas Sargas“, – tvirtai pareiškia Bernadeta. – „Viso pasaulio Angelas Sargas“.
Jurgis šiais metais tik spurdėjo vaiknešėlyje, kai ėjome aplankyti prosenelių kapų. Tokios jo pirmosios Vėlinės. Kol kas jo akyse šviečia gyvenimas, kuris yra begalinis. Jis spiriasi ir riečiasi, sukasi ratu, krykštauja, „plaukia“, ieško dygstančių dantukų… Mirties jis dar nepažįsta.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
