Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas – gimė 2008 m. birželio 11 d., svėrė 4180 g, buvo 53 cm ūgio. Per pirmąjį mėnesį Jurgis pasunkėjo 970 g ir, būdamas 1 mėnesio, sveria 5150 g.
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (34 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (33 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (3 m.).
Apie dangaus ženklus
„Žinai, mama, šitas leliukas gimė iš debesų. Aš gimiau iš žemės, Gerda – iš vandens, o jis – iš debesų,“ – kartą, rodydama į Jurgiuką, pareiškė Bernadeta. Ir giliai atsidususi pridūrė: „Tokia jau aš gimiau, kad viską žinau.“ Tikrai, kai būdama nėščia galvodavau apie artėjantį gimdymą, visada svajodavau pamatyti kokį nors „dangaus ženklą“, laiminantį mano gimstantį kūdikį. Et, jau tos mamiškos godos…
Aišku, gimdymo metu į dangų taip ir nepažvelgiau, o ir savo svajones buvau visiškai užmiršusi. Tačiau ketvirtąją Jurgio gyvenimo dieną, kai visi išsiruošėme pasivaikščioti, pakėliau akis ir nustėrau – nusitiesusi per visą skaidrų it krištolas dangų, švytėjo vaivorykštė. Aplink – nė debesėlio.
Racionalioji Gerda iš karto puolė klausinėti, kodėl vaivorykštė yra, o lietus nelyja. Svajoklė Bernadeta tuoj pat paaiškino, kad tai – angelų darbas. Jurgiui dangaus ženklai nė kiek nerūpėjo – jis ramiausiai pūtė į akį vaikjuostėje. O likus dar galiukui kelio iki namų, mus visus pakrikštyjo netikėtai pliūptelėjęs šiltas vasaros lietus. Keli lašai teko ir Jurgiuko nosytei, tačiau mažojo miegaliaus nepažadino. Tokia graži, vaivorėkštėm nuausta buvo šio mėnesio pradžia.
Apie kasdienybę
O kasdienybė kol kas teka it upė. Pienas per barzdą varva, ir Jurgiukas tikrai nebadauja. Jau užsimiršo vien nuo minties apie mažą plėšrią burnytę suskaustantys speneliai. Užsimiršo ir su kiekvienu gimdymu vis skaudesni gimdos susitraukimai maitinant. Dabar žindyti – vienas malonumas. Juokinga stebėti, kaip maža išsižiojusi burnytė atkakliai ieško spenelio, kaip grobuoniškai čiumpa suradusi, kaip skubiai, stipriai traukia pienelį, springsta, užsikosi, čiumpa vėl, traukia, traukia ir galų gale paleidžia, šypsosi, akys primerktos, o veide – tokia palaima… Vis dar stebiuosi tuo, kad naktimis visada pabundu keliomis minutėmis anksčiau nei vaikas. Tie motiniški instinktai – tikras stebuklas! Pabundu ir stebiu, kaip išalkęs Jurgiukas atkakliai bando susirasti maisto. Išsižiojęs sukioja nosytę, baksnoja man į ranką ir tik tada, kai visur apieškojęs nieko neranda, pradeda niurzgėti.
Kad pienas būtų skanus
Kol Jurgiuko skrandukas dar gležnutis, atsisakiau ankštinių, kopūstinių daržovių, žalių vaisių ir daržovių, nuo kurių gali pūsti pilvą. Valgau daug įvairių grūdų košių, makaronų, daržovių troškinių su žolelėmis, sriubų, natūralaus jogurto. Stengiuosi, kad maistas būtų ekologiškas, šviežias, paprastas ir, svarbiausia, skanus. Bet tas paprastas maistas man visada ir buvo skanus. Gal tik lęšių ir salotų pasiilgstu. Labai jau mėgstu. Bet juk tai laikina! Ir su pilveliu kol kas bėdų turime nedaug. Buvo kelios dienos, kai bandėme viską – nešiojome, čiūčiavome, sūpavome, išmėginome šiltas voneles, pilvuko masažus, aliejus, pasisupimus ant kamuolio, bet visa tai mažai padėjo. Tokiais atvejais galbūt gelbėtų čiulptukas, nes krūtis, iš kurios bėga pienas, nėra labai tinkamas ramintojas, kai skauda pilvą. Tačiau čiulptuko Jurgis nepripažįsta nė už ką. Ima tik „natūralius“ čiulptukus – mamos krūtį ir tėtės pirštą. Na ir gerai. Augsime ekologiškai. Bernadeta su Gerda čiulptuko irgi neturėjo.
Auga be sauskelnių
Nepažįsta Jurgis ir vienkartinių sauskelnių. Kai auginau Gerdą, dar nebuvo tokių patogių priemonių natūraliam vystymui, todėl sauskelnes retkarčiais segdavau. Kai laukiausi Jurgio, beveik nieko vaikui pirkti nereikėjo – turėjau pasilikusi visus mergaičių išaugtus drabužėlius, vežimėlį, lopšį, tad investavau tik į du patogius vaiknešėlius ir natūralaus vystymo priemones. Man būtų tiesiog skaudu išmesti tokią daugybę neyrančių šiukšlių, kai yra visos sąlygos to nedaryti. Džiaugiuosi ir tuo, kad prie vaiko odelės liečiasi natūralios medžiagos. O ir Jurgis jaučiasi patogiai. Užpakaliukas nerausta, nešunta, atsirado net ir šioks toks „tualeto reikaliukų“ ritmas, prie kurio prisitaikiau, ir vystyklų keitimas nebekelia jokios sumaišties.
Apie Jurgio Jonines ir kitas iškylas
Šiaip jau esu linkusi manyti, kad pirmasis vaiko gyvenimo mėnuo priklauso tik šeimai. Manau, kad tai yra laikas, kai vaikas ir mama yra dar tik pakeliui į šį pasaulį, todėl lankytojai, išvykos ir kiti smagumynai turėtų šiek tiek palaukti. Tik… Šį kartą mums pabūti ramiai nepavyko. Iš pradžių Bernadeta išmeldė, kad visi kartu važiuotume į išleistuves darželyje, o jau Joninių merginos tai nė už ką nebūtų leidusios praleisti. Taigi, vos įveikęs pirmąjį savo gyvenimo dešimtadienį, Jurgis keliavo su mumis prie Neries leisti pasroviui vainikų. Tiesa, išsigandę artėjančio lietaus (nors, kaip vėliau paaiškėjo, visai be reikalo), vainikų nusipinti nespėjome.
Upe plaukė jazminų žiedai ir margaspalvės pievų gėlės. Vėliau buvo vykdoma itin svarbi ant kranto išmestos žuvelės gelbėjimo akcija. Po jos Bernadeta gailiai raudojo, sumintijusi, kad išgelbėtą žuvelę gali kas nors sužvejoti. Gerda smagiai maklinėjo po dumblą, kol galiausiai jame užstrigo. Jurgis, aišku, miegojo vaikjuostėje. Deja, kai grįžome namo degti laužo, kepti dešrelių ir bandelių, Jurgiui nejuokais ėmė skaudėti pilvuką. Taigi linksmybėse prie laužo, tyliam vidurnakčio laukime, paparčio žiedo paieškose, laumių dovanų dalybose Jurgis šiemet nedalyvavo. Tiek jau to, bus dar tų švenčių!
O paskui išvykos ritosi viena po kitos. Su Jurgiu buvome nuvykę ir į ekologinio turgelio Užupyje premjerą. Kiek ten draugų sutikome! Per visus pasilabinimus likome nieko nenusipirkę, bet juk tai ir nėra svarbiausia. Gera buvo matyti tiek draugų, tiek mamų su mažais vaikeliais, linksmus ir nuoširdžius ūkininkus–pardavėjus. Tiesą sakant, labai svajoju, kad kada nors ateis toks laikas, kai į didžiuosius prekybos centrus visai nebereikės eiti. Juk taip smagu užsukti į mažytę parduotuvėlę, kurios savininkas pats stovi už prekystalio, pažįsta nuolatinius klientus. Smagu pirkti švarias, ekologiškai užaugintas daržoves, pieną, duoną iš tų žmonių, kurie patys viską augino, puoselėjo, melžė, spaudė, minkė, kepė.
Tada jauti, kad valgai tai, kas tikrai gyva, tai, kas niekuomet ir nebus mirę. Gal šiais laikais, kai Vilniuje it grybai po lietaus dygsta milžiniški prekybos centrai, tai ir nemadinga, bet aš esu už prekybą iš rankų į rankas. Tada negaila ir sumokėti brangiau. Taigi turgelyje buvo smagu. Ką veikė Jurgis? Žinoma, miegojo!
Na, o per Valstybės dienos šventes, buvome nuvykę ir pas senelius į sodą ir į Kernavėje vykusias gyvųjų amatų dienas. Tik neklauskite, ką veikė Jurgis. Truputį parodęs seneliams, kad moka ir zirzti, ir verkti, visą likusį laiką jis pramiegojo.
Apie revoliuciją mūsų namuose
Deja, miegotojų pas mus mažėja… „Šleiva kreiva karvė / ji neduoda pieno / pasakysim piemenėliui / kad neduotų šieno,“ – visa gerkle traukia Bernadeta su Gerda. Daina gal būtų visai ir nebaisi, bet ji mūsų namuose skamba per patį pietų miego laiką, kuris iki šiol sesėms būdavo tiesiog šventas. Nepadeda nei griežtas žodis, nei aiškinimai, nei susitarimas, kad dainuoja paskutinį kartą. Savaitėlę pavaikščiojusios piktos it piranijos, ieškodamos savo naujos vietos šeimoje, mūsų dukros netruko pastebėti susilpnėjusias tėvų pajėgas ir imti tuo naudotis. Brolį jos myli besąlygiškai, galėtų glaustytis ir bučiuoti visą parą, bet ribas tikrina ir tėvams išbandymus ruošia tūkstantį kartų per dieną. Revoliucijai vadovauja mažoji Gerda. Staiga paaiškėjo, kad ji nemėgsta nieko (išskyrus saldumynus) ir nieko daugiau nebevalgys.
Niekada. Ir ne tik niekada nebevalgys, bet ir nemiegos! O dėl visų išdaigų turi vieną super pasiteisinimą – „sesė man leido“. Bandome išlaikyti tą patį ritmą ir tuos pačius ritualus, tačiau kartais viskas griūva it kortų namelis. Šis mėnuo toks ir buvo – tai, kas sena, jau ne visada tinka, o nauja tvarka vis dar nenusistovėjusi. Mergaitės staiga tapo suaugusios, savarankiškos ir turinčios kategorišką savo nuomonę.
Kažkada virkavau, kad ketverių metų sulaukusi Bernadeta dar pati nesirengia, vis prašo ją aprengti. O kad būčiau žinojusi! Dabar ji rengiasi tiktai pati – į Kernavę važiavo apatinius marškinėlius apsivilkusi ant suknelės, galvą pasidabinusi popierine karūna ir, savaime suprantama, be batų. Žinoma, saviraiška yra puiku, tačiau kartais aš tuo visai nesidžiaugiu. Ypač, kai pavakary randu po stalu miegančią nemiegotoją Gerdą.
Ir dar kartą apie vaivorykštes
Lijo šį mėnesį nemažai, bet ne tik už lango. Bernadeta kartą man pasiskundė: „Dabar viskas yra kitaip.
Aš nenoriu, kad viskas taip būtų.“ Permainų laikai nėra lengvi. Ypač vaikams. Šį mėnesį dažnai nulydavo ir ašarų lietūs. Kur ten lietūs! Pačios tikriausios liūtys! Esu už tai, kad namai būtų saugi vieta vaikams ir išsipykti, ir išsiverkti, kad tai nebūtų tabu. Suprantu, kiek nerimo dabar yra jų mažose širdelėse, nors turbūt ir jos pačios to negalėtų įvardinti. Bet verkia vaikai – verkiu ir aš. „Meilės darbų“ daugėja kasdien: priglausti, nuprauti, nušluotyti ašaras, paguosti, sutaikyti, užklijuoti įbrėžtą koją, apkabinti, papūsti, paskaityti, papasakoti… Namus vėl nuklojo išmėtyti daiktai. Gėles sąžiningai laistau, tik vargšas mūsų katinas Gustavas, pasiglaustęs apie kojas ir gailiai pakniaukęs, vis dažniau turi pėdinti ieškoti švelnumo kitur.
Kažkodėl į mano didelę motinišką širdį jis nebetelpa. Ir vėl verkiu. Verkiu ir guodžiuosi sena indėnų patarle: jei akyse nėra ašarų, širdyje nėra vaivorykštės. O pasiguodus, vėl viskas stojasi į savas vietas.
Mindaugas tuoj turės sugrįžti į darbą. Šį mėnesį jo pagalba buvo tiesiog neįkainuojama. Taigi dviem rankomis bus mažiau. Jurgis irgi reikalauja vis daugiau dėmesio. Tačiau aš jau tvirtai stoviu ant šios žemės, abiem kojom. Be to, širdyje turiu vaivorykštę, už lango vėl šviečia saulė, o Jurgiukas pakalbintas nusišypso…
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
