Ką apie pogimdyminę depresiją galvoja žinomos moterys? Dalinasi Vaiva Rykštaitė ir Donata Vaiciekiūtienė

O ką apie pogimdyminę depresiją galvoja žinomos moterys? Ar viskas lengva, paprasta, šviesu? Ir ką jos daro, kai nuovargis paima viršų ir motinystė pasidaro labai sunki?

Donata Vaiciekiūtienė, TV žinių vedėja, 5 mėnesių sūnelio Ado mama:

Tikriausiai jau teko patirti ne tik gražiąją motinystės pusę?

Tik gimęs mano mažylis buvo ramus tik pirmą dieną. Nuo antrosios prasidėjo neramybė, tačiau puikiai pamenu naktį ligoninėje. Guliu priglaudusi vaikutį prie savęs, jis tai verkia, tai nurimsta, o aš ašaroju iš laimės ir iš pirmos susitikimo akimirkos užplūdusios meilės jam.

Bet… Su kiekviena diena darėsi vis sunkiau ištverti nuovargį, beveik visai nemiegojau. Nemiegojusi naktį ryte eidavau su vežimu į lauką, kad bent vaikutis pamiegotų. Tačiau pati buvau pervargusi iki negalėjimo. Buvo akimirkų, kai supdama ant rankų nemiegantį mažylį verkiau, nesupratau, kodėl taip sunku. Kodėl tiek mažai ramybės, kodėl vaikutis nemiega arba keliasi kas pusvalandį?

Pirmaisiais vaikučio mėnesiais apie jokį laiką sau net nebuvo kalbos. Apie pabuvimą ramiai su vyru dviese bent valandėlę irgi nebuvo kalbos. Nuolatinis intensyvus darbas vaikutį supant, migdant ir atliepiant jo poreikius. Pagalbos nebuvo, todėl buvo tikrai sunku.

Kada ateina palengvėjimas?

Džiaugiuosi, kad neįklimpau giliau į liūdesį, nes laikui bėgant vaikučio miegas pradėjo taisytis. Bet panikos akimirkas, kai vaikas verkia, o tu nieko negali padaryti, prisimenu iki šiol. Pirmą kartą gyvenime supratau ir patyriau, ką miego trūkumas gali padaryti su žmogumi. O juk norėtųsi visavertiškai džiaugtis mamos pareigomis, nuostabiu sūnumi, gyvenimu. O negali, nes tiesiog maksimaliai esi pervargęs.

Labai linkiu visoms mamos ieškoti pagalbos. Kad kas nors bent kelioms valandoms išvežtų vaikutį į lauką ar leistų pagulėti vonioje. O tiems, kurie pažįsta vaikelio susilaukusią mamą, siūlyčiau nieko nelaukti, mažiau patarinėti, kodėl vaikelis nemiega ar yra neramus, o geriau atnešti tai mamai valgyti. Ir nors mamos tikrai turi supergalių, kartais vienai atlaikyti tiesiog žmogiškai tampa nebeįmanoma. Apkabinu visas mamas, kurios šiuo metu išgyvena sunkesnį laiką. Tai tikrai praeis. Nors šią akimirką ir sunku tuo patikėti.

Vaiva Rykštaitė, Havajuose gyvenanti rašytoja, 3 vaikų – Žemynos, Indrajos ir Radvilo – mama:

Ar pogimdyminė depresija bent kiek patirta? Ar ji būna gyvenant ten, kur šilta, jūra, saulė?

Žiūrėdama atgal, manau, galiu tvirtinti, kad man po antro vaiko gimimo tam tikrą laiką buvo depresija. Ar ji buvo pogimdyminė, – nesu tikra. Depresija man nebuvo diagnozuota, tiesiog pati jaučiau, kad emiciškai man vis blogiau, atsirasdavo suicidinių minčių, o tai mano asmenybei visai nebūdinga. Žinau, kad Lietuvoje daug kas depresiją sieja su žiema ir saulės stoka, bet jei viskas būtų taip paprasta, tada depresija turbūt neegzistuotų, arba niekas negyventų šaltose šalyse.

Kas padėjo jums sunkiausiomis motinystės akimirkomis?

Iš depresijos lipti man padėjo mano geriausia draugė koučerė, psichologas ir stebuklingais vadinami grybai. Labai svarbus buvo ir mano pačios suvokimas, kad tokia savijauta nėra normali, ir noras viską keisti. O apskritai motinystėje man sunku būna emociškai, kai gyvybiškai pritrūkstu vienumos. Dienotvarkę dėlioju taip, kad bent porąsyk per savaitę po pusdienį pabūčiau viena. Jei šiaip sunku ir irzlu, tai padeda bendravimas su draugėmis. Neseniai skaičiau, kad svarbu ne kontaktų su žmonėmis kiekis, o kokybė; kad svarbiau dešimt procentų gilaus ryšio, nei devyniasdešimt procentų paviršutiniškų plepalų su pažįstamais. Šitas posakis yra mano laimingo gyvenimo receptas – aš klesčiu gelmėje su kitais ir vystu, kai pokalbiai vyksta apie orą. Tad ir Havajuose geriau pasijutau, kai susiradau artimų, gilių, įdomių draugių.

Neila Ramoškienė, Rasa Grinkevičienė

Vabaliuko foto ir Jon Bodhi nuotraukos

Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4 800 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.12.30.