Būtų puiku, kad penkerių metų vaikas jau gebėtų suprantamai kalbėti sakiniais, išsakyti savo norus, nuomonę, papasakoti įvykį, aptarti knygą, filmuką ar paveikslėlį, dalintųsi įspūdžiais, suprastų, gebėtų išklausyti, ką jam sako suaugusieji ar kartu žaidžiantys vaikai. Jei tokio amžiaus vaikas dar netaria kai kurių garsų, reikėtų jau ieškoti logopedo pagalbos.
Nijolė Jackūnienė, Plungės specialiojo ugdymo centro specialioji pedagogė metodininkė
Jei vaikas nekalba
Tėvams kelia labai didelį rūpestį, jei jų specialiųjų poreikių turintis vaikas jau turėtų eiti į paruošiamąją klasę, bet dar nekalba. Jei iki šešerių metų vaikas visai nenaudoja kalbos bendravimui, savo norų, poreikių išreiškimui, priežastis gali būti rimtas psichologinis, neurologinis, fiziologinis ar kompleksinis sutrikimas, kurį pašalinti, naudojant tik pedagogines priemones, vargu ar pavyks. Vis dėlto net ir įprastu būdu nekalbančiam vaikui tėvai ir pedagogai turi padėti suprantamai reikšti savo poreikius, bendrauti su aplinkiniais. Tolesnio vaiko vystymosi būtina sąlyga yra suprasti kitus žmones ir pačiam būti suprastam. Pateiksime pagrindines klausimus, į ką turėtų atkreipti dėmesį nekalbančio būsimo pirmoko tėvai ir pedagogai.
- Ar nekalbantis vaikas supranta aplinkinių kalbą, ar į ją reaguoja, vykdo paprastus prašymus, ar paprašytas geba atnešti nurodytą daiktą?
Jei vaikas kitų žmonių kalbą supranta, ja domisi, reaguoja, – tai geras ženklas, kuris sudarys tolesnio vaiko bendravimo su aplinkiniais pagrindą. Jei kalbos suvokimas yra sutrikęs, reikia kantriai to mokyti, naudojant specialistų rekomenduotas metodikas.
- Ar vaikas taria kokius nors artikuliuotus garsus ar skiemenis, ar sąmoningai juos vartoja bendravimui?
Kartais vaikai tarsi ,,čiulba“, naudodami atskirus skiemenis ar net žodžius, bet tie garsai būna tik savęs stimuliavimas ir nėra skirti bendravimui ar daiktų, veiksmų įvardinimui (pvz., šviečia šviečia šviečia, te te te, ba ba ba ir panašiai). Tokiu atveju mes matome, kad vaiko artikuliacinis aparatas veikia, bet tokie savęs stimuliavimo garsai nelaikomi kalba. Bet jei vaikas, sakykime, pamatęs laikrodį visada sako „aaa“, tai jau yra kalbos elementas ir geras ženklas tolesniam komunikavimo ugdymui. Toks kalbėjimo ugdymo pagrindas galėtų būti „sava kalba“ tariami žodeliai, skiemenys, kuriuos galima užfiksuoti, tobulinti, nukreipti tolesniam bendravimui.
- Ar vaikas savo norams, bendravimui naudoja prasmingus gestus?
Jei vaikas ranka parodo norimą daiktą, purto ar linguoja galvą, rodydamas sutikimą ar prieštaravimą, pats sukuria kokį nors prasmingą gestą, tai rodo vaiko norą bendrauti, gebėjimą imituoti, mėgdžioti aplinkinių gestus. Tai yra geras ženklas, jį reikia tobulinti ir taikyti tolesniems bendravimo gebėjimams ugdyti.
- Ar vaikas supranta paveikslėlius – ar sieja juos su nupieštu daiktu, parodo knygelėje žinomo daikto paveikslėlį?
Jei vaikas supranta paveikslėlius, tai yra būdas ateityje, naudojant paveikslėlius ir simbolius, suteikti vaikui galimybę tiksliau nurodyti savo norus, poreikius ir mintis. Jei vaikas nesidomi, nesupranta paveikslėlių, ugdytojų pareiga kantriai to mokyti.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Priimti kitokį“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.20.
