Tapti tėvais – didžiulis virsmas. O jei tėvais tampama dviem vaikams iš karto, – išgyvenimų kur kas daugiau. Kyla tokių klausimų, kurių kiti tėvai niekada nepaklaus.
Ar dvyniai tikrai „kitokie“ vaikai?
Kas toji dvynių mistika?
Ką apskritai svarbu žinoti auginant dvynukus?
Kalbamės su dvynių eksperte Joana Friedman. Ji psichologė ir rašytoja, penkių vaikų, tarp kurių dvyniai berniukai, mama. Negana to, – Joana pati yra identiška dvynė.
kalbasi Dovilė Šafranauskė, tėvystės motyvatorė, Mylu.lt
Joanos istorija
Pradėkime nuo Joanos asmeninės istorijos.
„Aš ir mano identiška dvynė sesuo gimėme penktojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu buvo labai mažai informacijos apie tai, ko reikia dvyniams, kad jie užaugtų turėdami sveiką savojo „aš“ jausmą. Nuo kūdikystės visą laiką buvusios kartu tiek viena kitai atsibodome, kad studijuoti nedvejodamos išvykome į atskirus koledžus.
Daugumai jaunų žmonių išvykimas studijuoti jau savaime yra didelis įvykis, bet jei į šį gyvenimo etapą žengi iš dvynių burbulo, – tada pasijunti tikrai labai vienišas. Tuomet supratau, kad man be galo trūksta socializacijos įgūdžių. Nežinojau tinkamo būdo, kaip užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Tai buvo mano pripažinimo, kad man reikia daugiau suprasti apie dvynius, pradžia.
Negana to, būdama 40 metų sužinojau, kad pati laukiuosi dvynių. Būtent tada nusprendžiau pasinaudoti savo įgytomis žiniomis apie dvynių auginimą ir tėvystę ir pabandyti padėti kitiems tėvams būti tokiais, kokių reikia dvyniams“, – dalijasi patirtimi Joana.
Dvynių mistika
Joana Friedman savo knygoje „Emociškai sveiki dvyniai“, kuri daugeliui dvynių tėvų yra tarsi kelrodis švyturys, pristato mažai kur girdėtą terminą – dvynių mistika. Dvynių mistika – tai tie dalykai, kuriais apie dvynius tiki visuomenė: kad dvyniai gali skaityti vienas kito mintis, visuomet turi būti kartu, per atstumą jaučia ypatingą pojūtį apie tai, ką išgyvena kitas dvynys. Tai lengvai gali virsti ir savotišku lūkesčiu dvyniams, mat iš jų tikimasi būti geriausiais draugais, įsitraukti į vienodas veiklas, rengtis vienodai, būti panašiems vienam į kitą savo charakteriu ar tiesiog visada sutarti, pamirštant, kad jie yra du visiškai unikalūs žmonės. Toks aplinkos požiūris neretai sukuria dvyniams papildomos įtampos.
„Dažnai žmonės kalba apie tai, kad nori turėti dvynį. Bus kažkas panašus į mane, tarsi antras aš, turėsiu sielos draugą, niekada nebūsiu paliktas. Žmonės taip susižavi dvynių idėja, kad nesugeba tinkamai įvertinti, ko dvyniams reikia realiame gyvenime. Ne, jiems nereikia rengtis vienodai. Daug labiau jie nori būti pamatyti kaip atskiros unikalios asmenybės, o ne „dvynių vienetas“.
Mes su sese augome kaip vienetas, o kai gimė mano berniukai, žinoma, dariau viską perdėtai, kad tik nepasikartotų tai, ką patyriau aš. Nenorėjau, kad jie būtų žinomi tik kaip dvyniai. Todėl savo knygoje tiek daug kalbu apie tai, kad su kiekvienu iš dvynių reikia kuo daugiau būti atskirai“, – pasakoja Joana Friedman.
Dvynių atskyrimas
Kadangi dr. Joana – didelė dvynių atskyrimo šalininkė, pokalbis labai greitai pakrypo šia linkme. Anot terapeutės, reikia kuo daugiau laiko leisti su kiekvienu iš dvynių atskirai, leisti vaikams turėti atskirus kambarius, net atskirus gimtadienius. Taigi pakalbėkime apie dvynių individualumą ir atskyrimą – kodėl jis toks svarbus?
„Didžiausias pasipriešinimas dėl dvynių atskyrimo kyla iš žmonių įsivaizdavimo, kad jei atskirsime dvynius, nutrauksime jų ryšį ir jie nebebus artimi. Mažai kas suvokia, jog dvynių ryšys kaip tik sustiprėja, kai jie gali šiek tiek laiko pabūti atskirai vienas nuo kito“, – sako psichologė.
Joana Friedman primena, jog būtent dėl nuolatinio buvimo kartu su dvyne seserimi ji turėjo socialinių įgūdžių trūkumą.
Ypatingas dvynių ryšys ir tėvų vaidmuo jame
Dvynukų tėvai iš tiesų turi dvigubai sunkiau dirbti, stengdamiesi sukurti individualų ryšį su kiekvienu vaiku. Kartais patogiau pasiteisinti: „O, kaip gerai, jie turi vienas kitą, aš galiu būti nuošalyje“. Bet ar to mes iš tiesų norime – būti nuošalyje?
„Mes žinome, kad vaikams visada reikia tėvų. Dvyniams irgi reikia mamos ir tėčio. Jiems reikia, kad būtent tėvai būtų pagrindinis prisirišimo šaltinis, o dvynys – antrinis. Nes viskas, ką dvynukai daro visą dieną, – tai dalijasi. Mama, tėčiu, žaislais, meile, dėmesiu. Unikalus, asmeninis laikas tik su vienu iš tėvų vaikui labai daug reiškia. Suvokimas, kad tai skirta tik man, kad dabar nereikia dalytis, suteikia pasitikėjimo, autentiškumo, atskirties gerąja prasme.
Aš dirbau su daugybe suaugusių dvynių, kurie niekada neturėjo asmeninio laiko tik su tėvais, ir jie dėl to iki šiol jaučiasi nusivylę,“ – patirtimi dalijasi terapeutė.
Grįžtant prie dvynių atskyrimo temos, norisi ypač pabrėžti, kad tokiam etapui vaikus reikia ruošti atsargiais, mažais žingsneliais. Pateikti tai kaip privalumą, pvz. „Tu turėsi savo atskirą kambarį, savo klasę, savo mokytoją“. Negalima to daryti skubotai.
„Įsivaizduokite, jei vaikai iki penkerių metų nuolatos buvo kartu ir staiga dabar jie bus atskirose klasėse. Toks staigus pokytis tikrai traumuos! Bet jei vaikus ruošime pamažu, jiems tai bus tik į naudą, nes taip jau ankstyvame amžiuje formuosis vaiko asmenybė,“ – teigia Joana Friedman.
Vienas dvynys artimesnis
Psichologės teigimu, auginant dvynius gali kilti įvairiausių emocinių sunkumų: „Tarkime, prie vieno iš dvynių labiau prisirišate, nes labiau sutampa jūsų asmenybės. Užuot dėl to blogai pasijutus, reikia pagalvoti apie tai, koks gi yra tas kitas dvynys, dėl kurio kyla sunkumų.
Normalu, kad mamos gali labiau prisirišti prie to, kuris geriau miega arba geriau valgo, o gal priešingai – mamai patinka būti reikalingai, ir ji kaip tik artimesnė su tuo, kuriam nuolat reikia pagalbos, dėmesio. Ir čia nėra visiškai nieko blogo. Svarbiausia – nelyginti vaikų.“
Dvynių lyginimo(si) maratonas
Tai dar viena labai aktuali tema dvynių auginime. Visi aplinkiniai nuolat bando juos lyginti: kuris aktyvesnis, kuris geriau skaito/ valgo/ miega. Dažnai nesąmoningai ir tėvai pradeda daryti tą patį.
„Būdas išvengti vaikų lyginimo yra apibūdinti kiekvieną iš jų. Pasistenkite tarsi aprašyti jų asmenybės bruožus, individualumą. Ir svarbiausia – stengtis susitaikyti su tuo, kad kiekvienas iš jų turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių.
Vyresniame amžiuje dvyniams nuolat tenka susidurti su mintimi, kaip kitas gali turėti tai, ko neturiu aš? Tokie klausimai prasideda gana ankstyvame amžiuje, tačiau elgiantis sąmoningai, ugdant individualumą nuo pat mažumės, galima sukurti tikrai sveiką pagrindą suvokimui, kad jie ne visada turės tai, ką turi kitas.
Pavyzdžiui, jei nuperkame džemperį vienam, dažnu atveju būtinai pirksime ir kitam. Net jeigu jo nereikia. Toks elgesys kyla iš kaltės ir nepatogumo jausmo, negebėjimo išskirti, bijojimo, kad kažkas jausis nuskriaustas, net jeigu tas daiktas tikrai reikalingas tik vienam,“ – sako Joana Friedman.
Vienas dvynys aktyvesnis
Dažnai būna, kad vienas dvynys yra aktyvesnis, kitas ramesnis. Mamos nerimauja – kaip reikės vaikus atskirti, juk vienas toks drovus, be sesės/ brolio neištvers.
„Tai labai dažna situacija. Jei gimė du kūdikiai, tai nereiškia, kad jų asmenybės bus vienodos. Ir labai dažnai vienas dvynių tampa labiau dominuojantis, o kitas tampa labiau priklausomas ir leidžia dominuojančiam dvyniui tarsi perimti valdžią, nuolat juo rūpintis.
Bėda ta, kad kol vaikai maži, tas vieno kitu rūpestis atrodo labai smagus, tačiau niekas negalvoja apie vėlesnį laiką, kad, dvyniams užaugus, dėl tokio vieno labiau dominuojančio dvynio jie gali susidurti su daugybe emocinių, bendravimo problemų. Todėl turime padėti mažiau dominuojančiam vaikui atrasti savo balsą, kad jis pats gali priimti sprendimus, susirasti draugų.
Be to, turime padėti dominuojančiam dvyniui suprasti, kad jis neprivalo nuolat kažkuo rūpintis, kad jis gali gyventi dėl savęs. Dažnai terapijoje iš suaugusių dvynių girdžiu, kad jie visą gyvenimą rūpinosi savo seserimi/ broliu, o dabar ji(s) nevertina to, ką dėl jo(s) paaukojo,“ – pasakoja pašnekovė.
Dvynių atskyrimo klaidos
Psichologė yra ne kartą minėjusi, kad dar vaikystėje tikslingai atskyrė savo sūnus. Ar turėdama visą sukauptą patirtį, grįžusi į sūnų vaikystę, darytų ką nors kitaip?
„Mano sūnūs buvo atskiri nuo trijų metų, kai pradėjo lankyti priešmokyklinę klasę. Iki paauglystės jie lankė tas pačias mokyklas, tik skirtingas klases. Kai atėjo laikas vidurinei mokyklai, mes jų paklausėme, ar jie nori eiti į tą pačią ar į skirtingas mokyklas. Jie pasirinko tą pačią mokyklą, tik skirtingas klases. Ir čia turbūt būtų vienintelis dalykas, kurį keisčiau, – reikėjo nuspręsti patiems, kad jau tada buvo laikas leisti juos į skirtingas mokyklas, nes kai jie iškeliavo į skirtingus koledžus, jiems buvo itin sunku. Tai, ko gero, vienintelis dalykas, kurį būčiau keitusi,“ – sako Joana.
Visą pokalbį apie dvynių emocinę sveikatą, jų išskyrimą bei individualumo paieškas su psichologe, rašytoja, dvynukų mama Joana Friedman galite išgirsti tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ pokalbyje „038: Emociškai sveiki dvyniai. Pokalbis su dr. Joan Friedman (anglų k.)“.
