O buvo taip – „Mažojo mimo“ nuotraukų konkursui gavome trynukų nuotrauką, kurioje jie maivėsi vienas už kitą juokingiau. Pasidalinome ta nuotrauka instagramo paskyroje, ir viena skaitytoja atsiuntė repliką – mano trynukai niekuo nenusileidžia.
Rezultatas – pokalbis su dviem trynukus auginančiomis šeimomis.
Trynukai NR.1
Trynukai: Pijus (2642 g, 47 cm), Iglė (1882 g, 42 cm) ir Paula (2110 g, 43 cm). Paula slėpėsi pilvelyje beveik iki gimdymo, apie tai perskaitysite mamos pasakojime.
Gimimo diena 2020-01-13.
Gimė 35 savaičių
Turi vyresnę sesę Faustą.
Mama per nėštumą priaugo 40 kg.
Pasakoja mama Jovita Ivanova:
Kad laukiuosi, sužinojau 2019 m. gegužės mėn. Kai nuvykau pas gydytoją, ji tai patvirtino ir apžiūrėjusi pasakė, kad vaisius yra apie 5 savaičių. Kitą vizitą skyrė, kai bus apie 15 savaičių.
Skirtą dieną nuvykau į apžiūrą kartu su pirmagime, gydytoja mane apžiūrėjo ir nustebusi pasakė: „Jūs laukiatės ne vieno, o dvynukų“. Fausta tuoj pat susigraudino, nes, sakė, jai dviejų nereikia, ir labai išgyveno, kaip šią „baisią“ žinią reikės pasakyti tėčiui.
Kadangi mano gydytoja Vilkaviškyje, o jie nelabai prisiima prižiūrėti daugiavaisius nėštumus, gavau siuntimą į Kauną.
Nuvykome į Kauną, mane apžiūrėjo, patvirtino, kad laukiuosi dvynukų. Pradėjau Kaune profilaktiškai lankytis kartą per 3 savaites. Kiekvieno apsilankymo metu abu mažylius išmatuodavo, apskaičiuodavo, patvirtindavo, kad jie labai gerai auga mano pilvelyje. Po kurio laiko pamatė, kad pilvelyje gyvena berniukas ir mergytė. Fausta labai apsidžiaugė, kad turės mažąjį broliuką ir sesytę.
Apskaičiavo, kad vaikučiai turėtų gimti 2020 m. vasario 14 d. Mūsų pirmagimė Fausta gimė vasario 15 d.
Iki pat lapkričio pabaigos važinėjome į Kauną apžiūroms, ir viskas buvo šaunu, mažyliai jautėsi gerai, augo puikiai. Kita apsilankymo data buvo skirta gruodžio 20 d.
Skirtą dieną vėl nuvykome į Kauną, gydytoja vėl pasiguldė mane apžiūrai, kartu į kabinetą, kaip visada, su manimi įėjo vyras ir dukrytė. Gydytoja išmatavo mažylius, rodikliai labai geri, nepaisant to, kad aš buvau priaugusi labai daug svorio (viso nėštumo metu priaugau apie 40 kg). Matuodama antrąjį mažylį, gydytoja nustebusi sako: „Nesuprantu, ką tik abiejų galvytės buvo viršuje, kaip taip greitai sugebėjo vienas persiversti“. Nutarė pamatuoti dar kartelį.
Tada matuodama pasakė: „Žinokite, čia ne 2, o 3 mažyliai“.
Sutrikusi sukuždėjau – negali būti. Mačiau, vyras šokiruotas, o dukrytė vėl puolė į ašaras, kad „trijų nenori“.
Kadangi trynukų neleido išnešioti iki galo, sausio 13 dieną buvo atliktas cezario pjūvis.
Gimė sveiki ir nuostabiai gražūs mūsų mažyliai. Kadangi buvo neišnešiotukai, visiems iš pradžių prireikė šiokios tokios pagalbos (kvėpuojant, valgant). Dienos ėjo, mažyliai kiekvieną dieną stiprėjo, ir po 2 savaičių, praleistų ligoninėje, mus išleido namo. Net gydytojai stebėjosi, kad mūsų trynukai tokie stipruoliai.
Auginti juos sekasi visai neblogai. Namuose lieku viena, vyras eina į darbą. Po darbo, aišku, padeda. Ryte išvežu Faustą į paruošiamąją klasę, skubu spėti grįžti namo, kad vyras nepavėluotu į darbą (Faustos darželis už 15 km). Tada, kol mažyliai dar miega, sukuosi virtuvėje, nes reikia ir šeimai, ir kūdikiams pagaminti valgyti. Kai jie atsibunda, tada jau visas dėmesys jiems. Apie 12 val. grįžta vyras pietauti, tada skubu pasiimti Faustą namo. Mudvi grįžtame, vyras jau išvažiuoja į darbą. Auklių nesamdome, sukuosi pati. Į polikliniką nuvežti padeda Fausta arba paprašau mamos ar anytos pagalbos. Esu iš tų, kurios nemėgsta užkrauti savo vaikų, todėl pagalbos prašau tik tada, kai kitos išeities nėra.
Trynukai NR.2
Trynukai: Benas (1740 g, 42 cm), Titas (1210 g, 40 cm) ir Joris (1480 g, 42 cm). Benas su Titu identiški dvyniai, o Joris gyveno atskirame namelyje.
Gimimo diena 2020-02-20.
Gimė 31 savaičių ir 5 dienų.
Turi vyresnį brolį Adomą.
Mama per nėštumą priaugo 12 kg.
Pasakoja mama Jurgita Jadeškaitė:
Pirmo vizito metu pas gydytoją (buvo 8 savaitės) sužinojau, kad laukiuosi dvynukų. Pirmieji gydytojos žodžiai buvo „negali būti!“. Atsuko monitorių į mane ir parodė dvi plakančias širdeles. Buvau lengvai šokiruota, nes apie daugiavaisį nėštumą niekada nė nepagalvojau. Po vizito gydytoja nusiuntė išsamiai echoskopijos apžiūrai į Santaros klinikas. Ten nuvykau, nėštumui esant apie 12 savaičių. Gydytoja labai ramiai lyg niekur nieko pasakė, kad auga ne du, o trys vaisiai. Du vienoje placentoje, o kitas kitoje. Sulig šiais jos žodžiais mano veidu nuriedėjo ašaros. Nes buvo dar labiau netikėta, nei kad pirmoji žinia apie dvynukus.
Nėštumas buvo sklandus ir lengvas, jaučiausi gerai tiek aš, tiek pilvelio gyventojai (viso nėštumo metu priaugau 12 kg), 4 nėštumo mėnesį grįžau į darbą (iki tol buvau dar vaiko priežiūros atostogose). Adomas nuo rugsėjo pradėjo lankyti darželį, o sėdėti namie nenorėjau, ir tai ne mano būdui.
Dirbau iki 30 nėštumo savaitės ir nuo vasario 10 d. išėjau nėštumo ir gimdymo atostogų. O po 10 dienų, netikėtai ir neplanuotai, ankstyvą rytą prasidėjus veiklai (plyšo Beno vandenų maišas), vyras nuvežė į ligoninę, kur po kelių valandų operacinėje išgirdau pirmuosius mažylių verksmus.
Praėjus 1,5 paros po gimimo, Titą su Joriu pervežė į Vaikų ligoninės Intensyvios terapijos skyrių, o Beną paliko Akušerijos ir ginekologijos skyriaus Intensyviosios terapijos skyriuje. Kadangi mažylius maitino per zondą nutrauktu pienu, vyras kas dieną lakstė tarp ligoninių su nutrauktu pienu. Pati galėdavau nueiti tik iki Beno. Praėjus savaitei po gimdymo, visi kartu susitikome Vaikų ligoninės Naujagimių skyriuje, kur jau į palatą perkėlė mane kartu su visais mažyliais.
Mėnesį praleidę ligoninėje, su mažyliais grįžome namo pas vyresnįjį brolį Adomą ir tėtį. Vos įžengus pro duris, Adomas nežinojo prie kurio brolio eiti, ir tik po kokių 10 minučių susivokė, kad grįžo ir mama. Ligoninėje su vaikais buvau viena, kadangi vyras dirbo, o ir Adomą reikėjo prižiūrėti bei išleisti į darželį. Be to, greitai prasidėjo korona, apribojo lankymą. Bendravimas su šeima buvo tik telefonu.
Grįžus namo, pirmas savaites jaučiau šiokią tokią įtampą, sutrikimą, kas ką turi daryti, kaip elgtis ir nuo ko pradėti. Tomis dienomis tikriausiai sunkiausia buvo Adomui, nes jis visada prašydavo dėmesio kaip tik tada, kai reikėdavo maitinti trynukus. O persiplėšti juk negali. Bet jam vis paaiškinus tvarką ir tai, kaip kas daroma, po truputį pats įsiliejo į brolių priežiūrą.
Kai trynukams suėjo 3 mėnesiai (1,5 mėn. koreguoto amžiaus), pradėjome lankyti kūdikių plukdymą vonelėje „Šeimos gerovės centre“. Į užsėmimus trynukus padėdavo nuvežti mano sesė arba vyro mama.
Iš pradžių užsiėmimai broliams labai patiko. Vėliau, kai suprato, kad čia reikia dirbti, mankštintis, būdavo ir barnių, bet visus pykčius kompensuodavo plukdymas vonelėje. Nuo pirmų maudynių ligoninėje iki dabar vanduo jiems labai tinka ir patinka.
Buityje sukuosi viena, vyras išvažiuoja į darbą, nuveža Adomą į darželį, o su trynukais liekame vieni.
Trynukai turi savo režimą, viskas gana aišku, kada valgys, kada kiek būdraus ir kada miegos. Su vyru juokaujame, kad su jais trimis kur kas lengviau, nei kad buvo su Adomu. Bet gal dėl to, kad jie ne pirmi vaikai, ir jau viskas daugmaž žinoma, kaip, kas, kada ir pan. Aišku, kartu viskas ir labai skirtinga. Pirmiausia, kad jie ankstukai. Ir kad jie yra trys. Bet žinojome, kad tokie bus, morališkai bei psichologiškai save ruošėme jau nėštumo metu. Į viską žiūrėjome optimistiškai.
Visi trys vaikai ramūs, mėgsta daug šypsotis, bendrauti, vienas kitą kalbina, o dabar jau ir broliškai pasibara, kai bando atimti vienas kito žaisliuką ar stipriau griebia vienas kitam ranką. Savo amžiumi (koreguotu) atitinka išnešiotus kūdikius.
Likus kelioms dienoms iki 6 mėnesio visiems vienu metu (tą pačią dieną) išdygo pirmieji dantukai – po du apačioje. Netikėtai, ramiai. Jau ragauja daržovienių. Ir tokie valgūs, lyginant su pirmagimiu, kad net barasi, jog per lėtai maitiname.
Jau dabar matyti, kad skirtingų charakterių.
Benas – ramus, lėtas, šypseną reikia išspausti, bet jei jau nusišypsos, tai ir nenustos. Toks, atrodo, viską apmąstantis. Kai jam bus kritinis momentas, tada ir parodys balsą, o šiaip jam viskas tinka ir gerai.
Titas – mažiausias, tad daugiausiai ir mėgsta parėkauti. Aktyvistas. Jis daugiausiai šypsosi, vadiname jį „šypsenėle“.
Joris šypsenos dovanojimu neatsilieka nuo Tito. Jis toks maišytas, kartais gali būti ramus kaip Benas, o kartais toks aktyvus kaip Titas.
Žinoma, būna ir sunkių dienų, bet kažkaip susiimame ir raminamės, kad greitai bus lengviau.
Neseniai broliukus pakrikštijome. Tikrai ne kiekvieną dieną tiek daug krikšto tėvelių susirenka vienoje vietoje. Krikštijome visus 4 vaikus, nes pirmagimis dar buvo nepakrikštytas, tad iš viso buvo 8 krikštatėviai.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
