Kada pradėti nujunkymo procesą ir kaip šį etapą išgyventi be dramų

Kad kūdikiui mamos pienas yra pats geriausias maistas, abejonių nekyla. Tačiau kada pradėti nujunkymo procesą ir kaip šį etapą išgyventi be dramų?  Aptarsime aktualiausius nujunkymo klausimus: kada, kodėl ir kaip tai daryti? Konsultuoja Eglė Gurčinė, žindymo konsultantė, zindymokonsultante.lt

Kada patariama nujunkyti?

Pasaulinė sveikatos organizacija ir UNICEF, taip pat Lietuvos žindymo skatinimo komitetas rekomenduoja žindyti iki 2 metų ar ilgiau, kol tai yra priimtina mamai ir vaikui. Šios organizacijos galutinės ribos nenurodo, kada mama turėtų baigti žindyti. Šį sprendimą šeimos priima pačios, priklausomai nuo situacijos. Kartais mamos nujunko kūdikius ir iki metų, tačiau kur kas dažniau – virš metų, o dalis – ir virš dvejų ar ir vėliau.

Jei nesikištume į tą procesą, tai vaikai savaime paprastai žįsti atsisako maždaug nuo 2,5 iki 5 metų. Tai labiausiai priklauso nuo paties vaiko – jautresniems, dirglesniems vaikams žindymas yra vienas iš būdų nusiraminti saugiame mamos glėbyje. Tokie vaikai linkę ilgiau žįsti. Tuo tarpu „pasaulio piliečiai“, kurie labai aktyvūs, komunikabilūs, drąsūs, dažniau anksčiau nusijunko.

Jei nujunkote iki metų

Jeigu neišlaukiame to savaiminio vaiko nusijunkymo (taip dažniausiai ir vyksta, nes ne tiek daug šeimų renkasi maitinti tol, kol norės pats vaikas), dažniausiai iniciatyvą nujunkyti parodo tėvai. Priemonės, kaip rinksimės nujunkyti, priklausys nuo to, kokio amžiaus yra vaikutis. Jei šeima neturi galimybės žindyti iki metų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, mamos pieną teks pakeisti adaptuoti mišiniu, nes pienas vaiko mityboje yra labai svarbus, jis sudaro mitybos pagrindą iki metų laiko.

Jaunesnius nei metų vaikus dažniausiai nujunko, nes, pavyzdžiui, mamos buvo užsibrėžusios tikslą žindyti tik pirmą pusmetį. O po pirmojo pusmečio vaikui jau pradedama siūlyti kieto maisto, pienas nebėra vienintelis maistas. Daliai mamų net nesulaukus metų tenka grįžti į darbą. Nors šiaip darbą įmanoma suderinti su natūraliu maitinimu nutraukiant pieną, bet ne visos tam ryžtasi.

Kartais ankstyvą nujunkymą lemia mamos liga. Gera naujiena ta, kad didžioji dauguma vaistų yra suderinami su žindymu. Bet kartais tai būna sudėtingos situacijos – pavyzdžiui, laukia operacija, ilgas išsiskyrimas.

Iki 6 mėnesių kūdikiai maitinami išimtinai pienu, tai reiškia, kad negauna jokio kito maisto. Nuo 6 mėnesių pradedamas papildomas maitinimas, bet jis neįsivažiuoja staigiai ir greitai, užtrunka ir 2–3 mėnesius, o kartais ir ilgiau, kol vaikutis tikrai pradeda noriai suvalgyti didesnius kiekius kieto maisto. Tad jeigu nujunkote iki pirmojo gimtadienio, vietoj mamos pieno turėtų būti siūlomas adaptuotas pieno mišinys.

Nujunkymas sulaukus metų ir vėliau

Vyresniems negu metų vaikams mamos pieno jau nebūtina keisti į pieno mišinį.  Vaikas jau maitinasi kietu maistu, jam gali būti siūlomas karvės pienas, bet labiau kaip užkandis tarp kitokio maisto. Dažniausiai šiame amžiuje mamos pienas yra likęs kaip migdymosi ritualas, raminimosi priemonė, bet dar, žinoma, ir kaip dalis kalorijų paros normos.

Kodėl mamos nusprendžia nujunkyti iškart po pirmojo vaikučio gimtadienio? Dažniausia priežastis būna nemiegotos naktys, nuovargis, įsitikinimas, kad jau užtenka to, kiek daviau, noras daugiau laisvės ir savo kūno. Dalis moterų grįžta į darbus, tęsia mokslus. Dauguma kūdikių ir nujunkomi tarp metų ir dvejų.

Lietuvoje motinystės atostogos ilgos, dažniausiai vaikai į darželį iškeliauja sulaukę 2–3 metų, tad visi šie veiksniai lemia, kad natūralus maitinimas gali tęstis ilgai, dvejus metus ir ilgiau.

Nuo ko pradėti nujunkymą?

Kai vaikas nujunkomas sulaukęs metų ir vėliau, nujunkymą galima pradėti tiesiog nebesiūlant krūties ir laukiant, kol paprašys pats mažylis. Iniciatyvą turėtų rodyti pats vaikas. Galima pradėti trumpinti pačią žindymo trukmę. Jei vaikas ilgai „kabo ant krūties“, galima pabandyti jį kalbinti, nukreipti dėmesį kitur.

Veiksmingi ir kiti būdai, pavyzdžiui, jei žindymas yra likęs kaip užmigimo ritualas, galima švelniai keisti migdymo būdą daugiau pasupti, padainuoti lopšinę, panešioti. Jei iki šiol migdydavo mama, dabar tą ritualą gali perimti tėtis. Tai yra  visiškai švelnūs būdai, nereikalaujantys didelių pastangų, viską darant palengva ir švelniai.

Kaip nujunkymo procesą padaryti sėkmingą?

Nusprendus mažinti maitinimų skaičių, galima atsisakyti dieninių ar naktinių žindymų. Nėra vieno geresnio pasirinkimo, kiekviena šeima sprendžia, kaip patogiau jai. Daugumai lengviau atsisakyti dieninių žindymų. Galbūt nereikia atsisakyti visų iš karto – tai vaikui būtų per didelis šokas, bet retinti tuos maitinimus palengva. Iš pradžių tegul būna vienu maitinimu mažiau, tuo metu išeiti į lauką ar namuose užsiimti kokia nors įdomia veikla. Tada atsisakyti dar vieno ir dar vieno… Juokingai skamba, bet pasiūlymas mažiau sėdėti irgi gali padėti mažinti žindymus – mamai prisėdus, dažnai ir žinduklis prisistato, prašydamas pieno.

Svarbiausia neužsibrėžti kažkokio konkretaus termino, per kiek laiko norima pasiekti tikslą visai nebežindyti. Geriausia, kai atkreipiame dėmesį į patį vaiką, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi, ir viską darome jo tempu. Jei matome, kad kol kas labai sunku, duodame truputėlį laiko, neskubiname, neįsiveliame į dideles emocijas.

Jei nusprendžiama atsisakyti naktinių žindymų, dažniausiai keičiami miego ritualai. Tuomet reikia atskirti žindymą nuo miego, išmokyti vaiką užmigti kitu būdu. Su vyresniais vaikais, kuriems jau treji ar daugiau, galima pasikalbėti ir susitarti, kad naktį visi miega. Miega mama, miega tėtis, miega ir pienelis. Žinoma, susitarimai taip ir lieka susitarimais, ne visada pavyksta jų laikytis nuo pirmos nakties. Tad jei vaikas labai nori pienuko, galima pasiūlyti atsigerti tik truputį. Taip ilgainiui vis mažinant žindymų skaičių ir trukmę.

Kartais mamos prisiskaito forumuose, kaip nujunkius vaikai stebuklingai pradeda miegoti nepabusdami visą naktį. Tada ir jos desperatiškai bando nujunkyti, kad galėtų išsimiegoti. Bet taip nebūtinai įvyksta. Gali būti, kad miego intervalai kažkiek pailgės, bet žindymas yra tik viena sudedamųjų miego dalių. Dalis mamų, kurios nebežindo, vis tiek turi ne kartą keltis naktį, nes vaikai pabunda, verkia, yra neramūs. Ypač, jei kalbame apie jaunesnius nei dvejų metų vaikus, – jie gali pabusti ir nuo alkio, susapnavęs kažką, po intensyvios ar emocionalios dienos ir pan. Vaikui dar nesusiformavę miego ritmai ir ciklai, tad normalu, kad jis naktį bunda, ir nebūtinai tik dėl pieno.

Drastiški nujunkymo būdai

Kai kurios šeimos taiko drastišką nujunkymą, kai žindymas nutraukiamas iš karto.

Tada mama kuriam laikui išvažiuoja, dingsta iš vaiko akiračio. Kartais nujunkyti mamos sugalvoja ištepdamos spenelius garstyčiomis, kad vaikui būtų neskanu žįsti. Arba užklijuodamos spenelius pleistrais ir aiškindamos, kad pienuko daugiau nebėra, jis dingo.

Drastiški metodai vaikui nėra palankūs. Dažnu atveju vaikui tiesiog meluojama, kad pieno nebėra. Tokiu atveju vaikutis patiria didesnį ir emocinį šoką, neturi dar suformavęs kitų nusiraminimo būdų, tad būna daug ašarų ir verksmo.

Jeigu nujunkymo nelemia gyvenimo aplinkybės, kurių mes negalime rinktis, tarkime, mamos liga, patekimas į ligoninę, – tada geriau rinktis švelnius nujunkymo metodus, nors jie ir trunka ilgiau. Kartais mama dažniau jaučiasi pavargusi, nebeturinti jėgų taip ilgai laukti. Todėl patartina pradėti švelnų nujunkyti anksčiau, negu pasiekėte nuovargio ribą, kai „tiesiog nebegaliu“.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikas, kurio mama vieną dieną dingsta, – išvažiuoja ir palieka jį trims dienoms. Vaikas paliekamas pats tvarkytis su dviem problemomis: dingo mama ir dingo pienukas. Mažiems vaikams neįmanoma suvokti laiko tėkmės, kur dingo tas pirminis mano prieraišumo šaltinis? Jie gali sunkiai emociškai išgyventi, neparodydami to tiesiogiai. Kol mamos nėra, su vaiku normaliai tvarkosi tėtis ar močiutė, bet mamai grįžus, vaikas gali ignoruoti, nebeprisileisti mamos, pasidaryti labai jautrus, emocionalus, daug verkti. Mamai nujunkymas irgi emociškai sunkus procesas, o jei visa tai lydima ignoravimu grįžus, – tada dar sunkiau.

Tad net ir nusprendus drastiškai nujunkyti, vieną dieną nebeduodant pienuko, geriau, jei tuo laikotarpiu mama bus ne išvykusi, o šalia vaiko. Ji bus šalia ir kiek įmanoma vaikui padės – paguos jį, nešios ir ramins.

Ar visada nujunkant pieno sumažėja?  

Pieno kiekis krūtyse priklauso ir nuo moters organizmo savybių, ir nuo vaikelio amžiaus. Jei moteris žindo trejus metus, pieno gamyba nebėra tokia sparti, bet jei iki metų ir vaikutis žinda dažnai, pieno gali būti ir visai daug.

Jei mažindamos žindymą jaučiate krūtų pilnėjimą, kietėjimą, maudimą tarpuose tarp maitinimų pientraukiu ar ranka nusitraukite tik nedidelį kiekį, nebandyti ištuštinti krūtų iki galo, o tik palengvinti jas tuo momentu, kai tempia, nebemalonu, jei to reikia. Nedidelį kiekį nusitraukusios, bandykite išlaukti kito maitinimo. Net ir visiškai nujunkius, kurį laiką krūtyse gali būti pieno, nes moters kūnas nespėja taip greitai sureaguoti į pasikeitusią situaciją. Mamos kartais bijo, kad pradėjus nusitraukti pieno gamyba vėl įsivažiuos. Čia reikia pasirinkti tarp galimo krūtų uždegimo ir tarp to, kad truputį ilgiau teks nusitraukinėti. Nusitraukus galima pavėsinti krūtis, į marlę ar rankšluostį įdėjusios ledukų, tik nenušaldykite, o tik maloniai pavėsinkite, tai sumažina spaudimo, tinimo jausmą.

Tvarstyti krūtis neberekomenduojama, nes fizinis suvaržymas gali lemti uždegimą. Nerekomenduojama veržti, spausti, maigyti.

Jei nujunkyti nesiseka

Kartais vaikas nujunkymui būna tiesiog nepasiruošęs arba per staigiai viskas vyksta. Kai mama pradeda mažinti žindymų skaičių, vaikas pasidaro dar labiau jautresnis, dirglesnis, verksmingesnis. Jis labai aiškiai sako, kad pokyčiai vyksta per staigiai.

Tokiu atveju galima palaukti dar porą mėnesių ir pabandyti nujunkyti iš naujo arba palėtinti tempą. Reikia žiūrėti, kaip emociškai jaučiasi ir mama, ir vaikas.

Kartais, pradėjus nujunkymą, vaikas suserga, ir mama grįžta prie įprasto žindymo ritmo. Tokiu atveju pasveikus reikia bandyti palengva vėl grįžti prie mažinimo. Kartais nujunkymo kelionė išsitęsia, normalu, kad dažniausiai nujunkymas trunka du-tris mėnesius ir nebūtinai vyksta pagal mūsų norus ir lūkesčius.

Senovėje buvo manoma, kad nujunkius vėl pradėti žindyti vaiką – blogai. Dabar nujunkyti ir vėl grįžti prie žindymo nėra nieko blogo. Pieno gamyba nujunkius dar vyksta maždaug iki 40 dienų. Taip gamtos sutverta, kad mama bet kokiu atveju galėtų persigalvoti ir vėl atkurti pieno gamybą. Po atjunkymo vėl pradėjus žindyti, pieno kokybė nesikeičia, tai nekenkia nei mamai, nei vaikui.

Klaidos, ko nedaryti

Didžiausia klaida, kuri daroma atjunkymo procese, – tai skubėjimas. Reikėtų neskubėti, duoti laiko ir sau, ir vaikui, atsižvelgti į abiejų savijautą ir ramiai priimti pokyčius. Tai naujas etapas visiems, ne tik kūniškas, bet ir emocinis. Kuo mažiau bus nusistatytų terminų, kuo ramiau nujunkymas vyks, tuo bus geriau visiems. Kai įtampą jaučia mama, ir vaikas jaučia stresą, jis irgi pradeda priešintis, tada viskas vyksta kur kas sudėtingiau.

Ginta Liaugminienė