Visi savo vaikystę praleidome žaisdami. Turėdami vaikų neabejotinai džiaugiamės, kai jie atranda veiklos patys ir demonstruoja savarankiškumą. Tėvams tai reiškia, jog gali turėti keletą minučių, o gal net ir valandą ramesnio laiko. Bet ar kada susimąstėte, kas slepiasi vaikų žaidimuose? Kai žaidžia vaikai, ar jie tikrai žaidžia?
Mašinėlių stumdymas = žaidimas?
Tyrinėdama vaikų ankstyvąją raidą ne kartą pastebėjau, jog vaikų žaidimus vertiname labai plačiai. Jau yra atlikta mokslinių tyrimų, kurių metu paaiškėjo, jog didelė dalis vaikų iš tiesų nežaidžia – stumdo mašinėles, mėto kamuolį, žiūri knygeles, konstruoja lego. Tai reiškia, jog jie tik atlieka žaidybinius veiksmus, o tai nelygu pilnavertiškam kūrybiniam žaidimui. Paprastai sakant, vaikai nežaidžia, o „užsiima“ žaislais.
Suaugusieji dažnai įsivaizduoja, jog vaikų žaidimas vystosi spontaniškai – kažkas šovė į galvą ir daro savo. O iš tiesų žaidime slepiasi vaiko lūkesčiai, atsispindi jo patirtis, suaugusiųjų elgesio imitavimas. Tai reiškia, jog žaidimas virs tikru (prasmingu) žaidimu, jei leis vaikui paslėptus lūkesčius realizuoti, skatins iššūkius ir sudarys sąlygas tobulėti. Todėl ir noriu akcentuoti, jog vaiko veikla tik su žaislais nebus visapusiškai naudinga.
Vystant žaidimus labai svarbus lankstumas – įvairios žaidimo formos ir turinio variacijos bei netiesioginė prasmė. Visuomet svarbu išvystyti tokį žaidimo lygį, kuriame žaidybiniai veiksmai bus papildyti istorijos vystymu bei skatins vaiką savarankiškai spręsti problemas ir ieškoti sprendimų. Tad kaip pradėti tikrai žaisti?
Žaidimų lygiai arba kodėl svarbi žaidimo technika?
Žaidimas visuomet skamba kaip pramoga, tačiau mokslininkai aktyviai tyrinėja šią sritį jau daugiau nei 60 metų. Tad čia menki juokai. Kuo vaikas geriau išvysto savo gebėjimą kūrybiškai žaisti, tuo labiau pats tobulėja.
Žaidimų „lygius“ grubiai skirstyti galime į tris: užsiėmimas žaislais, laisvas-savarankiškas žaidimas ir vaizduote paremtas naratyvinis žaidimas. Kiekvienas tipas žymi ir vaiko gebėjimų ugdymo lygį. Apie kiekvieno skirtumus ir iššūkius atskirai.
Kalnai žaislų daugiau trikdys nei ugdys
Kalbant apie užsiėmimą žaislais, didžiausią bėdą matau ne pačiuose žaisluose, o jų kiekyje bei ką vaikas veikia su tais žaislais. Dabar vaikai žaislų gauna daug, tad sukuriamas priešingas efektas, kai jie su jais nežaidžia, o tik domisi (dažniausiai trumpą laiką), nefantazuoja ir pan.
Pastumdė kaladėles dvi dienas, o trečią jau visai neįdomu. Taip pat, žaislų „neapjungia“ ir nesugalvoja vaidmenų žaidimų.
Kitas momentas – nemokėjimas dalintis ir žaisti drauge. Žinoma, yra amžiaus tarpsnių, kada vaikams dar ir nereikia draugijos (vid. iki 2.5 m.), tačiau net ir vyresni darželinukai dėl žaislų gausos nebeišvysto savo socialinių gebėjimų, nes jų nuobodulys kompensuojamas nauju žaislu. Jis neturi paskatos sugalvoti kažką naują su konkrečiu žaislu. Pavyzdžiui, įtraukti draugą arba su draugu mainytis žaislais.
Kitaip tariant, nedavus papildomų impulsų ar palikus vaiką be kontrolės masėje žaislų – nauda bus minimali. Ir jokiu būdu augančiam vaikui negalima „užstrigti“ žaislų stadijoje. Jis turi pradėti socializuotis.
Laisvas žaidimas – atvers galimybes
Laisvas žaidimas apima išplėtotą veiklą, kurioje jau vaikas nėra tiek pririštas prie žaislų. Tam įtakos turi natūralus augimas – apie antruosius metus vaikai vis daugiau laiko praleidžia lauke ir tą daryti labai skatinu. Taip vaikas pradeda tyrinėti pasaulį savarankiškai, supranta priežasties ir pasekmės ryšį ir pan.
Šiame lygyje vaikas jau įgunda žaisti taip vadinamus vaidmenų žaidimus – namai, ligoninė, parduotuvė ir pan. Lygis jau kur kas aukštesnis, nes vaikai rodo interesą socializuotis. Laisvame žaidime tai turi labai didelę įtaką. Jeigu vaikai neturi galimybės nuolat stebėti vyresnių vaikų, žaisti su jais ar suaugusiaisiais, jie nesugebės plėtoti sudėtingų žaidimų.
Čia didžiausiu iššūkiu tampa, kaip užtikrinti, jog veikdamas laisvai vaikas iš tiesų tobulėtų. Juk dažnai nutinka taip, jog vaikai žaidžia ramiai kartu iki pirmo ginčo, tada žaidimai pasibaigia.
Arba žaidžia, bet vos susidūrus su keblumu – klausia atsakymo. Žaidžia, bet visuomet „prisiima“ tą patį vaidmenį. Žaidžia, tačiau baudžia kiekvieną, kuris nukrypo nuo „programos“?
Naratyvinis žaidimas – leis ne tik pramogauti, bet ir ugdys
Gali atrodyti, jog visi žaidimai, kuriuos vaikai geba žaisti savarankiškai yra vienodi. Dažnai naratyvinis žaidimas maišomas su įprastu vaidmenų žaidimu. Neva, visi mes vaikystėje žaidėme namus ir gydytojus. Tačiau įprastą žaidimą nuo naratyvinio skiria šios savybės.
Naratyvinis žaidimas yra socialinis (dalyvauja du ir daugiau dalyvių), remiasi fantazija, yra nestereotipinis, tęsiasi laike, kelia iššūkius vaikams ir remiasi sukurta istorija.
Naratyvinio žaidimo esmė pirmiausia yra istorija, kuri kyla skaitant knygas arba iš kasdieninių aplinkos situacijų, tačiau ji nekonstruojama primityviu imitavimu, kas nutinka vaikams žaidžiant „namus“ – jie tik atkartoja, ką mato aplink. Šiuo atveju, vaikai skatinami kuriant istoriją tyrinėti pasaulį – gelbėti gyvūnus, ieškoti paukščių namų, slėptis nuo uragano.
Kitas išskirtinumas yra istorijos tęstinumas ir vystymas laike, kuris skatina vaikus apjungti aplinkos dėsnius, o nesimėtyti tarp padrikų veiklų, kur čia lyg parduotuvę žaidžiau, dabar mašinas taisau, bet tarpusavyje veiklos neturi ryšio ir tęstinumo.
Kas visa tai stumia į priekį? Vaikų vaizduotė. Naratyvinis žaidimas visuomet vyksta fantazijoje.
Puiku, jei vaikus išmokysite atrasti ritualą (pereinate per durų slenkstį, perlindot per lanką ir pan.), kuris juos nukelia į įsivaizduojamą pasaulį. Kam to reikia? Vaikai taip labiau atsipalaiduoja ir greičiau įsitraukia į žaidimą. Jie taip supranta ir bendrumą, visi atliko tą patį veiksmą, tad tikrai žaidžia drauge. Kitu atveju, dažnai vaidmenų žaidimai tampa pernelyg rimti ar tikroviški, tad nekuria iššūkių ir neskatina kūrybiškumo.
Žaidžiant naratyvinį žaidimą, vaikai mokomi prasmingos vaizduotės, kai yra skatinami atrasti tinkamiausią sprendimą, net jei veikiame fantazijoje. Pavyzdžiui, daktarą Aiskaudą pagrobė piratai. Vaikai fantazuoja ir galvoja, kaip geriau jį gelbėti – plaukti ar skristi? Taip ugdomas jų kritinis mąstymas.
Vaikams leidžiama fantazuoti ir kūrybiškai mąstyti, bet tuo pačiu jie skatinami bendradarbiauti ir kartu ieškoti, kieno sprendimas konkrečiu atveju tinkamesnis. Tai ir vadinama ugdymu žaidžiant. Veikla čia tampa sistemingesnė nei klasikiniame laisvame ar vaidmenų žaidime. Čia svarbų vaidmenį taip pat atlieka aplinka ir suaugęs asmuo, kuris vaikų nereguliuoja, tačiau veikia kartu kaip žaidimo draugas, o padeda tik esant būtinybei ar vaikams visiškai nebesugebant susidoroti su savo emocijomis.
Kas kaip moka, tas taip žaidžia?
Naratyvinis žaidimas padeda pasiekti aukščiausią žaidimo lygį, kada vaikas tobulėja visapusiškai. Visgi, tai nereiškia, jog vaikas tai turi veikti kiekvieną dieną ištisą savaitę.
Svarbiausia, jog vaikas apskritai turėtų tokias sąlygas, o tėvai suprasdami skirtumus tarp žaidimo lygių, pasirūpintų, jog vaikai mokytųsi kurti ir išgyventi istorijas.
Kuo sudėtingesnius žaidimus vaikai žais, tuo intensyviau ir daugiau savo gebėjimų tobulins.
Žaisdami vaizduote paremtus naratyvinius žaidimus vaikai intensyviai lavina svarbius bendruosius gebėjimus: kūrybiškumą, motyvaciją, vaizduotę, valią, norų ir jausmų valdymą. Tai savybės, kurių ateities kartoms ypatingai reikės. Apie jas kalba ne tik mokslininkai, bet ir psichologai, darbdaviai, personalo atrankos specialistai.
Įvaldę žaidimo istorijų formatą vaikai patys išmoksta pasakoti, reikšti savo mintis ir pasaulėžiūrą. Tai labai svarbu, nes taip užsiimdami mėgstama veiklą jie formuoja savo asmenybę, o ne tik tobulina savo funkcinius ir akademinius gebėjimus: moka sudėti kaladėles, skiria spalvas, raides ir pan.
Būdami suaugę mes puikiai suprantame, kad tobulėti reikia nuolatos, nes kitaip esi „užsistovėjęs“ vanduo. Tas pats ir su žaidimo lygiais. Jei neskatinsime vaikų tobulėti net ir žaidžiant, atitinkamai stabdysite ir jo gebėjimus. Tad ir žaisti reikia mokytis. Tiek vaikams, tiek tėvams kartu su jais.
