Įsivaizduokime šeštokę Emiliją, kuri niekada pertraukos metu pirma neprieina prie klasės draugo ar juolab naujoko. Ji verčiau pasilieka savo suole, kol ją užkalbina Kamilė – vienintelė draugė, su kuria jaučiasi saugi. Jos kartu pietauja, drauge eina namo, dalinasi paslaptimis, kol Kamilės šeima persikelia gyventi į kitą miestą.
Panašių istorijų būna kiekvienoje mokykloje ir dažniausiai jos laikomos tiesiog neišvengiama vaikystės dalimi. Būtent tokios, atrodytų, kasdienės situacijos paskatino mokslininkes iš Mykolo Romerio universiteto – dr. Aistę Bakaitytę-Bagdonę, prof. dr. Godą Kaniušonytę, prof. dr. Ritą Žukauskienę – kartu su JAV profesoriumi dr. Brett Laursen pasidomėti, kas iš tikrųjų nutinka drovaus vaiko vidiniam pasauliui, kai jis netenka vienintelio ar svarbiausio draugo? Šis klausimas tapo tarptautinio tyrimo, paskelbto mokslo žurnale International Journal of Behavioral Development (SAGE), pagrindu.
Drovumas – tiesiog charakterio bruožas?
Anot tyrėjų, ilgą laiką drovumas buvo vertinamas panašiai kaip introvertiškumas – tiesiog temperamento ypatybė, su kuria vaikas išmoksta gyventi. Tėvai ir mokytojai dažnai girdi patarimą palaukti, tikintis, kad laikui bėgant toks vaikas apsipras, išmoks prisitaikyti. Iš tiesų daugybė drovių vaikų puikiai adaptuojasi, turėdami vieną ar du artimus draugus, kurie tampa savotišku jų saugumo uostu klasėje.
Dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė akcentuoja, kad mokslinėje literatūroje jau seniai buvo dalinamasi, kad drovūs vaikai dažniau patiria patyčias, sunkiau susiranda draugų ir yra mažiau priimami aplinkinių. Tačiau šie faktai buvo pateikiami kaip savotiška vaiko „būsena“: tarsi drovumas pats savaime automatiškai reikštų sunkesnę vaikystę.
Kas atsitinka, kai saugumo uostas dingsta?
Mokslininkai bendravo su daugiau nei 550 Lietuvos 4–7 klasių mokiniais. Du kartus per mokslo metus – rudenį ir žiemą – vaikai papasakojo tyrėjams apie savo draugus, savijautą ir patiriamas patyčias. Tuo tarpu mokslininkai stebėjo ne tik tai, ar vaikas yra drovus, o ir tai, kaip per pusmetį pasikeitė jo įvardijamų draugų skaičius.
Pasirodo, drovūs vaikai, kurie per tą laiką prarado draugą ar draugus, pradėjo patirti daugiau patyčių. Jie taip pat tapo mažiau priimami bendraamžių grupėje, juos rečiau rinkosi kaip tuos, su kuriais norima leisti laiką. Tuo tarpu tokio pat drovumo vaikai, kurie susirado naujų draugų, jautėsi visiškai priešingai: patyčių sulaukdavo mažiau, o priėmimas tarp bendraamžių netgi augo.
Tai reiškia, kad drovumas savaime nebūtinai yra rizikos veiksnys. Tikroji rizika atsiranda tada, kai drovus vaikas lieka be draugo, kuris jį saugojo.
Mokslininkės aiškina: kai draugų mažėja, kiti vaikai klasėje pradeda kitaip žiūrėti į drovųjį – jo santūrumas ima atrodyti ne tiek charakterio ypatybe, kiek „silpnumo ženklu“. O kadangi drovių vaikų draugystės ir taip būna trapesnės, mažiau paremtos atviru pokalbiu ir savitarpio pagalba, jiems ypač sunku atstatyti tai, ką prarado. Susidaro užburtas ratas: mažiau draugų lemia žemesnį statusą klasėje, o tai reiškia, kad dar sunkiau susirasti naują draugą.
Įdomu ir tai, kad nepriklausomai nuo to, ar drovieji vaikai draugų neteko, ar ne, blogėjo visų jų emocinė savijauta – didėjo nerimas, jaudulys. Tai mokslininkėms leidžia manyti, kad vidinį drovaus vaiko pasaulį paveikia ne tik santykiai su bendraamžiais, bet ir gilesnės, galbūt vaiko prigimtinės savybės ar jo šeimoje kilusios priežastys.
Ne charakterį taisyti, o ryšius saugoti
Pasakodamos apie tyrimo rezultatus mokslininkės nekviečia „taisyti“ vaiko charakterio. Dr. Aistė Bakaitytė-Bagdonė dalinasi, kad svarbu, jog drovus vaikas neliktų vienas. Kaip tai galėtų atrodyti kasdienybėje?
Tėvai, pastebėję, kad vaiko artimiausias draugas persikraustė ar tiesiog nutolo, į tokias aplinkybės turėtų sureaguoti, kaip į signalą veikti, o ne laukti, kol „susitvarkys savaime“. Suplanuotas žaidimų popietis su kitu, panašų charakterį turinčiu vaiku, gali tapti pirmuoju žingsniu link naujos draugystės. Svarbu ne spausti vaiką „susirasti daugiau draugų“, o sukurti aplinką, kurioje užsimegzti naujam ryšiui būtų lengviau ir saugiau.
Mokytojams vertėtų žinoti, kad vaikų sėdėjimo vietos klasėje, grupinių darbų suskirstymas poromis, projektų komandomis nėra smulkmenos. Tyrėjos pabrėžia, kad artumas su tinkamais, geranoriškais bendraamžiais tikrai padidina tikimybę, kad vaikas užsimegs naują draugystę. Ypač verta atkreipti dėmesį į tuos vaikus, kurie neseniai neteko klasės draugo. Jie gali likti nepastebėti, nes išoriškai elgiasi taip pat tyliai kaip visada.
Taigi svarbi mokslinio tyrimo mintis: pažeidžiamu vaiką daro ne jo drovumas, o dėl šios charakterio savybės jį kartais lydinti vienatvė. Visgi tokiam vaikui galime padėti: pastebėti, kada šalia esantis draugas dingsta, ir laiku ištiesti pagalbos ranką, kol vaikas dar neišmoko manyti, kad turi susitvarkyti vienas.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
