Ketverius metus vykstantis karas neleidžia ukrainiečių vaikams grįžti namo. „Vieno spektaklio metu aš žiūrovo paklausiau, kokioje Kijevo gatvėje jis gyveno? Ir vaikas labai nuoširdžiai atsakė: „Tai buvo taip seniai, aš neprisimenu“. Juk kai kuriems vaikams Lietuvoje prabėgo jau pusė jų gyvenimo“, – sako aktorius Kyrylo Kremenchuk.
Jis pats irgi yra karo pabėgėlis. 2022 metais, prasidėjus plataus masto karui, Kijeve Kyrylo studijavo aktorinio meistriškumo specialybę. Lietuva menų studentams suteikė galimybę tęsti mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip Kyrylo su mama atvyko į Lietuvą. Tėtis, seneliai ir giminės liko Rytų Ukrainoje, Enerhodaro mieste.
Su Kyrylo kalbamės apie spektaklį „Klausau, jūsų didenybe“ Vilniaus senajame teatre, kuris sukurtas net 4 kalbomis: lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir ukrainietiškai.
Kyrylo, kodėl spektakliui keturiomis kalbomis buvo pasirinkta Janušo Korčako knyga „Karalius Motiejukas Pirmasis“?
Kai pirmą kartą susitikome su režisieriumi Oskaru Wyganowskiu aptarti būsimą spektaklį, labai nustebome ir neįsivaizdavome, kaip galima sutalpinti tokią gilią knygą į valandos trukmės spektaklį? Juk Janušas Korčakas – jau pasaulinė klasika, Lenkijos mokyklose jo knygos įtrauktos į mokymo programą. Knygoje „Karalius Motiejukas Pirmasis“ kalbama apie tai, kaip vaikas susiduria su suaugusiųjų pasauliu, ir kaip tame pasaulyje išlikti geru žmogumi. Tai pasakojimas apie draugystę ir žmogaus brandą, nes susidurdamas su sunkumais jis bręsta. Karaliaus Motiejuko valstybę užpuola priešai, tad vaikas turi priimti tinkamus sprendimus, rasti išeitį. Tai labai aktualu mūsų dienomis, nes šalia vyksta karas.
Kartais mes, suaugę žmonės, norėtume vaikus apsaugoti, nuo jų slėpti negatyvią informaciją. Bet režisierius pasakė, kad nieko neslėpsime, nes vaikai supranta geriau, negu mes įsivaizduojame. Vaikai nori, kad jiems būtų atsakyta į svarbius klausimus. Tai buvo mūsų spektaklio raktas – mes bandome vaikams atvirai pasakoti, kad taip, gyvenime gali atsitikti, kad tave užpuls, tu nežinai už ką, juk nieko blogo nepadarei. Ir tada tu turi nuspręsti, ką darysi, – pasiduosi ar ginsiesi. Nuo tavo sprendimų gali keistis valstybės, patys žmonės. Spektaklio metu būdami atviri su vaikais matome, kaip jie jaučia tiesą.
Su dabartiniais vaikais kalbėtis, kad gėris visada nugali, tai būtų per daug infantilu. Ukrainiečių vaikai yra pabėgę nuo karo, ir jiems kol kas gėris dar nelaimėjo. Bet mes kalbame apie šviesą, sakome, kad reikia tikėti ta šviesa. Ir kai spektaklio pabaigoje Motiejukas liekas vienas, jis jau kitoks, labiau subrendęs, įgavęs patirties, jau kitaip mato pasaulį.
Ar visomis kalbomis rodomas spektaklis yra toks pat?
Kūrinys buvo parašytas lenkų kalba, tad lenkų kalba rodomas spektaklis galbūt yra arčiausiai originalo. Kiekvienoje spektaklio versijoje vaidina skirtingi aktoriai. Spektaklyje ukrainiečių kalba vaidiname trise – be manęs, dar Jevgenija Gladi, kuri į Lietuvą atvyko prieš 11 metų, ir Viačeslavas Lukjanovas. Viačeslavo tėvai ukrainiečiai, jis gimė Ukrainoje, bet augo jau Lietuvoje, todėl ukrainiečių kalba jam – antroji. Jis ukrainietiškai moka nuo vaikystės.
Pastebiu, kaip tėvams svarbu, kad vaikai girdėtų ukrainiečių kalbą. Ir mums patiems tai yra dovana – vaidinti Lietuvoje savo gimtąja kalba. Vaikams patinka, kad aktoriai kalbasi su jais kaip su draugais, nes spektaklio pradžioje mes prisistatome ir papasakojame, ką vaidinsime. O paskui vaikus įtraukiame į spektaklio eigą. Svarbiose vietose žiūrovai turi balsuoti, kaip Motiejukui pasielgti. Čia galbūt labiausiai išryškėja publikos skirtumai: kai Motiejukui paskelbia karą ir reikia balsuoti, ar turėtų pasiduoti priešams, ar gintis, ukrainiečių vaikai net pašoka nuo kėdžių šaukdami, kad negalima pasiduoti! Karas yra jų gyvenimo realybė, jie tai priima jautriau. Kai pirmame spektaklyje vaikai ėmė šaukti, kad reikia eiti ir ginti savo šalį, mes, aktoriai, toliau vaidinome su ašaromis akyse. Iš salės mus pasiekė tikra emocinė banga! Galbūt čia pasireiškia ir ukrainietiškas žiūrovų temperamentas.
Rengdami spektaklį, tarėmės su vaikų psichologe iš Ukrainos, kaip jautriai kalbėti su vaikais, patyrusiais karo siaubą, ir nepagilinti jų trauminių patirčių. Ukrainietiškoje versijoje sprogimai yra tylesni ir šviesos blyksi ramiau. Nesinori vaizdiniais ar garsais iš pasąmonės ištraukti patirtą siaubą.
Spektaklyje lietuvių kalba vaikai reaguoja taip pat patriotiškai. Tikriausiai jie iš tėvų ir senelių yra girdėję apie Sausio 13-ąją, apie tai, kaip žmonės nepasidavė.
Kyrylo, mes kalbamės lietuvių kalba. Kaip ją taip puikiai išmokote?
Kai prieš 3,5 metų atvykau į Lietuvą pasinaudodamas galimybe toliau studijuoti savo specialybę, labai greitai supratau, kad be lietuvių kalbos bus sunku. Bendrųjų dalykų paskaitos vyko anglų kalba, visi kurso draugai irgi puikiai kalbėjo angliškai. Iš pradžių etiudus su kitais studentais ir vaidindavau angliškai. Bet nemažai aktorinio meistriškumo dalykų dėstoma lietuviškai. Tad nemokėdamas tos kalbos, daug ko netenku.
Pradėjau vaikščioti į lietuvių kalbos kursus ir intensyviai mokytis. Padėjo ir dėstytojai, vis atsiųsdami informacijos, kur dar galima lankyti, tobulinti žinias. Lietuvoje nuostabi muzika! Vaikščiojau po miestą su ausinėmis ir be perstojo klausiausi visko, nuo popso iki nežinomų atlikėjų. Pamenu, kaip kartą atėjau į kursą ir draugams sakau: „Mes būtinai turime nueiti į „Fojė“ koncertą, tai tokia gera grupė“! O jie pradėjo juoktis, kad šita grupė iširo, kai aš dar nebuvau gimęs.
Ir dar vienas sėkmės dalykas – atvirumas viskam. Kartodavau dėstytojų ar draugų pasakytus žodžius, nebijojau bandyti kalbėti. Buvo klaidų ir juokingų situacijų, žmonės galvodavo, kad aš labai drąsus, nes prieidavau prie žinomų aktorių, režisierių ir sakydavau: „Labas, ką tu?“ Juk girdėjau, kad taip sako mano kurso draugai. Išsiverčiau su žodynu – atrodė, kad tai mandagi pasisveikinimo forma. Tik vėliau man kažkas pasakė, kad tai familiarus kreipinys. Bet profesoriai nieko man nesakė, jokių pastabų nedavė… Tik kažkas kitas draugiškai patarė: „Kirilai, geriau taip nesakyk“. Tada supratau, kodėl dažnas po mano kreipinio nusišypso.
Antro kurso pabaigoje aš jau pradėjau suprasti, kas kalbama paskaitose. O vasarą tarp antro ir trečio kurso skaičiau daug knygų, susiradau dar vienus kursus, ir įvyko lūžis. Rugsėjo 1-ąją atėjau jau kalbėdamas lietuviškai. Tad trečiame kurse jau visavertiškai dalyvavau visose paskaitose.
Dabar jau esate profesionalus aktorius. Kaip patekote į Vilniaus senąjį teatrą?
Aš čia atsidūriau dėl to, kad buvęs mano dėstytojas Oskaras Wyganovskis yra ir spektaklio „Klausau, jūsų didenybe!“ režisierius. Jis dar akademijoje pamatė, kad aš labai stengiuosi, atiduodu daug jėgų, tad jis mane pakvietė į spektaklį kaip laisvai samdomą aktorių.
Vaikams vaidinti sudėtingiau negu suaugusiesiems. Suaugę žiūrovai turi sukauptos informacijos apie pasaulį ir savo gyvenimiškos patirties, todėl su jais bendrauji kitaip. O vaikai yra jautresni tavo pasakytam žodžiui ir pamatytam reginiui. Teatras jiems daro didelę įtaką. Be to, vaikai atviriau parodo, ar jiems įdomu tai, kas vyksta scenoje. Jei neįdomu, – žais, kalbėsis su draugais, šurmuliuos. Todėl negali nė akimirkai „paleisti“ publikos.
Man, kaip aktoriui ir ukrainiečiui, svarbu, kad spektaklis sukurtas ukrainiečių kalba. Čia gyvenantiems vaikams Ukraina dabar yra prisiminimas, bet kiekvieno vaiko širdyje gyvena ta šalis, nes jie laiko save ukrainiečiais.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Telmano Ragimovo
Susiję straipsniai
