Daugybė jaunų mamų tvirtins, kad pirmaisiais kūdikio auginimo metais visiškai nėra laiko. Frazė, „o, kad para turėtų daugiau nei 24 valandas“, jau tapo kliše.
Bet stop, yra ir kita frakcija, kuri sakys, kad kūdikio auginimo laikas yra palankiausias naujam verslui ar naujam diplomui. Juk kūdikiai tiek daug miega…
AR NESUGEBĖSIU SUVERTI ČIULPTUKŲ LAIKIKLIO?
RASA MILVYDĖ (28 m.)
Dukrai Žemynai 4 metai. Sausio pabaigoje gims sūnus.
Gyvena Klaipėdos rajone.
Specialybė – maisto technologė.
Iki dukros gimimo dirbau konditere. Tapus mama atsirado daugiau laiko. Taip, kūdikiui priežiūros reikia labai daug. Pirmus Žemynos metus buvau tikrai supermamytė. Vaikas lauke išmiegodavo po 4 valandas, nesvarbu, ar lyja, ar sninga. Tobulindavau ją visaip, kaip tik įmanoma: Yamahos pamokėlės, lopšinės, mankštelės. Kiekvieną minutę, jei tik dukra nemiegodavo, stengdavausi su ja užsiimti kuo daugiau. Rodydavau nespalvotus paveiksliukus, vesdavau į vaikų susibūrimus, visaip tobulinau savo gyvenimo auksą.
Tačiau dukra dieną miegodavo labai ilgai, po 4 valandas, dar būdavo papildomų trumpų miegelių. Tai ką mamytei veikti? Na ir prisimąsčiau.
Pradėjau ieškoti dukrai gražaus čiulptuko laikiklio, nes Žemyna turėjo su medinėmis raidėmis ir jos paprasčiausiai nusitrynė. Ieškodama galvojau – juk taip lengva suverti laikiklį, ar aš nesugebėsiu?
Pradėjau ieškoti karoliukų, virvutės. Pamenu, pirmoji investicija buvo apie 70 eurų, viskam, nors ir po nedaug susipirkti. Atrodė tikrai dideli pinigai.
Na ir ką gi, suvėriau Žemynai laikiklį. Žinoma, pasitelkusi jutubą, bet man pavyko! Iš pradžių nemokėjau derinti spalvų, vėriau viską, ką turėjau, bet pamažu įgudau.
Tada suvėriau draugių vaikams, turėjau jau apie 20 pavyzdukų ir –pradžia yra. Sukūriau feisbuko puslapį „Žemynos čiulptukų laikikliai“. Dabar juokinga prisiminus tokį ilgą pavadinimą. Kodėl man niekas nepasakė, kad jis toks ilgas? (juokiasi).
Taigi vėriau čiulptukų laikiklius toliau. Labai apsidžiaugdavau gavusi per savaitę bent kelis užsakymus. Man tada diena būdavo euforiška – pasaulis gražesnis, o saulė ryškesnė! Iš manęs kažkas užsisako? Nori mano pagaminto laikiklio? Skubėdavau iš karto gaminti! O tada į paštą (kartu ir vaikas pabūdavo lauke) – ir siuntinys išsiųstas.
Dirbdavau vakarais, kai vyras būdavo namie arba kai mažoji miegodavo.
Ir po truputį, mažais žingsneliais pradėjau judėti tikslo link.
Netikėtai atsirado siuvimo mašina. Sesė užsisakė iš interneto tokią mažą mažą beveik žaislinę. Sako – jei nori, gali pabandyti. Pradėjau svajoti apie kaklaskarių siuvimą. Bet kaip aš ją pasiūsiu, jeigu gyvenime neturėjau nieko bendro su siuvimu? Tokie kruopštūs darbeliai man mokykloje buvo peilis, viską darydavau atbulomis rankomis.
Išsistudijavau tą vaikišką mašiną – irgi pasitelkusi jutubą. Viską lyg ir išmokau, supratau. Bet… turiu labai gerą anytą! Atvykusi į svečius, ji pamatė, kaip aš vargstu, davė man savo senovinę didelę ir sunkią siuvimo mašiną. Liko tik dirbti.
Taip prasidėjo mano siuvimo kelias. Su vyru išsikirpome pirmą kaklaskarę, net nežinau, kokia ten buvo medžiaga, bet nelabai kokia… Ir… Susiuvome! O atspėkite kas ją susiuvo? Ogi vyras, nes aš bijojau! (juokiasi). Bijojau, kad bus kreivai, kad nepavyks, kad susimausiu.
Bėgo laikas, kiekvieną dieną reklamavausi socialiniuose tinkluose, bandžiau populiarinti savo puslapį. Pasikeitė puslapio pavadinimas. Norėjau, kad liktų Žemynos vardas, tik pridėjau žodį „pagaminta“. ŽEMYNOS PAGAMINTA! Naujasis pavadinimas – trumpas ir aiškus, kaip ir mūsų veikla.
Pirmieji darbeliai tikrai atrodė ne kaip, bet aš vis stengdavausi ir tikėjau, kad man su kiekviena kaklaskare pavyks vis geriau ir geriau.
O dabar aš turiu klientų, kurie jau ne pirmą kartą iš manęs perka. Ir užsiėmimą, kuris toks mielas.
Kai žmogus myli tai, ką daro, darbas būna ne darbas, o malonumas. Aišku, kartais būna labai sunku, daug užsakymų, dirbu naktimis, bet su šypsena.
Viskas juda pirmyn. Buvo ir siuvimo mašinos keitimas, ir dar vienos mašinos pirkimas, siuvimo kursai, tobulėjimai, naktiniai skaitymai apie siuvimą, audinius. Į savo veiklas įtraukiau ir siuvinėjimą. Darbeliai tapo labiau suasmeninti – pradėjau gaminti kaklaskares su vardu, pledukus su užrašais, patalynės komplektus su linkėjimu.
Labiausiai noriu padėkoti savo mažytei, kurios dėka atradau gyvenimo pašaukimą. Jeigu ne jos atėjimas į šį pasaulį, kažin ar turėčiau tai, ką turiu dabar. Darbas nenuobodus, dinamiškas – vieną dieną siuvu, kitą dieną veriu, o dar kitą siuvinėju.
Dėkoju mamai, sesei, anytai, už tai, kad patikėjo manimi, jog aš galiu! Ir, žinoma, savo vyrui, kuris man padėdavo iškirpti kaklaskares, patardavo ir vis dar pataria, veda mane į priekį. Dėkoju tiems žmonėms, kurie tikėjo manimi nuo pat pradžių, dalinosi mano įrašais socialiniuose tinkluose ir nuoširdžiai džiaugėsi ir džiaugiasi tuo, ką pasiekiau.
Veikla užsiimu daugiau kaip trejus metus, galvoje knibžda nauji projektai, idėjos. Tikiu, kad kai atsiras antrasis vaikutis, bus dar daugiau idėjų, dar daugiau visko spėsiu, nes, kaip sakoma, kuo mažiau laiko turi, tuo daugiau visko padarai.
Į VERSLĄ ĮTRAUKTA MOČIUTĖ
BRIGITA JANKAUSKIENĖ (25 M.)
Sūnui Markui 1 metai, antras vaikutis gims netrukus.
Gyvena Vilniuje.
Specialybė – teisininkė.
Kai gimė Markas, buvau paskutinio kurso civilinės ir verslo teisės studentė.
Iškart po gimdymo teko vykti į paskutiniuosius sesijos egzaminus bei pradėti rašyti magistrinį darbą. Mokslai man buvo be galo svarbūs, jų stabdyti nenorėjau, tikėjau, kad viską spėsiu padaryti laiku.
Buvo nelengva, kadangi kūdikis reikalavo daug dėmesio. Į pagalbą atėjo artimieji, kuriems už tai esu labai dėkinga. Rašiau darbą vaiko miego metu (juk naujagimis miega 4–5 kartus per dieną), naktis irgi būdavo išsigelbėjimas. Nuovargis buvo malonus, kadangi dariau tai, kas man patinka, džiaugiausi, kad spėju būti ir gera mama, ir atlikti karjerai būtinus darbus. Taip gegužės mėnesį apsigyniau magistro darbą ir gavau teisės magistro diplomą.
Esu karjeristė, man svarbi savirealizacija, susirašau tikslus visiems metams, jų nuosekliai siekiu, todėl toks surašytas planas leido iš anksto planuotis laiką bei darbus.
Dar besilaukdami pirmagimio, su vyru žinojome, kad neuždelsime ir su antru vaiku, tačiau iš pradžių įvertinsime pasikeitusio gyvenimo ritmą ir tai, ar pajėgsime. Kadangi gimus vaikui radome balansą šeimoje, vaikas buvo laimingas ir viskuo aprūpintas, aš baigiau magistrantūrą, supratome, kad kūdikis nekeičia gyvenimo tiek daug, kiek aplinkiniai kalba.
Planuojant asmeninį laiką, teigiamai nusiteikus vaiko auginimo rūpesčiams, jie tampa smulkmenomis. Didžiausia laime tuomet tampa pati tėvystė ir motinystė, dėl vaikų nori „kalnus nuversti“. Vaikai duoda vidinės jėgos, stiprybės, pasitikėjimo ir geriausiu pavydžiu ir geriausia savęs versija nori būti dėl jų.
Kai Markui buvo 5 mėn. sužinojau, kad laukiuosi antro vaikelio, – turėsiu pametinukus, ir man tai didžiausia gyvenimo dovana. Šiuo metu laukiuosi jau 8 mėnesį ir tarp vaikų bus 1 m. ir 2 mėn. skirtumas.
Dar besilaukiant pirmagimio, gimė idėja kurti vaikiškus rankų darbo drabužėlius. Mezgimas yra mano mamytės hobis, ji
Markui buvo numezgusi labai daug gražių rankų darbo drabužėlių. Kilo idėja paversti jos hobį verslu, prisiimant atsakomybę už verslą.
Pati pradžia buvo tokia – sausinukų mamų grupėje FB pasidalinau mezginuko, kurį numezgė mama, nuotrauka. Sulaukėme daug pagyrų, ir pirmieji užsakymai pasipylė iš ten. Iš pradžių buvo kokie 3–4 užsakymai, bet tai atrodė labai daug, ir dėl tokio kiekio bei komplimentų jautėmės labai laimingos, o mama labiausiai. Sukūriau FB bei IG puslapius, pavadinimu „Mamos meilė“, kuriuose renku užsakymus, fotografuoju mezginius, keliu informaciją, rūpinuosi apipavidalinimu, reklama, bendravimu su klientais, drabužėlių pakavimu, išsiuntimu ir t.t. Megzti komplektukai „ant bangos“, didžiausias bumas buvo prieš šventes. Labiausiai perka kombinezonus naujagimiams nuo 0–3 mėn., populiariausios spalvos – pilka, ruda, balta. Neseniai pradėjome gaminti kombinezonus su ausytėmis, šis modelis tapo dar populiaresnis.
Mama dar ne pensininkė, tad megzti gali tik vakarais, o vieno komplektuko mezgimas užtrunka apie savaitę. Dažniausiai mano dalis nuo parduoto gaminio siekia iki 20 proc., tačiau su mama gražiai sutariame kiekvienu atveju, kaip dalinsimės rezultatą (juokiasi).
Šis versliukas nenutolino manęs nuo profesijos. Besilaukdama antrojo vaikučio, įstojau į Lietuvos jaunųjų advokatų asociaciją, įkūriau visiškai šviežią (2021 m. sausio mėn.) feisbuko puslapį „Teisininkė Brigita Jankauskienė“, nes ir aiko priežiūros atostogų metu noriu būti naudinga žmonėms, nepamiršti darbo, tobulėti.
Kada visa tai vyksta? Vaikui užmigus, mamos gyvenime tik prasideda diena (juokiasi). Motinystę tikrai galima suderinti su darbu, hobiu, laisvalaikiu, verslu. Kai yra noras, supranti, kad para tikrai turi daug valandų, kurį galima išnaudoti. Man prioritetas yra vaikai, todėl laiką ir dėmesį skiriu pirmiausia jiems, o vaikų miego metu, atsiradus bent menkiausiai progai, realizuoju kitus savo tikslus, kad jausdamasi laiminga, padaryčiau laimingus ir savo šeimos narius.
Visi mes turime 24 valandas per parą, ir tikrai yra žmonių, kurie laisvo laiko turi mažiau už mamas, tačiau viską spėja. Tai vadinama gebėjimu tinkamai planuoti iš išnaudoti laiką – galima anksčiau keltis ryte (kad paklausytum paskaitos, parašytum laišką, paskaitytum knygą), galima išvardytiems dalykams skirti laiko vaikui užmigus. Dauguma mamų turi laisvo laiko, tik mano, kad jo neturi, kadangi jį švaisto visiškai nereikšmingiems dalykams, ieško pasiteisinimų, dieną suplanuoja netinkamai.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
