Vaikas supyksta ir stumteli kitą. Atima žaislą. Sunkiai išlaukia savo eilės. Nenori, kad kitas prieitų per arti, tačiau užuot pasakęs „man nepatinka“ ar „nenoriu“ sureaguoja kūnu. Suaugusieji tokiose situacijose pirmiausia pamato elgesį. Tačiau už jo gali slypėti dar tik besiformuojantis vaiko gebėjimas suprasti, „ką aš jaučiu“, „ko man šiuo metu reikia ir kaip galiu tai išreikšti kitam“. Ikimokyklinio amžiaus vaikas dar mokosi atpažinti savo emocines būsenas ir poreikius, reguliuoti kylančią įtampą, suvokti savo bei kito žmogaus ribas. Kai vaikui dar sunku tiksliai įvardyti savo patyrimą žodžiais, kūnas, judesys ar veiksmas gali tapti prieinamesniu būdu šiam patyrimui išreikšti.
Kai žodžių dar neužtenka, galima pradėti nuo kūno
Gebėjimas pasakyti „noriu“, „man nepatinka“, „man reikia“ remiasi keliais palaipsniui besiformuojančiais įgūdžiais: pastebėti savo būseną, atpažinti ir suprasti emociją ar poreikį bei rasti būdą jį išreikšti kitam. Palaipsniui vystosi ir savo bei kitų žmonių ribų suvokimas. Vaikas mokosi pastebėti, kada jam norisi būti arčiau, o kada – atsitraukti, išreikšti savo norą ar atsisakymą, išlaikyti tinkamą socialinį atstumą ir pastebėti, kad kitas žmogus taip pat turi savo poreikius bei ribas. Viena iš priemonių, galinčių padėti tyrinėti ir stiprinti šiuos socialinius bei emocinius įgūdžius, gali būti šokio–judesio terapija (ŠJT). Šokio–judesio terapijoje tikslas nėra išmokyti vaiką šokti ar taisyklingai atlikti judesius. Judesys ir kūniškas patyrimas gali tapti priemone, per kurią vaikas gali tyrinėti savo emocijas, poreikius, reakcijas ir santykį su kitu. Tai gali būti ypač aktualu ikimokykliniame amžiuje, kai vaiko kalba, emocijų atpažinimas ir savireguliacija dar vystosi, o artėjant mokyklai vaikui tenka vis daugiau situacijų, kuriose reikia išlaukti, išklausyti, susikaupti, laikytis susitarimų, reguliuoti savo emocijas ir vis savarankiškiau išreikšti savo poreikius.
Savireguliacija – gebėjimas pastebėti, kas su manimi vyksta
Dar viena svarbi vaikystėje besiformuojanti sritis – savireguliacija. Savireguliacijos ugdymo tikslas nėra siekti, kad vaikas visada būtų ramus ar prisitaikytų prie suaugusiojo lūkesčių. Svarbu padėti vaikui mokytis atpažinti savo emocinę būseną, pastebėti kylantį susijaudinimą ir palaipsniui atrasti tinkamus būdus savo būsenai reguliuoti. Vaikas mokosi sustoti, palaukti savo eilės, pastebėti kylantį impulsą ir palaipsniui jį valdyti. Kūno, judesio ar kvėpavimo pratimai taip pat gali būti naudojami kaip vienos iš strategijų, padedančių vaikui reguliuoti savo būseną. Šie savireguliacijos procesai svarbūs ir vaikui būnant grupėje – mokantis bendradarbiauti, pastebėti kitą, kurti pozityvų kontaktą ir palaipsniui ugdytis empatiją.
Nuo šių metų rugsėjo – šokio–judesio terapijos projektas
Vilniuje veikianti judesio laboratorija „Way of Move“ įgyvendina projektą „Ikimokyklinio amžiaus vaikų poreikių atpažinimo, savireguliacijos bei tarpasmeninių ribų ugdymas per šokio–judesio terapiją“ penkiuose Vilniaus miesto lopšeliuose-darželiuose. Projektą vykdo šokio–judesio terapeutės Gabrielė Raudytė-Dombrauskė ir Jekaterina Lisovskaja. Projektas skirtas 4–6 metų vaikams, lankantiems Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Šokio–judesio terapijos principais grįstomis ir vaikų amžiui pritaikytomis veiklomis siekiama sudaryti sąlygas vaikams tyrinėti ir geriau atpažinti savo fizines bei emocines būsenas, mokytis jas išreikšti ir reguliuoti, stiprinti socialinio bendravimo įgūdžius, geriau atpažinti savo ir kitų ribas, skatinti bendradarbiavimą bei empatiją, stiprinti kūno sąmoningumą ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienoje projekte dalyvaujančioje įstaigoje numatytas aštuonių nuoseklių kassavaitinių užsiėmimų ciklas. Vieno užsiėmimo trukmė – 60 minučių, o vienoje grupėje dalyvaus iki 15 vaikų. Visą užsiėmimų ciklą ves dvi šokio–judesio terapeutės. Projektą numatyta įgyvendinti penkiose Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose, iš viso įtraukiant iki 90 vaikų.
Kartais už elgesio verta pamatyti poreikį
Kai vaikas stumia, rėkia, sunkiai laukia savo eilės ar labai stipriai reaguoja į kitą vaiką, suaugusiajam svarbu nustatyti ribą. Tačiau kartu galime mokytis pažvelgti giliau: ką vaikas šiuo metu bando pasakyti? Turbūt jis dar nežino, kaip įvardyti pyktį. Galbūt dar mokosi suprasti, kad jam nepatinka per didelis artumas. Veikiausiai jaučia, kad kažko reikia, tačiau dar neturi žodžių tam išreikšti. Vaiko gebėjimas atpažinti savo emocijas, suprasti poreikius ir tinkamai juos išreikšti neatsiranda per vieną dieną. Šie gebėjimai palaipsniui vystosi per patirtį, santykius su kitais žmonėmis ir galimybę saugiai tyrinėti save. O viena iš pradinių erdvių šiems potyriams galėtų būti kūnas ir judesys.
Straipsnį parengė G. Raudytė-Dombrauskė ir J. Lisovskaja
