Kai gavome iš fotografės Anos Jankunec nuotrauką, kurioje šoko besilaukianti moteris ir milžiniškas šuo (iš pirmo žvilgsnio – vilkas, koks būna tik pasakose), daug kartų ją atsidarinėjome kompiuterio ekrane ir negalėjome atitraukti akių. Tiesiog – šokantis su vilkais.
Taip nuotrauka pagimdė temą – kūdikio laukimas ir augintinis.
Tajus, Ugnė ir Bono
Nuotraukoje pozavusi Akvilė mielai sutiko papasakoti savo istoriją.
Akvilės šeimoje auga:
8 metų Tajus,
1,5 metų Ugnė,
2 metų Aliaskos malamutas Bono,
2 Meino meškėnė Welaa.
Tiesa, Bono ir Welaa jau nebeauga, jie dabar pačiame jėgų žydėjime.
Skaitykite Akvilės pasakojimą
Augintiniai ir pilvas
Kai laukiausi, Bono nelabai suprato, ko šeimininkė vis pučiasi ir kad greitai turės naują draugę. Juk pats dar buvo mažas kvailiukas (su amžium, beje, jo temperamentas nesikeičia), kai gimė Ugnė, jam buvo vos 14 mėnesių.
Katė Welaa atsirado namuose, kai Bono buvo 11 mėn., kaip tik prieš mano išėjimą į motinystės atostogas. Welaa nuo pirmų dienų prilipo prie sūnaus ir jų duetą mes juokais vadiname „tėvas su dukra“.
Augant mano pilvui, Welaa šuniui parodė pavyzdį – kad prie jo reikia glaustis ir jį šildyti. Būdavo, vyras – į darbą, sūnus – į darželį, o mes trise ant lovos sulipę šildomės. Kartais Bono pašokdavo vaikui įspyrus. Pridėjęs ausį klausydavosi, kas gi ten krebžda.
Gydytojai manęs neklausė, ar namie yra augintinių, o aš nemaniau, kad tai labai svarbus faktas, kurį reiktų sakyti. Tad kažkokių papildomų tyrimų ir neskyrė, bendra tvarka: gliukozė, toksoplazmozė.
Kaip pristatyti gyvūnams kūdikį
Artėjant gimdymui, galvojome, kaip pristatyti šuniui kūdikį? Dar iki nėštumo vaikščiojau į įvairias kinologijos paskaitas, seminarus, tad turėjau supratimą apie šunis, jų elgesį, kūno kalbą. Be to, dabar yra begalės šunų, kačių mylėtojų grupių, kur daugybė informacijos. Kai tik užkliūdavo už akių kokia tema apie gyvūnų pažindinimą su naujagimiu, paskaitydavau dresuotojų, augintojų patarimus ir patirtis. Jaučiausi visiškai rami, kadangi tiek šuo, tiek katė yra be galo draugiškų veislių. Aliaskos malamutų istorija sako, kad jie ne tik puikūs darbiniai šunys, bet ir buvo skirti kūdikiams šildyti.
Ypatingas jų charakterio bruožas yra agresijos nebuvimas. Na o katė, kaip mes juokaujame, yra namų skudurėlis –gali ją susukti į mazgą ir ji net nešnypštelės. Niekada nėra išleidus nagų ir agresyviai puolusi.
Vienas patarimų buvo po gimdymo parvežti namo naujagimio drabužėlius, kad šuo susipažintų su kvapu. Taip ir padarėme – gimus Ugnei, perdaviau vyrui jos rūbelius. Bet Bono nerodė jokios reakcijos, nesidomėjo, kas čia per kvapas.
Lovoje keturiese
Grįžusi namo pirmiausia atsisėdau su Ugne ant rankų ir leidome abiem augintiniams apuostyti ją. O Dieve, kad kas matytų, kokiomis akimis abu ją sutiko. Welaa uostė kaip šuo, net buvo girdėti šnopavimas. Bono uostė, baksnojo nosimi.
Paguldžius Ugnę į lovytę teko skubiai dėti apsaugas, nes Welaa bandė letenomis gaudyt, o Bono kišo nosį.
Po to prasidėjo miegojimas jau keturiese: mes su mažyle ir du apsauginiai.
Visada, visada miegodavo šalia. Kadangi katė nemaža, iš pradžių stebėjau, kaip ji lipa – ar nespaudžia dukros, juk ji tokia mažytė. Bet katė labai grakščiai ir atsargiai susirangydavo šone. Net Bono, ir tas kaip peliukas, rodos, net pasistiebęs lipdavo šalia atsigulti.
Manau, didžiausia klaida, kokią žmogus gali padaryti, – atskirti, neleisti susipažinti, vyti lauk gyvūnus. Juk šunys mokosi per asociacijas. Vadinasi, atvežė namo NSO ir staiga mane varo, veja, aš nieko teigiamo iš to negaunu. Taigi, tas NSO man yra blogai, labai blogai.
Trys, vaikščiojantys keturiomis
Augant Ugnei, buvo visokių kuriozų. Tai ji, žiūrėk, stojasi įsikibus Bono į krūtinę, o tas žiūri į mane didelėmis akimis ir atrodo sako „gelbėk“. Tai ji čiumpa Welaai už uodegos – išlaisvinu, sakau „Welaa, bėk“, o katė toliau sau guli.
Svarbu brėžti ribas tiek gyvūnams, tiek vaikams ir nepalikti jų bendravimo savieigai. Jie juk nė vieni nemoka, nežino, kaip jiems elgtis. Šuniui tai kažkoks mažas neatpažintas objektas: laksto, spygauja, tampo, juda svirduliuodamas. O vaikas irgi pirmą kartą mato šunį – lyg ir ne toks pats, kaip tėtis su mama, vaikšto keturiomis, kažką riaumoja, laižo, baksnoja nosim.
Todėl visada mokiau dukrą, kad negalima pešti, daužyti, mėtyti daiktų į augintinius. Rodžiau, kaip glostyti, duoti skanukus.
Vyresnysis mėgsta padresuoti, esu tikra, kad toks laikas ateis ir mažajai.
Milžiniškas draugas
Bono dydis toks, kad jis vien mosuodamas uodega gali pargriauti vaiką.
Sukasi ir nemato, kad uodegos galas jau verčia vaiką iš kojų. Tiesiog širdyje jis mažiukas ir nesuvokia savo dydžio ir galios. Nepaisant Bono dydžio, Ugnė labai mėgsta jį vedžioti. Ir vos tik pavadėlis atsiduria jos rankose, Bono eina lėtai, ramiai, atrodo, kad kažkas ima ir paspaudžia sulėtinimo mygtuką. O su manimi tai visaip būna – esu ir klūpomis, ir ant užpakalio kritus, kai kokia stirna palei nosį pralekia.
Bono beveik neloja, daugiau, kaip mes sakome, kalba. Tai vos tik jis kažką pradeda kalbėti, Ugnė bėga ir glosto. Juokaujame, kad Bono skundžiasi, o Ugnė guodžia.
Paklausus, kaip daro Bono, Ugnė nesako „au“, ji sako „mmmmmmm“.
Į pasivaikščiojimą visada turiu pasiimti skanėstų, nes Ugnė labai mėgsta juos padavinėti Bono – prašo duoti dar ir dar.
Bono, kaip tyčia, labai gražiai moka pasiimti, nors man kartais atrodo, kad su ranka suvalgys.
Kol vyras darbe, o Tajus mokykloje, mes dažniausiai vaikštome trise: Bono, aš ir mažoji. Mūsų pasivaikščiojimas iš šono atrodo kaip cirko pasirodymas: Bono tempia į priekį, Ugnė trypčioja gale. Arba Bono sėdi, dūsauja ir laukia, kol Ugnė krykštaudama laksto po balas.
Smagiausia veikla su Bono yra žiemą, kai jis traukia rogutes. Žinoma, mes visada papildomai laikome Bono ant pavadžio, vis dėlto greitis gali būti labai didelis, o krovinys trapus. Tai vienas mūsų bėga šalia Bono, kitas gale rogučių.
Bono labai myli vaikus. Atrodo, namie auga su dviem, bet gatvėje pamatęs visada traukia vaikų link, lyg būtų nematęs jų kelerius metus.
Vienų nepalikite
Kad ir kokie meilūs būtų augintiniai, svarbiausia visada stebėti, nepalikti vienų vaikų ir šuns, katės. Mes vadiname gyvūnus auklytėmis, bet jie tokie iš tikrųjų nėra ir niekada nebus. Juk jais pačiais reikia rūpintis.
Į tualetą ar išplauti indų į virtuvę einu drąsiai, bet niekada nepalieku vienų vaikų su Bono, net ir vyresniojo. Šunimis aš pasitikiu, bet niekada nežinau, kas šaus į galvą vaikui. Galų gale, vaikai dar per maži, kad suprastų šuns kūno kalbą. O šunys irgi būna pavargę, galbūt blogai jaučiasi ir nenori bendrauti. Tai irgi reikia suprasti ir gerbti.
Gyvūnų ir vaikų draugystė – tai stebuklas
Gyvūnų ir vaikų draugystė yra kažkas stebuklingo ir be galo gražaus. Nė vienas nemoka kalbėti, nė vienas nežino, ką kitas nori pasakyti ar parodyti, bet jie kažkaip sugeba draugauti, susikalbėti, suprasti. Iš tos draugystės mums su sese gimė idėja: puošti vaikus mylimo gyvūno atvaizdu. Pradėjome siūti drabužėlius, ant kurių piešiame mylimiausius vaikų gyvūnus. Todėl gyvūnams esu dėkinga ir už naują hobį.
Vienintelis tokios draugystės minusas, kad gyvūnai gyvena per trumpai ir skausmingas atsisveikinimas yra neišvengiamas.
Nei gyvūnai, nei vaikai nėra lengva, paprasta ir patogu. Visada tenka kažką paaukoti: švarą namuose, komfortišką miegą, arbatos puodelį iškeisti į pasivaikščiojimą lietingu oru. Bet vis dėlto manau, kad nėra nieko blogiau už švarų, patogų, bet nuobodų gyvenimą.
Annos Jankunec nuotraukos, www.studiosmile.lt
AKUŠERĖS KOMENTARAS
Akušerė Agnė Škudienė, www.akuseresmokykla.lt
Ar naminiai gyvūnai kelia kokį nors pavojų nėštukei?
Jei gyvūną turite seniai, pažįstate jį, jis yra sveikas, švarus ir prižiūrimas, realaus pavojaus nėra. Teoriškai egzistuoja tikimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis nuo kačių, graužikų arba kitų, rečiau laikomų naminių augintinių. Įdomu tai, kad šiuo klausimu geriau pakonsultuoti gali ne gydytojas ar akušeris, o veterinaras!
Jei gyvūną jau turite ir iki nėštumo jis negadino sveikatos, labai maža tikimybė, kad nėštumo metu atsiras alergija ar kitos ligos.
Jei augintinis kartu gyvena jau kuris laikas, papildomi tyrimai nėščiajai iš esmės nereikalingi. Ūmios toksoplazmozės rizika yra santykinai nedidelė, jei moteris laikosi asmens higienos, nesirūpina beglobėmis katėmis
Papasakokite plačiau apie toksoplazmozę.
Toksoplazmos – tai mikroorganizmai, kuriais žmonės dažniausiai užsikrečia per kačių išmatas. Ne kiekviena moteris, susirgusi ūmia toksoplazmoze nėštumo metu, perduoda užkratą vaisiui. Didžiausias pavojus vaisiui užsikrėsti toksoplazmoze atsiranda tuomet, kai moteris suserga ūmia toksoplazmoze 3 mėn. iki nėštumo ir per pirmus 3 mėn. po pastojimo.
Profilaktika:
Valgyti tik gerai nuplautą, išvirtą ir iškeptą mėsą.
Vengti kontakto su kačių išmatomis (geriausia, kad katės tualetą valytų ne nėščioji, o jei tenka, – mūvėti pirštines, baigus darbą gerai nusiplauti rankas), kačių nešerti šviežia mėsa, nežaisti su svetimomis, ypač valkataujančiomis, katėmis.
Laikytis higienos: plauti rankas prieš valgį, lietus žalią mėsą, neplautas daržoves, dirbant sode mūvėti pirštines, po to plauti rankas.
Gal pradėjus lauktis įsigyti augintinį, juk sakoma, kad šuo stiprina imunitetą?
Viena vertus, tai tiesa, yra tyrimų, kurie įrodo ryšį tarp šuns auginimo ir sveikesnių jo šeimininkų. Antra vertus, kaip jausis jaunas šuo, kai staiga atsiras naujagimis? Rekomenduočiau naują šunį, katę ar kitą prieraišų gyvūną įsigyti jau šeimoje turint vaikų.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
