Kaip auklėti vaikus, kad jie netaptų šikniais. Strategijos, pritaikomos ir mažyliams, ir paaugliams

vaikas

Freepik.com

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – knygą tėvams „Kaip auklėti vaikus, kad jie netaptų šikniais“. Tai praktinių patarimų nestokojantis, aiškiai išdėstytas, kartais humoristinis (bet visada pagrįstas mokslu) tėvams skirtas vadovas apie tai, kaip ugdyti vaikus, kad jie taptų sąžiningais, gerais, dosniais, pasitikinčiais, savarankiškais ir atspariais žmonėmis, kurie galbūt vieną dieną sugebės pasaulį padaryti draugiškesnį ir ne tokį susipriešinusį.

Melindos Wenner Moyer, apdovanojimų pelniusios mokslo žurnalistės, nuolat buvo prašoma pasigilinti į įvairiausius vaikų auklėjimo niuansus. Bet kai paaugo jos pačios vaikai, ji pastebėjo, kad apie vieną esminę auklėjimo sritį apskritai nekalbama. Toji sritis – kaip pasiekti, kad vaikai neužaugtų tikrais šikniais.

Pastarąjį dešimtmetį, pasinaudodama mokslo žurnalistikos žiniomis, ji gilinosi į vaikų raidos ir auklėjimo tyrimus, rašė moksliškai pagrįsto auklėjimo skiltį žurnale „Slate“, šia tema parengė daugybę straipsnių dienraščiui „The New York Times“, gilinosi į publikuotus sudėtingų auklėjimo klausimų mokslinius tyrimus, tarėsi su ekspertais ir visą sukauptą medžiagą „vertė“ į paprastus, moksliškai pagrįstus auklėjimo patarimus, kurių nemažai ir pateikta šioje knygoje.

Gyvename sudėtingu informaciniu laikotarpiu, kuris vaikų ugdymą paverčia dar painesne sritimi. Pavyzdžiui, vaikai iš socialinės žiniasklaidos, TV naujienų, netgi aukščiausių valdžios sluoksnių atstovų prisirankioja žinučių, liudijančių, kad savanaudiškas, įžeidus ir žiaurus elgesys yra priimtinas. Jeigu manote, kad jums tai neaktualu, gal net perdėta, nes jūsų atžalos nei žiniasklaida, nei politika nesidomi, knygos autorė pateikia keletą suklusti verčiančių tyrimų.

2017 m. vasarą Los Andželo Kalifornijos universiteto tyrėjai apklausė 1535 valstybinių gimnazijų mokytojus. 30 proc. iš jų teigė, kad dabar moksleiviai dažniau laido bendraklasius žeminančias replikas nei prieš metus mokęsi jų bendraamžiai. Ir šios gerumo krizės priežasčių gali būti daug. Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, ją bent iš dalies paaštrino Donaldo Trumpo įtaka, nes jo retorika – melas, pajuokavimai apie seksualinį smurtą, patyčios iš neįgalių asmenų ir nuomonė apie valstybes, kuriose daugumą sudaro juodaodžiai, kaip apie „šiknių šalis“, daug metų buvo transliuojami per televiziją ir internetą. Ir šitos kalbos, vienokiu ar kitokiu būdu persikėlusios į mokyklas, pavirto, pavyzdžiui, grasinamojo pobūdžio patyčiomis iš migrantų vaikų.

Apskritai vaikų ir paauglių padarytų neapykantos nusikaltimų kasmet vis daugėja, o atjautos, deja, mažėja. Be abejo, visi norime tokių vaikų, kurie tarpusavyje nesipeštų, vienas kitam padėtų, neįniktų į ekranus ir mums, tėvams, nemeluotų. Bet kaip to siekiame, kaip auklėjame, kad užaugę jie jaustų sveiką savivertę, mokėtų atpažinti ir pasipriešinti rasizmui, seksizmui, būtų pasirengę seksualiniam gyvenimui?

Kartais tyrimai patvirtina vidines mūsų auklėjimo nuojautas, bet dažniau akivaizdžiai joms prieštarauja ir skatina mus susimąstyti. Autorė prisipažįsta, kad būtent noras pasidalyti stulbinančiomis, moksliniuose šaltiniuose atrastomis įžvalgomis apie vaikų auklėjimą – viena priežasčių, paskatinusių parašyti šią knygą. Tai, ką M. Wenner Moyer sužinojo apie charakterio tyrimus, ėmė keisti jos pačios kasdienį santykį su vaikais, į auklėjimą įsiliejo subtilus žinojimas, kaip padėti vaikams tapti jautresniems ir geresniems. Pamažu ji ėmė pastebėti atžalų elgesio pokyčius: vaikai ėmė mažiau peštis tarpusavyje, geriau atpažinti ir suvaldyti emocijas.

Ši knyga – tai po išsamių tyrimų parašytas ir įrodymais pagrįstas pradžiamokslis, siūlantis naują, dažnai stebinantį požiūrį į auklėjimą nuo pirmųjų vaiko metų iki paauglystės. Joje aptariami tokie asmenybės bruožai, kuriuos norėtume, kad mūsų vaikai turėtų, įskaitant sąžiningumą, dosnumą, priešiškumą seksizmui ar rasizmui. O vėliau pateikiamos mokslu grįstos strategijos, kurios padės tėvams įskiepyti šias savybes.

Tai ne tokia vaikų ugdymo knyga, kurią atsivertę sužinosite, kaip prastai auklėjate savo vaikus ir kiek daug patys neišmanote ir nemokate.

„Būsiu sąžininga ir prisipažinsiu, kad iš pradžių mintis parašyti knygą apie auklėjimą man nebuvo maloni. Šis sumanymas atrodė keistas. Kas aš tokia, kad galėčiau aiškinti kitiems tėvams, kaip auklėti vaikus? Toli gražu nesu tobula mama, o jei manote, kad mano vaikai tobuli, užsukite pas mus šį savaitgalį ir patys įsitikinsite, jog taip nėra. Man auklėjimas – kaip šimto tūkstančių dalių dėlionė, kurią bandau sudėti vairuodama, ruošdama vakarienes ar bandydama atskirti vaikus, kad jie vienas kito neužmuštų“, – sako šios knygos autorė M. Wenner Moyer.

Skaitykite knygos ištrauką:

Jei kalbame apie vaikus ir ekranus, esu beveik tikra, kad jau sulaužiau visas įmanomas taisykles. Neleisti vaikams iki pusantrų metų žiūrėti į ekranus? Kol gamindavau vakarienę, savo mažyliui leisdavau ne kartą peržiūrėti Classical Baby („Klasiškas kūdikis“). Vaikams nuo dvejų iki penkerių metų leidžiama žiūrėti tik iki pusantros valandos trunkančią tikrai gerą laidą ar filmą? Man nepavyko to pasiekti, nebent manytume, kad My Little Pony („Mano mažasis ponis“) yra tikrai geras filmas (o taip juk nėra). Jaučiau, kaip per visą koronaviruso pandemiją kaupiasi ir auga kaltės jausmas dėl ilgo vaikų prie ekranų praleisto laiko, nes tam, kad mudu su vyru atliktume bent dalį darbų, mūsų „iPadams“ teko padirbėti auklėmis.

Jei esate užsiėmę tėvai, – o ar yra kitokių? – ekranai padeda jums neišprotėti ir šiaip taip išgyventi. Tačiau bauginimai apie jų daromą žalą turbūt sukelia nemenką galvos skausmą. Atėmę ekranus iš vaikų, patys išsikraustysime iš proto, o jei leisime vaikams jais naudotis, užnuodysime protus. Laimėti neįmanoma!

Mane nuramina (šiek tiek) tik vienas dalykas – žinau, kad ne man vienai sunku apriboti vaikus. Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja, kad kūdikiai ir mažyliai iki pusantrų metų, išskyrus vaizdo pokalbius, ekranais nesinaudotų. Tačiau 2017 m. ne pelno grupės Common Sense Media surengta apklausa parodė, kad vaikai iki dvejų metų kasdien apie 42 min. praleidžia prie ekranų. Vaikams nuo dvejų iki penkerių metų leidžiama per dieną praleisti iki valandos prie ekranų žiūrint tikrai geras laidas, tačiau iš tiesų vaikai nuo dvejų iki ketverių metų prie ekranų praleidžia daugiau nei dvi su puse valandos (daugiausia žiūrėdami televizorių). Vyresniems nei šešerių metų vaikams Amerikos pediatrijos akademija neteikia konkretaus prie ekranų galimo praleisti laiko rekomendacijų, o tik pataria riboti prieigą prie ekranų ir stebėti, kad žiūrėjimas į ekranus neužimtų miegui, fiziniam aktyvumui ar kitiems sveikiems užsiėmimams skirto laiko. Uf!

Pakalbėkime ir apie 10–12 metų vaikus bei paauglius, kurie beveik nesitraukia nuo savo skaitmeninių įrenginių. 2018 m. išleistos Pew Research Centre ataskaitos duomenimis, 95 proc. Amerikos paauglių turi išmanųjį telefoną arba prieigą prie jo, o 45 proc. jų teigia, kad yra beveik visada įsijungę internetą.

Apskritai  paaugliai sako, kad kasdien prie ekranų praleidžia septynias su puse valandos, beje, į šį laiką neįskaičiuotas prie ekranų mokykloje ir darant namų darbus praleidžiamas laikas. Vaikai nuo aštuonerių iki dvylikos metų prie ekranų praleidžia kiek mažiau laiko, tačiau vis dėlto vidutiniškai daugiau nei keturias su puse valandos.

Tačiau ar iš tiesų prie ekranų praleistas laikas yra svarbi problema? Kokį poveikį šis laikas turi mūsų vaikams? Atsakymas į šį klausimą vertas milijono. Deja, bet į jį dar negalime aiškiai atsakyti. Tiesą sakant, šiuo metu dar neturime jokio atsakymo, ir taip yra todėl, kad tai labai sudėtinga, daugiasluoksnė problema.

Teoriškai svarstant, jei norėtume apibrėžti, kaip prie ekranų praleistas laikas veikia vaikus, turėtume sugalvoti ir atlikti intervencinį tyrimą, kurį vykdant atsitiktine tvarka atrinkti vaikai daug laiko praleistų prie ekranų, o kitiems nebūtų leista jais naudotis. Po to vaikai būtų stebimi daug metų ir fiksuojama, kas vyksta vienoje ir kitoje grupėje. Tačiau, be abejo, to padaryti mes negalime. Viena vertus, tokie tyrimai būtų be galo brangūs. O kitas be galo svarbus dalykas yra toks: jei jau darome prielaidą, kad ekranai žalingi, būtų neetiška mokslininkams pasodinti prie jų vaikus ir tiesiog stebėti, kaip tai veikia.

Tad šiuo metu tyrimai, kuriuose analizuojamas ekranų poveikis, yra bendrojo pobūdžio palyginimai, kiek laiko vaikai prie jų praleidžia, su bendrosios gerovės matais ar tokiomis diagnozėmis, kaip nerimas arba depresija. Tačiau tokie tyrimai tik pateikia koreliacijas – juos atliekant galima nustatyti, kad kasdien prie ekranų praleidžiamos keturios valandos susijusios su didesne depresijos rizika, tačiau jie nieko nepasako apie priežastis ir pasekmes. Tyrimai neparodo, kokį poveikį laikui bėgant prietaisai padaro vaikams, ir negali nustatyti, ar iš tiesų būtent ekranai yra šių padarinių priežastis.

Pavyzdžiui, daug laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai daugeliu aspektų skiriasi nuo tų, kurie prie ekranų prasėdi mažai laiko. Galbūt taip yra todėl, kad skiriasi jų šeimų padėtis, jie lanko skirtingas mokyklas ar turi kitą privilegijų lygį. Mokslininkai stengiasi statistiškai suvaldyti visus šiuos veiksnius, tačiau tai ne visada įmanoma.

Net ir stebėjimo tyrimai, kai mokslininkai kurį laiką stebi vaikus, nepadeda nustatyti aiškių priežastinių ryšių. Jei atliekant tyrimą pastebima, kad daugiau nei dvi valandas per dieną televizorių žiūrintis trimetis sulaukęs aštuonerių prasčiau nei kiti vaikai sukaupia dėmesį, mes negalime užtikrintai teigti, kad to priežastis yra televizorius. Gali būti, kad tarp šių vaikų yra daugybė skirtumų, lemiančių prastesnį dėmesio sukaupimo gebėjimą. Gali būti, kad dėmesio sukaupimo problemą turintys vaikai yra linkę daugiau laiko praleisti prie ekranų, o galbūt koks nors trečias kintamasis lemia šį ryšį (gal vaikai iš nestabilios šeimyninės aplinkos daugiau laiko praleidžia prie ekranų, ir išties būtent nestabili šeimyninė padėtis yra tas veiksnys, kuris prisideda prie dėmesio sukaupimo gebėjimo stokos).

Kita problema: tyrimų rezultatai, kuriuos analizuoja mokslininkai, gali būti migloti. Nemažai tyrimų skirti ryšiui tarp prietaisų, kuriuose esama ekranų, naudojimo ir bendros vaiko gerovės įvertinti, tačiau jų rezultatai skiriasi priklausomai nuo to, kokį gerovės apibrėžimą vartoja mokslininkai. Kai mokslininkai Amy Orben iš Kembridžo universiteto ir Andrew Przybylskis iš Oksfordo universiteto išanalizavo visus būdus, kuriais ekranų naudojimas gali koreliuoti su vaiko gerove (imti įvairūs šio termino apibrėžimai ir tikėtinos variacijos) paauglystėje, buvo pastebėta, kad iš tiesų yra tūkstančiai būdų interpretuoti šiuos duomenis ir vienos išvados tiesiogiai prieštarauja kitoms.

Be to, sėdėdami prie ekranų vaikai veikia daug įvairių dalykų. Jie žiūri filmus, vaizdo įrašus, juos kuria, bendrauja vieni su kitais, programuoja, naudojasi kompiuterinėmis programomis, naršo internete, naudojasi socialine žiniasklaida ir kitais dalykais, tačiau dauguma tyrimų suplaka visas šias veiklas į vieną – „prie ekranų praleistą laiką“, nepaisydami to, kad kiekvieno iš šių užsiėmimų poveikis neabejotinai yra skirtingas.

Filmo ir programos pobūdis taip pat svarbus. Kaip teigia A. Orben, jei žiūrėsite filmą, vaizduojantį mielus kačiukus, poveikis bus vienoks, o jei žiūrėsite vaizdo įrašą apie tai, kaip žmonės žaloja save arba kitus, – poveikis bus visiškai kitoks. […]

Žinodami, kaip vaikai skiriasi vienas nuo kito ir kad sąvoka prie ekranų praleistas laikas yra plati bei nevienalytė, galime padaryti išvadą, kad tėvai, o ne mokslininkai gali geriausiai įvertinti ekranų poveikį savo vaikams, nes šis priklauso nuo detalių, kurias geriausiai žino būtent tėvai. Tėvai gali geriausiai įvertinti, kada jų vaikai patiria nerimą ar depresiją, ir, jei taip atsitinka, pasidomėti, ar to priežastis yra per ilgas buvimas prie ekranų, o gal socialinė žiniasklaida.

Be to, panašūs ir tyrimų, analizuojančių ryšį tarp smurtinių vaizdo žaidimų ir agresijos, trūkumai. Tyrimai iš tiesų rodo, kad vaikai, kurie žaidžia daugiau smurtinių vaizdo žaidimų, yra agresyvesni, tačiau mes dar iš tiesų nežinome, ką tai reiškia.

2018 m. buvo publikuota daugiau nei dešimties šiai temai skirtų tyrimų metaanalizė, parodžiusi, kad ryšys tarp smurtinių vaizdo žaidimų ir agresijos yra labai nedidelis, o matuojant agresyvų JAV paauglių ir vaikų nuo devynerių iki dvylikos metų elgesį tik mažiau nei 1 proc. jų yra susiję su vaizdo žaidimais. Tačiau kiekvienam vaikui daromas poveikis priklausys nuo paties žaidimo, vaiko ir nuo to, kiek laiko praleidžiama jį žaidžiant.

kompiuteris

Pixabay.com

Turėtume taip pat atsižvelgti į tai, kad mūsų nuojautos dėl ekranų ir žaidimų keliamų pavojų nėra naujas dalykas: visuomenei nuolat  kėlė baimę naujos žiniasklaidos priemonės. Senovės Graikijoje Sokratas nerimavo, kad jei daug žmonių išmoks rašyti, tai „besimokančiose sielose atsiras užmaršumas, nes nebebus naudojamasi atmintimi“; 1854 m. Henry Davidas Thoreau niurzgėjo, jog tokie išradimai kaip telegrafas yra „patobulinta priemonė pasiekti netobulą pabaigą“. XVIII amžiaus penktajame dešimtmetyje kilo moralinė panika dėl pavojingo romanų poveikio: kritikai baiminosi, kad žmonės praras santykį su tikrove ir ims mėgdžioti neigiamus personažus. Jie ypač nerimavo dėl grožinės literatūros poveikio moterims: šios neva apleisiančios savo pareigas ir, paskatintos romanų, su naujais gerbėjais pabėgsiančios iš namų. Įdomu, ką šie XVIII amžiaus dorovės sergėtojai pasakytų apie „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (Fifty Shades of Grey)?

Tam, kad būtų išlaikyta tam tikra pusiausvyra, derėtų paminėti keletą gerų su skaitmeninėmis technologijomis susijusių dalykų. 94 proc. paauglių teigia, kad naudojasi socialine žiniasklaida susisiekti su tais žmonėmis, kuriuos jau pažįsta. Dauguma žaidimus žaidžiančių paauglių teigia tą patį ir priduria, kad dėl žaidimų jie jaučiasi dar labiau suartėjantys su draugais. 2018 m. Common Sense Media apklausė amerikiečius paauglius nuo trylikos iki septyniolikos metų. Dauguma jų tvirtino, kad socialinė žiniasklaida jų pačių požiūriui į save padarė teigiamą, o ne neigiamą poveikį. Ir tik 3 proc. apklaustų paauglių pasakė, kad socialinė žiniasklaida padarė juos dar vienišesnius ar labiau prislėgtus.

Be to, vaikai sukūrė keletą šaunių ir konstruktyvių kompiuterinių programų ir interneto svetainių, kaip antai: Sit with Us („Sėskis greta mūsų“) – tai 2016 m. šešiolikmečio sukurta kompiuterinė programa, leidžianti susirasti draugą, su kuriuo galima kartu papietauti. 2017 m. paauglys sukūrė programą, padedančią jam susirasti slaugių arba slaugų, kurie padėtų prižiūrėti jo demencija sergančią močiutę. Ši programa dabar vadinama CareZare ir ją galima atsisiųsti nemokamai. Nemažai kompiuterinių programų ir žaidimų yra edukacinio ir kūrybiškumą skatinančio pobūdžio. Esu tikra, kad mano sūnus išmoko skaityti dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą iš dalies dėl to, kad labai mėgo kompiuterinę programėlę Endless Alphabet („Nesibaigianti abėcėlė“). Šiandieną didesnę jam prie ekranų leidžiamo būti laiko dalį jis skiria internetu žaisdamas šachmatais arba programuodamas svetainėje Bitsbox, o šie užsiėmimai, manau, augina, o ne griauna jo smegenis.

„Daugeliui mūsų socialinė žiniasklaida – tai (dažniausiai) vartojimo priemonė, – rašo skaitmeninio pilietiškumo ekspertė Devorah Heitner savo knygoje Screenwise („Kalbant apie ekranus“). – Tačiau kai kam ji – priemonė kurti, padaryti ką nors nauja, parodyti kūrybiškumą, gauti grįžtamąjį ryšį, dalytis ir mokytis.“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − šeši =

Kitos temos: