„Dirbdama specialiojo ugdymo centre pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tėvų nenoru pripažinti vaikų diagnozes. O tai stabdo visą procesą, kad vaikas kuo greičiau gautų kuo įvairiapusiškesnę specialistų pagalbą, tėvai turi praeiti kelias fazes , kol sau pripažįsta tikrovę“, – sako spec. pedagogė Dovilė Adomauskienė.
Išklausykime jos patarimų.
Auginant autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintį vaiką, tėvams kasdien tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Tėvai neretai tampa terapeutais, mokytojais, savo vaiko teisių gynėjais, dažnai visiškai pamiršdami savo pačių poreikius. Norint jiems padėti, neužtenka tiesiog pasakyti „laikykitės“. Reikia konkrečių veiksmų, supratingumo ir bendruomenės palaikymo.
Tėvai, auginantys autistiškus vaikus, pirmiausia susiduria ir su realios fizinės pagalbos poreikiu. Vietoj frazės „jei ko reikėtų, sakyk“, pasakykite konkrečius pagalbos būdus: „Šį vakarą važiuoju į parduotuvę, surašyk man sąrašą, viską atvešiu“. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, pasiūlykite pasiimti juos į kiną, parką ar svečius. Neurotipiniams broliams ir seserims dažnai trūksta tėvų dėmesio, o tėvams tai suteiks laiko susitelkti, tik į autistišką vaiką arba tiesiog pailsėti.
Didelė dalis tėvų patiria socialinę izoliaciją, nes visuomenė vis dar linkusi teisti „kitaip“ besielgiančius vaikus. Jiems reikia erdvės išsiverkti, išreikšti savo pyktį, baimę ar nuovargį, reikia žmonių, kurie galėtų patarti ar tiesiog galėtų išklausyti. Priminkite jiems, kad jie yra ne tik autistiško vaiko tėvai, bet ir asmenybės. Kartais paprastas kvietimas išgerti kavos, pasikalbėti leidžia jiems bent valandai pabėgti nuo „autizmo temos“.
Tėvams reikia palaikymo, pasidžiaugimo kartu, kai vaikas atliko, kitiems atrodytų, nesudėtingą paprastą veiksmą, bet šeimai tai yra milžiniški laimėjimai.
Tėvai gali atrasti ir įsitraukti į bendruomenes, kaip, pavyzdžiui, asociacija „Lietaus vaikai“: Tai pagrindinė Lietuvos autizmo asociacija, jungianti šeimas, organizuojanti stovyklas, teikianti informaciją ir emocinę paramą.
Taip pat Lietuvoje šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, yra sudaromos galimybės į laikiną atokvėpio paslaugą (kai valstybės apmokamas specialistas tam tikrą valandų skaičių per metus prižiūri vaiką, kad tėvai galėtų pailsėti ar susitvarkyti reikalus).
Autizmas gali atnešti šeimai daug iššūkių. Tačiau kartu jis gali išmokyti sustoti, pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavome, džiaugtis mažais pasiekimais ir suprasti, kad kiekvienas vaikas turi savo kelią. Tėvams nereikia bijoti ateities. Reikia ją kurti žingsnis po žingsnio – kartu su vaiku.
Svarbu suvokti ir suprasti, kad už diagnozės visada yra vaikas, kuris nori būti išgirstas, suprastas, priimtas ir mylimas.
Ir turbūt svarbiausias dalykas, kurį reikėtų tėvams paminėti: nebijokite autizmo. Nebijokite klausti. Nebijokite prašyti pagalbos. Ir svarbiausia – nebijokite tikėti savo vaiku. Jo kelias gali būti kitoks. Bet kitoks nereiškia mažiau prasmingas.
Kiekvienas vaikas gali augti, mokytis ir patirti sėkmę – kai šalia yra žmonės, kurie jį mato, supranta ir priima.
Susiję straipsniai
