Ingrida Alonderė neseniai išleido knygą „Pykstu, vadinasi, esu“. Knygoje ji dalinasi įžvalgomis, kaip pažinti ir priimti savo pyktį.
„Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad aš pykčio problemų neturiu. Man atrodė, kad pyksta kiti, o aš esu supratinga, racionali ir rami. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad mano ramybė kartais buvo ne tikra ramybė, o labai gerai kontroliuojamas, neišreikštas pyktis, nebūtinai pasireiškiantis riksmais ar atvirais konfliktais. Dažniau – perfekcionizmu, nuolatiniu savęs taisymu, didele vidine įtampa, noru viską padaryti tinkamai ir nepalikti vietos klaidai. Galima labai mandagiai pykti ant savęs, tyliai pykti ant kitų ir net pačiai sau atrodyti visiškai ramiai“, – sako Ingrida.
Ingrida – dviejų sūnų mama, Gratui dabar penkeri, Nikui dveji. Vaikai tik dar labiau paskatino norą analizuoti savo emocijas ir pabandyti atsakyti į klausimą: „O ką pyktis bando mums pasakyti?“
Esate dviejų vaikučių mama. Būti mama taip nelengva…
Vaikai labai greitai parodo, kiek iš tikrųjų turime kantrybės, kiek gebame paleisti kontrolę ir kaip reaguojame, kai gyvenimas vyksta ne pagal mūsų planą. Tenka susitikti su tikra savimi – ir pavargusia, ir nekantria, ir labai mylinčia.
Sąžiningai – pykstu dažniausiai ne dėl to, kas tuo metu realiai vyksta, o dėl atotrūkio tarp to, kaip įsivaizdavau, kad turėtų būti, ir to, kaip yra iš tikrųjų. Galvoje jau būna sudėliota, kaip praeis rytas, kiek darbų padarysiu, kada išeisime iš namų, o gyvenimas su dviem mažais vaikais tą planą per penkias minutes visiškai pakeičia.
Nuovargis, žinoma, viską labai sustiprina. Pavargusi reaguoju kur kas greičiau nei pailsėjusi. Tada gali atrodyti, kad pyktį sukėlė išpilta arbata, išmėtyti batai, nesibaigiantis triukšmas ar vaiko atsisakymas apsirengti. Tačiau dažniausiai pyktis būna ne dėl batų ar žaislų. Jis būna dėl to, kad norėjau daugiau spėti, viską suvaldyti, būti kantresnė, produktyvesnė ir geresnė, nei tą dieną realiai galiu būti.
Pastebėjau, kad labai dažnai pyktis ateina tada, kai pati per ilgai ignoruoju savo poreikius. Kai noriu būti visiems prieinama, viskuo pasirūpinti, nieko nenuvilti, o sau palieku tai, kas lieka. Tada kartais net menkas vaiko pasipriešinimas tampa paskutiniu lašu. Todėl dabar stengiuosi klausti ne tik: „Kodėl vaikai mane taip erzina?“, bet ir: „Kas iš tikrųjų vyksta su manimi? Ko man šiuo metu trūksta?“
Kaip kaupėte teorinį emocijų pažinimo pagrindą? Kas tai buvo – seminarai, knygos, studijos?
Taip, šis kelias buvo ilgas ir įvairus. Jame buvo psichoterapija, dvasinės ir sąmoningumo praktikos, sąmoningas kvėpavimas, daug skaitymo, įvairūs seminarai ir nuolatinis savęs stebėjimas. Mane visada domino žmogaus vidinis pasaulis – kaip emocijos veikia mūsų kūną, santykius, pasirinkimus ir net kūrybą.
Tačiau svarbiausia pamoka atėjo ne iš teorijos, o iš patirties. Vienu metu supratau, kad „susitvarkiusio“, visada ramaus ir niekada nepykstančio žmogaus tiesiog nėra. Ilgą laiką slapta tikėjausi, kad pakankamai dirbdama su savimi vieną dieną tapsiu tokia sąmoninga, jog sunkios emocijos manęs beveik nebelies.
Aklavietė buvo ne pačios praktikos – jos man davė labai daug. Aklavietė buvo mano lūkestis, kad jos turi pašalinti pyktį, liūdesį, baimę ar pavydą. Dabar man atrodo, kad emocinis brandumas reiškia ne tai, jog nieko sunkaus nebejaučiame, o tai, kad gebame savo jausmus atpažinti, išbūti su jais ir neperduoti visos atsakomybės už juos aplinkiniams.
Tikriausiai iš didelės asmeninės patirties ir nusprendėte parašyti knygą?
Ši knyga gimė ne iš noro pamokyti kitus, kaip reikėtų pykti, o iš mano pačios ilgo kelio. Nuo įsitikinimo, kad esu rami ir supratinga, iki suvokimo, kad kartais tiesiog labai mandagiai pykau – ant savęs, aplinkybių, kitų žmonių ar gyvenimo, kuris vyko ne taip, kaip buvau numačiusi.
Ilgainiui pradėjau pastebėti, kad apie pyktį dažniausiai kalbame kaip apie problemą, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Mokomės jį suvaldyti, nuslopinti, iškvėpuoti ar pakeisti pozityvesne mintimi. Tačiau man vis labiau rūpėjo kitas klausimas: kokias ribas parodo pyktis? Kokį nepatenkintą poreikį atskleidžia? Ką sau ilgai draudžiau pripažinti?
Norėjau parašyti tokią knygą, kokios man pačiai būtų reikėję anksčiau, – ne smerkiančią, ne pamokančią, o leidžiančią pamatyti, kad pyktis nėra žmogaus moralinė klaida. Jis gali būti labai svarbi informacija apie mūsų gyvenimą.
Kaip nerėkti ant vaikų?
Nemanau, kad realus tikslas yra niekada nepakelti balso. Toks tikslas gali tapti dar vienu spaudimu mamai: turiu būti rami, kantri, sąmoninga ir niekada neprarasti savitvardos. O kai vis dėlto prarandame, dar prisideda kaltė ir gėda.
Man atrodo svarbiau išmokti pastebėti, kas vyksta mumyse dar iki to momento, kai balsas pakyla. Rėkimas dažnai prasideda gerokai anksčiau nei pats riksmas – nuo ilgai ignoruoto nuovargio, skubėjimo, per didelio krūvio, nepaprašytos pagalbos, alkio ar vidinio spaudimo viską suspėti.
Man labai padeda klausimas: „Ar tai, ką dabar jaučiu, iš tikrųjų yra dėl vaiko, ar dėl mano pačios nuovargio, lūkesčių ir noro kontroliuoti?“ Kartais vaiko elgesys tikrai reikalauja aiškios ribos, tačiau ribą galima nustatyti ir nepadarant vaiko atsakingo už visą mūsų sukauptą įtampą.
Kai leidžiu sau tiesiog pastebėti pyktį, o ne iš karto jį slopinti ar juo veikti, atsiranda mažas tarpas. Kartais jis trunka vos kelias sekundes, bet būtent tame tarpe gimsta pasirinkimas: sustoti, atsitraukti, pasakyti trumpiau, paprašyti pagalbos ar pripažinti, kad šiuo metu nebegaliu ramiai kalbėti.
O jei vis dėlto sušukau, man svarbu grįžti prie vaiko ir atsiprašyti. Ne sakyti: „Tu mane išvedei iš kantrybės“, o prisiimti atsakomybę: „Aš labai supykau ir per garsiai kalbėjau. Tu nesi dėl to kaltas.“ Man atrodo, vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia suaugusiųjų, kurie moka išlaikyti ryšį, moka būti tikrais.
Kaip pyktį „įžeminti“ šeimoje, ypač jei atrodo, kad partneris daro mažiau, negu reikėtų, daro kažką ne taip?
Man labiausiai padeda pykčio atskyrimas nuo kaltinimo. Pats pyktis dažnai pasako, kad kažko man reikia, kažkas man svarbu arba buvo peržengta mano riba. Tačiau, kai apie tai pradedu kalbėti kaltindama – „tu niekada“, „tu visada“, „tau nerūpi“, – kitas žmogus dažniausiai pradeda gintis ir tikrasis poreikis lieka neišgirstas.
Todėl stengiuosi sau įvardyti, kas slypi po pykčiu. Galbūt esu pavargusi ir man reikia konkrečios pagalbos. Gal jaučiuosi palikta viena su per didele atsakomybe. Gal tikėjausi, kad partneris pats pastebės, ko reikia, tačiau niekada to aiškiai nepasakiau.
Tai nereiškia, kad visas problemas reikia suversti savo lūkesčiams ir tyliai prisitaikyti. Priešingai – svarbu kalbėti tiesiai. Tik ne tada, kai jau viduje dega gaisras, ir ne užuominomis, o kuo konkrečiau: „Man šiandien per sunku. Prašau, pasirūpink tuo ir tuo.“ Tai labai svarbu – išmokti pasakyti atvirai, taip, kaip yra.
Be to, mokausi prisiminti, kad mano būdas nėra vienintelis teisingas. Kai kitas žmogus vaiką aprengia, pamaitina ar sutvarko namus kitaip, tai nebūtinai reiškia, kad jis daro blogai. Na, gal kartais? Juokauju… Pastebėjau, kad santykiuose pasitikėjimas kuria daugiau nei nuolatinė kontrolė. Tačiau pasitikėti nereiškia nutylėti savo poreikius – tai reiškia juos išsakyti ir kartu palikti kitam erdvės būti savimi. Grįžau prie to paties – atvirumo.
Kodėl negerai užgniaužti savyje pyktį? Galbūt pastebėjote savo pavyzdžiu, kad tai virsta kūno negalavimais?
Taip, labai aiškiai pastebėjau. Ilgą laiką man atrodė, kad emocijos gyvena galvoje, o kūnas yra tarsi atskira sistema. Dabar jaučiu, kad emocijos pirmiausia pasirodo kūne – įsitempia pečiai, sutrumpėja kvėpavimas, suspaudžiamas žandikaulis, atsiranda vidinis neramumas ar skubėjimas.
Slopinamas pyktis man reiškė nuolatinę įtampą, didelį vidinį budrumą ir jausmą, kad viską privalau kontroliuoti. Iš išorės žmogus gali atrodyti ramus, bet viduje jo kūnas visą laiką gyvena pasirengęs gynybai. Be to, užgniaužtas pyktis nebūtinai dingsta. Kartais jis virsta nuoskauda, pasyvia agresija, nuolatiniu nepasitenkinimu, kritika sau ar aplinkiniams.
Nenorėčiau teigti, kad kiekvieną kūno negalavimą sukelia neišreikštos emocijos, – tai būtų pernelyg paprasta ir netikslu. Tačiau savo gyvenime labai aiškiai matau ryšį tarp emocinės įtampos ir kūno būsenos.
Didžiausias pokytis įvyko ne tada, kai nustojau pykti, o tada, kai nustojau savo pykčio bijoti. Kai nebereikia jo skubiai išstumti ar paslėpti, kūne atsiranda daugiau vietos, gilesnio kvėpavimo ir lengvumo.
Ar taikote kokias nors apčiuopiamas pykčio iškrovimo priemones – išbėgate pabėgioti, išeinate viena į mišką, daužote būgnus?
Mano ramybės oazė dabar yra stebėtinai paprasta – laikas gamtoje, muzika, sąmoningas kvėpavimas, sportas, pasivaikščiojimai, rašymas, tylūs rytai (jei tai įmanoma!) ar vakarai be poreikio kažką atlikti ir įrodyti.
Nesu iš tų žmonių, kurie pyktį iškrauna daužydami daiktus. Man svarbiau ne kuo greičiau jo atsikratyti, o pirmiausia jį išgirsti.
Žinoma, judėjimas, grynas oras ar kvėpavimas padeda kūnui iš įtampos grįžti į ramesnę būseną. Tačiau po to man svarbu paklausti savęs: kas iš tikrųjų įvyko? Kodėl ši situacija mane taip stipriai palietė? Ar buvau pervargusi? Ar neišsakiau savo ribų? Ar tikėjausi iš kito žmogaus to, apie ką jis net nežinojo?
Kartais pyktis nurimsta vien todėl, kad pagaliau leidžiu jam būti, nepradėdama savęs už jį smerkti.
Tikriausiai savo vaikams nesakote, kad pyksta tik blogi žmonės? Kaip apie pyktį kalbėti su vaikais?
Tikrai ne. Man labai svarbu, kad mano vaikai užaugtų žinodami: pyktis nėra klaida, kurią reikia kuo greičiau nutildyti. Tai vienas iš mūsų vidinių balsų, kaip ir liūdesys, baimė ar džiaugsmas.
Vaikams stengiuosi nesakyti: „Nepyk“, nes jie tuo metu jau pyksta. Toks prašymas jų jausmo nepanaikina, tik gali perduoti žinią, kad su tuo jausmu kažkas negerai. Verčiau sakau: „Matau, kad tu pyksti“, „Tau labai nepatiko, kad taip nutiko“ arba „Tu gali pykti, bet negalima mušti.“
Man atrodo labai svarbu atskirti emociją nuo elgesio. Visos emocijos yra leidžiamos, bet ne visi veiksmai yra priimtini. Vaikas gali pykti, tačiau jis mokosi, kaip tą pyktį išreikšti nežalodamas savęs ir kitų.
Taip pat suprantu, kad vaikai mokosi ne tik iš to, ką jiems sakome, bet ir iš to, kaip patys elgiamės supykę. Todėl man svarbu ne vaidinti visada ramią mamą, o parodyti, kad galima pasakyti: „Aš dabar pykstu, man reikia minutės nusiraminti“, o vėliau grįžti į pokalbį.
Norėčiau, kad mano vaikai augtų, jausdami mažiau kaltės dėl savo emocijų, nei kadaise jaučiau aš pati. Kad jie žinotų: pyktis nepadaro žmogaus blogo. Jis tiesiog kviečia sustoti ir išgirsti tai, kas vyksta viduje.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.16
