Jau daugiau nei mėnesį laiko Rusijos užpultoje Ukrainoje vyksta karas ir JT duomenimis, šalį paliko virš 4 mln. žmonių, iš kurių beveik pusė yra vaikai. Pamažu ukrainiečiai atvyksta į Lietuvą, kur tautiečiai stengiasi jiems padėti: priima į šeimas, suteikia nemokamą būstą bei sąlygas mokytis mokyklose. Kaip paaiškinti savo vaikams, kodėl jų kieme ar klasėje staiga atsirado naujų draugų, kurie šneka jiems nesuprantama kalba? Patarimais dalinasi „Erudito licėjaus“ psichologė Rūta Žiaunienė.
Skirtingos amžiaus vaikai kelia skirtingus klausimus
Vaikai girdi ir mato daug, kartais daugiau nei mes norėtume. Šiandien naujienose žodis „pabėgėliai“ girdimas vis dažniau ir dažniau. Gal mūsų vaikai jau dabar su tuo susiduria: jų mokykloje yra vaikai iš Ukrainos, gal net jų klasėje, o gal kaimynystėje?
Daugeliui suaugusiųjų tai nėra lengva tema. Natūralu, kad instinktyviai norima savo vaikus apsaugoti nuo nerimo, įtampą keliančių temų. Deja, kartais tenka su vaikais kalbėtis sudėtingomis temomis. Daugeliu atveju užduotis, su kuria susiduria mokytojai, yra ta pati, su kuria susiduria atėjus naujiems mokiniams į klasę. Tikslas – skatinti jaustis laukiamais, teikti paramą, skatinti draugystę ir jautriai įvertinti mokymosi poreikius.
Kalbant apie pradinukus, kuriems yra 7 metai ir jaunesni, patariama susilaikyti nuo kalbų apie karą ar kitas sudėtingas temas, nebent jie patys tuo domisi. Jei vaikai to klausia, užduokite atvirus klausimus ką jis jau matė ar girdėjo, atidžiai klausykite jų atsakymų. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams gali kilti daug klausimų, todėl tai tikrai asmeninis sprendimas, kiek norite, kad jie žinotų. Pasidalinkite faktais ir istorijomis apie viltį, įkvėpimą ir atsparumą kalbėdami apie organizacijas ir subjektus, kurie remia pabėgėlių perkėlimą, kurie rūpinasi jų gerove.
Paaugliai dažnai jau patys ieško informacijos, skaito naujienas, socialinius tinklus. Labai svarbu suprasti informaciją, kurią jūsų vaikas jau gavo. Leiskite jiems pasakyti, kaip jie jaučiasi, aptarkite ir savo jausmus, nesušvelninkite jų. Taip pat galite pasinaudoti šia galimybe pasikalbėti apie tai, iš kur jūsų vaikas gauna informaciją, kaip reiktų ją tikrinti, kritiškai vertinti. Kalbant apie pabėgėlius ir karą, paaugliai nori žinoti šiek tiek daugiau.
Kad ir kaip kalbėtumėte su savo vaiku, auklėtiniu sudėtingomis temomis, nepamirškite, kad karas gali sukelti jūsų vaikui susirūpinimą, ar kažkas panašaus gali nutikti jiems. Vaikai yra linkę suasmeninti dalykus. Mums, suaugusiems, gali tekti būti konkretiems ir pabrėžti savo fizinį saugumą. Dienos pabaigoje vaikai turi žinoti, kad jie yra saugūs, mylimi, o suaugusieji daro viską, ką gali, kad taip išliktų.
Ką vaikams reiktų žinoti apie pabėgėlius?
Pasaulyje yra milijonai žmonių kurie buvo priversti palikti savo namus, kad galėtų pabėgti nuo karo, smurto ar persekiojimo. Vieni keitė gyvenamą vietą savo šalies teritorijoje, kiti ieškojo prieglobsčio už savo šalies ribų. Jie bendrai vadinami pabėgėliais. Bet ką tiksliai šis terminas reiškia? Benedetta Berti, Evelien Borgmanteigia, kad pasaulis pažįsta pabėgėlius jau tūkstančius metų, tačiau modernus apibrėžimas buvo parengtas 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijoje, susijusioje su pabėgėliu statusu, kaip atsakas masiniams persekiojimams ir perkėlimams antrojo pasaulinio karo metu. Joje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, esantis už savo šalies ribų ir negali grįžti į savo šalį dėl pagrįstų baimių būti persekiojamam. Persekiojimas gali vykti dėl rasės, religijos, tautybės, dalyvavimo tam tikroje socialinėje grupėje ar politinės nuomonės ir dažnai yra susiję su karu ir smurtu. Šiandien maždaug puse pasaulio pabėgėlių yra vaikai, o dalis jų nėra lydimi suaugusiųjų.
Taigi, kas nutinka, kai kažkas pabėga iš savo šalies? Daugelio pabėgėlių kelionės yra ilgos ir pavojingos, gali būti be saugios nakvynės vietos, be maisto ar vandens. Kada išvykimas gali būti staigus ir netikėtas, asmeninį turtą gali būti tekę palikti, todėl bėgantys nuo konfliktų žmonės dažnai neturi reikiamų dokumentų norint legaliai būti kitoje šalyje.
Kol dalis žmonių siekia saugumo kartu su šeimomis, kiti leidžiasi į kelionę vieni, palikdami savo mylimuosius, su viltimi susitikti ateityje. Išsiskyrimas gali būti sunkus ir nepakeliamai ilgas. Nors daugiau nei puse pasaulio pabėgėlių gyvena miestuose, kartais pirmas, bėgančio nuo konflikto asmens sustojimas yra pabėgėlių stovykla, dažniausiai prižiūrima Jungtinių Tautų Pabėgėlių Agentūros ar vietinės valdžios. Pabėgėlių stovyklavietės yra sukurtos kaip laikinos struktūros, siūlančios trumpalaikę pastogę tol, kol gyventojai saugiai gali grįžti namo, būti integruoti priėmusioje šalyje ar persikeltų į kitą šalį.
Atsidūrus naujoje šalyje, pirmas persikėlusio asmens žingsnis yra prieglobsčio prašymas. Nors visos šalys sutinka su pabėgėlio apibrėžimu, kiekviena priimančioji šalis yra atsakinga už prašymų peržiūrą ir sprendimą, ar gali prašančiajam prieglobsčio būti suteiktas pabėgėlio statusas, ar ne. Skirtingų šalių gairės gali iš esmės skirtis. Šalys priimančios pabėgėlius privalo užtikrinti keletą dalykų, kaip minimalaus gyvenimo lygio užtikrinimas ir nediskriminavimas. Pati pagrindinė pareiga pabėgėliams yra negrąžinimo principas – principas, trukdantis šaliai išsiųsti asmenis atgal į šalį, kurioje jo gyvybei ir laisvei grėstų pavojus. Pabėgėliai svečiose šalyse danai susiduria su ksenofobija ir rasizmu. Ir dažnai jiems nėra leidžiama įeiti į darbo rinką, todėl jie yra pilnai priklausomi nuo humanitarinės pagalbos. Taip pat didžioji dalis pabėgėlių vaikų nėra mokomi mokyklose dėl lėšų švietimo programoms trūkumo.
Jei pasidomėsi savo šeimos istorija, didelė tikimybė, kad atrasi, jog kažkada tavo protėviai buvo priversti išvykti iš savo namų, bėgdami nuo karo, diskriminacijos ir persekiojimo. Būtų gerai jei prisimintum jų istorijas, kai girdime apie pabėgėlius, kurie turėjo palikti savo namus ir dabar ieško naujų namų.
Susiję straipsniai
