Kai vaikui nustatomi dideli specialieji poreikiai, jam gali būti skiriamas mokinio padėjėjas. Taip nutiko Barborai iš Alytaus, kuriai nustatyta autizmo diagnozė. Bet šeima susidūrė su problema: Lietuvoje specialistų, mokinio padėjėjų, labai trūksta!
Situaciją gelbėti ryžosi Barboros močiutė. Ji tapo Barboros „mokinio padėjėja“ ir ja yra jau penktus metus. Namuose ji virsta paprasta močiute, o mokykloje tampa mokytoja.
Apie tai pasakoja Barboros mama Gintarė Veteikė.
Kalėdinė dovanėlė
Barbora yra gimusi Anglijoje per Kalėdas. Jos mama Gintarė sako, kad pirmagimė, šita kalėdinė dovanėlė, pasirodė ypatinga. Iš pradžių mergaitė vystėsi puikiai, pradėjo tarti žodžius, labai norėjo būti savarankiška. Ir nuo kažkurio etapo viskas sustojo. Žodžius pakeitė mykimas, nesuprantami garsai.
Kai Barborai buvo dveji metukai, šeima po ilgų emigracijoje praleistų metų nutarė grįžti į Lietuvą, į gimtąjį Alytų. Barborai pavyko gauti vietą viename Alytaus darželyje. Pradžia buvo nebloga – kai dirbdavo viena auklėtoja, mergaitė noriai eidavo ir pasilikdavo grupėje. Bet kai dirbdavo kita, Barbora klykdama krisdavo ant žemės ir niekuo gyvu nenorėdavo paleisti mamos. Atrodė, kad reikia palaukti, kol vaikas adaptuosis, bet reikalai nėjo geryn. Klyksmai prasidėjo ir naktimis.
Kartu su darželio direktore buvo priimtas sprendimas Barborą perkelti į vyresnių vaikų grupę.
Auklėtojoms, kurios rašo dienyną apie kiekvieno vaiko raidą, stebi, kaip jis elgiasi, komunikuoja su kitais vaikais, Barboros elgesys kėlė nerimą. Šeimai buvo patarta kreiptis į psichologinę pedagoginę tarnybą, kad būtų įvertinta Barboros raida. Ten specialistai iš karto įtarė autizmą, o vėliau diagnozė buvo patvirtinta.
Mergaitė, kuri valgo kitaip
Tuo metu Barbora visai nekalbėjo ir nelabai suprasdavo, kas jai sakoma. Būdavo, mama jai ką nors aiškina, o ji žiūri net nereaguodama. Iki šiol mergaitės suvokimas atsilieka maždaug dvejais metais. Didelių problemų kėlė ir darželio maistas. Ji beveik nieko nevalgė, išskyrus duoną su vandeniu. O savo maisto į darželį negalima neštis dėl higienos normų. Tad Barbora suvalgydavo savo ir draugų nesuvalgytą duoną. Ir namuose valgydavo labai nedaug ką, pusryčiams –vienos rūšies sausus pusryčius arba dvi riekeles batono su nutela, pietums – užtepėlę su varške (būtinai turėjo būti tik ta viena rūšis, su agurkėliais ir žalumynais), vakarienei – picą „Margaritą“ arba užpilamus makaronus (irgi tik vienos rūšies). Dar valgydavo bulvių traškučius, saldainius, o vasaromis – vieną kitą braškę. Jokios mėsos, jokios žuvies, jokių daržovių ar vaisių! Daugeliui mamų tokia vaiko mityba sukeltų šoką, bet Gintarė išmoko reaguoti šaltakraujiškai. Mat jėga autistiškam vaikui nieko įsiūlyti negali – jis išspjaus arba išvems. Dėl ramybės Barborai kartkartėmis padaromi sveikatos tyrimai, ir jie rodo, kad organizmui nieko netrūksta. Mergaitė fiziškai vystosi puikiai.
Padėjėja nuo darželio laikų
„Kai gavome patvirtintą Barboros diagnozę, jautriausiai sureagavo močiutė – ji labai verkė. O aš, nors tuo metu laukiausi Ąžuolo, visus raminau, kad ne pasaulio pabaiga ir reikia judėti pirmyn, ieškoti, kaip galima Barborai padėti. Darželyje dukrytei priklausė padėjėja, bet teko kreiptis net į vietos politikus, kad realiai toks žmogus būtų įdarbintas“, – sako Gintarė. Padėjėjos dėka Barboros progresas paspartėjo.
Šeima labai dėkinga ir darželio logopedei, kuri per pusę metų Barborą prakalbino. Nors iš pradžių ir nelabai aiškiai tardavo žodžius, bet jau buvo galima suprasti ir susikalbėti. Plečiant vaiko žodyną, teko daug dirbti ir namuose – kiekvienas daiktas daugybę kartų būdavo įvardinamas, kol Barbora įsimindavo jo pavadinimą. O paskui jau pradėjo dėlioti ir paprastus sakinius. Iki šiol Barborai lengviau kalbėti angliškai. Jai ta kalba lengviau išreikšti savo mintis.
Autistiškas vaikas mokykloje
Kai mama atėjo užrašyti dukrą į pirmą klasę, mokykla mamą nuramino, kad ir čia Barborai bus skirta padėjėja. Mergaitė ne vienintelė su specialiaisiais poreikiais, mokykloje yra ir daugiau tokių moksleivių. „Pirmoje klasėje padėjėją gavome, bet susidūrėme su problema, kad ji buvo visiškai nesuinteresuota su tuo vaiku dirbti. Ji tik būdavo šalia, kad nueitų į valgyklą ar tualetą, atliktų kitus buitinius poreikius. Manau, ne kiekvienas žmogus, net ir turintis profesinį išsilavinimą, gali dirbti su vaikais. Tam reikia pašaukimo, kantrybės ir meilės. Pamačiau, kad Barborai blogai, ji pradėjo inkšti kaip šuniukas ir atsikalbinėti eiti į mokyklą. Tada pati sau uždaviau klausimą: ką aš galiu kaip mama padaryti? Ėmiau klausinėti pažįstamus žmonių, kurie susidūrė su panašiomis problemomis. Supratau, kad rasti gerą specialistą – mokinio padėjėją – nedideliame mieste yra labai sunku. Ir radome išeitį. Barboros labui pasiaukojo močiutė ir sutiko būti jos padėjėja mokykloje. Mano mama buvo dirbusi vaikų darželyje, tad tokio darbo patirties turėjo. O tuo metu ji kaip tik buvo grįžusi iš Anglijos ir ieškojo darbo Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad ir mokyklos direktorė sutiko, kad močiutė taptų Barboros „mokinio padėjėja“, – pasakoja Gintarė.
Pradžia buvo sunki ne tik Barborai, bet ir jos močiutei. Mokytojai nebuvo susidūrę su situacija, kad kasdien į mokyklą ateitų kas nors iš vaiko šeimos narių, tad iš pradžių reagavo labai skeptiškai. Bet močiutė pasirodė labai reikli „mokinio padėjėja“. Ji nieko nedarė už Barborą, labai kantriai aiškino užduotis, kurių mergaitė nesuprasdavo, ir skatino Barborą viską daryti pačią.
Žinoma, kad buvo visko. Kartais pavargusi Barbora susinervindavo ir sušukdavo: „Aš tavęs nemyliu, eik iš čia!“ Kartais išbėgdavo iš klasės ar palįsdavo po suolu. Bet rami reakcija į tokius pykčio proveržius leisdavo neišderinti klasės darbo. Tokiais atvejais Barborai būdavo leidžiama pabūti vienai, nusiraminti, papiešti. O kai nurimdavo, ji atsiprašydavo už savo elgesį ir toliau įsijungdavo į klasės darbą.
,,Barborai pačiai atėjo supratimas, kad mokykloje močiutę reikia vadinti mokytoja. Mokykloje ji mokytoja, o kai pareiname namo, ji tampa močiute. Mūsų močiutė visada buvo ir mylinti, ir griežta. Su visais anūkais ji elgiasi vienodai, moka nustatyti elgesio ribas, kad jos klausytų“, – sako Gintarė.
Naujas išbandymas – dalykinė sistema
Dabar Barbora jau penktokė. Perėjimas į dalykinę sistemą buvo dar vienas didelis išbandymas, juk kiekvienas mokytojas turi savo mokymo stilių ir reikalavimus. Atsirado istorija, gamtos mokslai, kai reikia daug pasakoti. Čia jau Barborai sekasi sunkiau, o kai nesiseka, guodžiasi, kad jai nuobodu.
Matematika, informacinės technologijos – kas kita. Atlikti tikslius matematinius veiksmus jai lengva, o suvokti sąlyginius uždavinius – sudėtinga. Kaip ir lietuvių kalbos gramatika. Su visa klase ji nespėja, viską daro lėtesniu tempu. Atmintinai išmokti eilėraštį beveik „neįmanoma misija“, tai tenka daryti keletą savaičių. Gintarė pastebėjo, kad jei dukrai nepatiks rimas, – apskritai nesimokys, ir tu jos nepriversi.
Labiausiai Barborai patinka piešti. Tai ji daro ir laisvalaikiu, piešia savo mėgstamus animacinius personažus iš interneto. Kartą per piešimo pamoką Barbora atsisakė vykdyti mokytojo užduotį ir piešė, kas jai patinka. O kai negavo įprasto dešimtuko, labai nuliūdo. „Aš labai gerbiu patyrusį mokytoją, kuris sugebėjo Barborai suprantamai paaiškinti, kodėl mokykloje mokiniai turi atlikti jiems skirtas užduotis, o negali daryti, kas šauna į galvą. Jis pagyrė, kad Barbora gražiai piešia, bet dešimtuką gaus tik tada, kai darys tai, ką daro visa klasė. Manau, Barbora suprato, ir tas paaiškinimas jai bus naudingas visoms pamokoms“, – sako mama.
Ypatingas vaikas
Šeima mokosi gyventi su „ypatingu vaiku“. Jau pastebi, kada jai gali užeiti pykčio ar nuovargio momentai, stengiasi užbėgti jiems už akių. Barbora nėra agresyvi, pyktis dažniausiai nukreiptas ne į kitus žmones, o į ją pačią. Supykusi gali įsidrėksti sau į ranką ar daužyti galvą.
„Su visais esu atvira ir pasakoju apie Barborą viską iki smulkmenų. Manau, mokytojai turi žinoti, kad geriau ją suprastų ir galėtų padėti. Tenka pripažinti, kad dar ne visi pedagogai yra pasiruošę dirbti su autistiškais vaikais. Buvo tokių, kurie sakė: „Aš mokiau autistišką vaiką, žinau, kokie jie yra.“ Bet kiekvienas autizmo atvejis labai individualus. Vieni net nekalba, yra agresyvūs, o kiti turi tik tam tikrų autizmo bruožų. Tad sakyti, kad visi jie vienodi, yra neteisinga“, – sako Gintarė.
Dabar šeimoje auga vienuolikmetė Barbora ir aštuonerių metų Ąžuolas. Broliukas – tipiškos raidos vaikas. Ir skirtumas tarp vaikų yra labai didelis, tarp jų temperamento, pomėgių, komunikabilumo. Autistiška Barbora mieliausiai gyventų savo kambaryje ir būtų savo pasaulyje piešdama ar žiūrėdama filmukus. O Ąžuolui reikia draugų, lauko, judriųjų žaidimų. Kai šeima susiruošia į parką, vienas vaikas būna laimingas, o kitas – nelaimingas. Jau po pusvalandžio Barbora ima zyzti, kad nori grįžti „į dešimtą“ (šeima gyvena dešimtame namo aukšte). O Ąžuolas galėtų nuo ryto iki vakaro dūkti su draugais.
Ąžuolui patinka veiksmas, pašūkauti, o Barbora nuo didesnio garso užsikemša ausis. Net pro šalį važiuojanti „Greitoji“ jai jau per stipru. Kartais net skardžiabalsės mamos paprašo kalbėti ramiau.
„Ąžuolui bandau aiškinti, kad sesei, nors ji ir vyresnė, kartais reikia pagalbos. Nuo mažens mokau juos rūpintis vienas kitu. Juk kai užaugs, Barborai teks kurti savo gyvenimą, rasti savo vietą tarp žmonių. Noriu, kad iš šeimos jie išsineštų tarpusavio ryšį“, – sako mama.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Priimti kitokį“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 8000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.03. 13.
Susiję straipsniai
