Justė Tamašauskienė, virtualios lituanistinės mokyklos „Pasaka“ vadovė, sako, kad jų mokiniai į pamokas prisijungia iš visur: nuo Jungtinės Karalystės ir JAV iki įvairių Europos bei Azijos šalių. Laiko juostos mokyklai – ne kliūtis. Mat kiekviena klasė formuojama atsižvelgiant į vaikų geografinę vietą ir jiems patogų laiką, kad mokymasis vyktų be streso – ne per vėlai vakare ir ne per anksti ryte.
Kaip atrodo klasė, kaip vyksta pamokos, kai vaikus skiria laiko zonos?
Mokyklėlės „Pasaka“ pamokos vyksta visiškai nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą. Mūsų klasės nedidelės – iki penkių vaikų, tad kiekvienas mokinys gauna asmeninio dėmesio. Vaikai mato vieni kitus, kalbasi, kuria, diskutuoja, žaidžia – tai gyvas, dinamiškas procesas. Stengiamės kurti bendruomenę be sienų ir su stipriu lietuviškos kalbos ir kultūros pagrindu.
Kodėl svarbu nekritikuoti vaikų dėl netaisyklingos kalbos?
Atsako mokyklos ugdymo vadovė Gerda Vinogradienė:
Mūsų filosofija grindžiama tikėjimu, kad kalba turi augti iš pasitikėjimo, o ne iš baimės suklysti. Kai vaikas yra taisomas griežtai ar kritikuojamas, natūralus noras kalbėti nyksta. Pradeda dominuoti baimė būti sukritikuotam, o tai ilgainiui slopina motyvaciją mokytis.
„Pasakoje“ mokytojas užuot kritikavęs pats rodo pavyzdį kalbėdamas taisyklingai, o suklydus švelniai pakartoja žodį ar sakinį, nepastebimai ištaiso klaidas linksmu žaismingu būdu. Kuriame saugią, draugišką atmosferą, kurioje vaikas gali eksperimentuoti, klysti ir mokytis be baimės. Tikime, kad pozityvus ir empatiškas požiūris yra galingiausias įrankis, padedantis vaikui natūraliai ir užtikrintai augti kalboje.
Kokios dažniausios emigracijoje augančių vaikų lietuvių kalbos klaidos?
Nebūčiau linkusi generalizuoti, tačiau dažniausiai tėvelių ir mokytojų pastebimi emigracijoje augančių vaikų kalbos sunkumai yra siauras žodynas, gramatinių struktūrų painiojimas (kai žodžiai dėliojami pagal kitos kalbos modelį) ir netaisyklingas tam tikrų žodžių tarimas ir kirčiavimas. Mokyklėlėje šias spragas užpildome tikslingai, bet žaismingai – per kontekstines veiklas, istorijas, žaidimus ir aktyvias veiklas.
Kaip motyvuoti vaikus mokytis lietuviškai be prievartos? Kurių metodų veiksmingumas didžiausias?
Motyvacija gimsta ten, kur yra smagu, įtrauku ir kur kuriamas stiprus ryšys. Mūsų tikslas – kad kalbos mokymasis vaikui taptų žaidimu, nuotykiu, o ne nuobodžia pareiga. Efektyviausiai vaikai mokosi per kūrybines veiklas, kai gali savo žinias įgalinti ką nors veikdami: kurdami pasakas, dainuodami, piešdami, lipdydami ar vaidindami. Sudominti šiuolaikinius vaikus padeda ir įvairios interaktyvios edukacinės platformos bei žaidimai. Jau keletą metų „Pasakoje“ vaikai turi galimybę mokytis net per žaidimą „Minecraft“, kuris yra mūsų pedagogų specialiai pritaikytas, kad atitiktų svarbiausias lietuvybės temas ir skatintų kuo didesnį kalbos vartojimą. Be to, kiekvieno kurso metu vaikus ir jų tėvelius kviečiame į susitikimus su rašytojais, menininkais ir kitais įkvepiančiais žmonėmis. Tai, nors ir ne tiesiogiai, prisideda prie vaikų motyvacijos mokytis lietuvių kalbos kuriant ir stiprinant tapatumo jausmą.
Ar svarbu, kad ir Lietuvoje gyvenantys giminaičiai nekritikuotų vaiko kalbos?
Labai svarbu. Kai vaikas atvyksta į Lietuvą, jis atsiveža ir savo norą kalbėti lietuviškai – dažnai dar labai trapų. Jei šeimos nariai į kalbą reaguoja kritiškai ar net pašaipiai, šis noras greitai išblėsta. Tėvai turėtų iš anksto pasikalbėti su seneliais, dėdėmis ar tetomis – paaiškinti, kaip svarbu pagirti, paskatinti ir pasidžiaugti vaiko pastangomis, net jei kalba dar netobula. Teigiama reakcija stiprina vaiko pasitikėjimą ir emocinį ryšį su kalba.
Ar po vasaros vaikai grįžta su geresnėmis kalbos žiniomis, ar šiek tiek pamiršę?
Tai labai individualu. Vaikai, kurie vasarą lankėsi Lietuvoje, bendravo su bendraamžiais, dalyvavo veiklose, dažnai grįžta praturtinę kalbos žinias – tiek žodynu, tiek tarimu, tiek bendravimo drąsa. Jei lietuvių kalba vasarą beveik nevartojama, įgūdžiai gali šiek tiek susilpnėti. Todėl rekomenduojame išlaikyti bent minimalią lietuvių kalbos praktiką – pasiklausyti lietuviškų pasakų, skaityti kartu, o dar geriau – palaikyti kontaktą su mokytoju ar bendraamžiais.
Ar galima pamiršti kalbą, jei jos kurį laiką nevartoji? Ar tai – kaip važiuoti dviračiu?
Kalba – ne visai kaip važiavimas dviračiu. Jei ilgą laiką jos nevartoji, skurdėja žodynas, painiojasi sakinio struktūros, dingsta kalbinis pasitikėjimas.
Tačiau jei vaikystėje buvo suformuotas tvirtas kalbos pagrindas, grįžti prie lietuvių kalbos įmanoma gana greitai, ypač jei kalba siejasi su šiltais, teigiamais prisiminimais.
Kokie didžiausi dvikalbystės privalumai?
Dvikalbystė – tai dovana visam gyvenimui. Ji praplečia ne tik žodyną, bet ir akiratį. Dvikalbiai vaikai neretai turi platesnį kultūrinį suvokimą, lankstesnį mąstymą, geresnius sprendimų priėmimo įgūdžius, aukštesnį emocinį intelektą, jie lengviau mokosi kitų kalbų. Dvikalbiai vaikai dažnai būna empatiškesni, labiau prisitaikantys ir atviresni pasauliui. O svarbiausia, mokėdami lietuvių kalbą vaikai sukuria tvirtą ryšį su savo tautine tapatybe ir šeimos tradicijomis.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.29.
Susiję straipsniai
