Nors šventinis laikotarpis daugeliui vaikų asocijuojasi su dovanomis, džiaugsmu ir smagiu laiku su klasės draugais, dalis vaikų, patiriančių patyčias, šiuo Kalėdų laikotarpiu, jaučiasi vieniši ir nesuprasti, o kartais – pamiršti. Psichologė Karolina Gurskienė primena, jog vien tik šviesus ir jaukus šventinis laikotarpis be konfliktų, liūdesio ar patyčių – iliuzija, kuriai neturėtų pasiduoti nei tėvai, nei mokytojai.
Liūdesys nesibaigia
Psichologės žodžiais, šventinis laikotarpis, kuris siejasi su gerumu, atleidimu vienas kitam, vaikams, patiriantiems patyčias, nėra toks laukiamas, mat dažnas jų nesitiki, jog šiuo metu patyčių neliks, jis bus išgirstas ar suprastas.
Kaip nuolat skubant, intensyviai ruošiantis šventėms pastebėti vaiką, kuris patiria patyčias ar susiduria su kitais sunkumais? Pašnekovė primena, jog moksleiviai, ypač pradinukai, paprastai mėgsta žaisti, tyrinėti aplinką, viskuo domisi, jiems kartais netgi sudėtinga išsėdėti pamokose, mat norisi aktyvios veiklos. Patyčias patiriantis vaikas paprastai nebelaukia pertraukos, nebegauna pastabų dėl kalbėjimo su draugais per pamokas, o apie mokyklą ima pasakoti tiek mažai, kad, rodos, joje net nebuvo.
„Nors tokio amžiaus vaikų nenoras eiti į mokyklą – gana dažnas, atstumtas ar patiriantis patyčias jis tampa uždaresnis, melancholiškas, liūdnas, ne kaprizingai ar priešiškai, bet liūdnai tėvų nuolat prašo leisti jam neiti į mokyklą, nuolat derasi, jog, užuot ėjęs į mokyklą, galėtų likti namuose. Iš prigimties 8–10 metų vaikų emocijos greitai keičiasi, tačiau patyčias patiriančio vaiko emocijos gali suvienodėti ir įgauti depresinio fono atspalvį: dingsta motyvacija, pastebimas aiškus liūdesys, susimąstymas. Atsiradęs baimės jausmas vėl patirti užgauliojimus dažnai persikelia ir į vaiko naktinius sapnus, kas vėliau pereina į baimę užmigti ir baimę eiti miegoti“, – atkreipė dėmesį K. Gurskienė.
Pastebėjus bet kokius vaiko elgesio pokyčius, pasak psichologės, visada naudinga apie tai pasikalbėti su klasės mokytoja ar auklėtoja. Galbūt, pedagogės matymas bus kitoks, ji patvirtins tėvų nuogąstavimus ar jos išsakytos mintys padės geriau suprasti pasikeitusį pradinuko elgesį.
Siūlo neskubėti teisti
Nors suaugusieji, išgirdę apie patyčias ar užgauliojimus, siūlo nenusileisti skriaudikui, pakovoti už save, kirsti atgal arba tą padaro patys visos klasės akivaizdoje, psichologė patarė neskubėti. „Visų pirma, skriaudikas gali būti neteisingai identifikuotas, tuomet apkaltintas bus ne tas vaikas, antra – skriaudikas nebūtinai užgaulioja ar nori sukelti kančias kitam tyčia, trečia – suaugusieji aiškinasi su suaugusiaisiais, vaikai – su vaikais. Lygiai taip pat ir mes niekada nesame tikri, ar mūsų vaikas nepasityčios ar nenuskriaus kito.
Vaikai gali neapgalvotai pajuokauti, nesuprasti, kokias pasekmes ir kančias kitiems suteikia toks elgesys, todėl visų pirma reikėtų susisiekti su klasės auklėtoja, situacijai nepasikeitus – su skriaudiko tėvais, ir tik paskutiniu atveju visiems susitikti akistatoje. O, prieš tvarkant reikalus už vaikus, visų pirma, naudinga paskatinti juos apie tai, kas vyksta, pasikalbėti tarpusavyje ir patikinti, jog jei nepavyks susitvarkyti pačiam – už tave tai padarysime mes, tėvai. Tik visų pirma – pabandyk pats. Tai puiki gyvenimo treniruotė“, – dalijosi K. Gurskienė.
Pašnekovės žodžiais, jei tėvai nori, kad vaikai jiems atsivertų ir jais pasitikėtų, suaugusieji turi būti teisingi ir jautrūs klausytojai. „Jei per daug kontroliuosime ir bandysime viską sužinoti apie tai, kaip vaikas praleido dieną, galiausiai, šis pavargs pasakoti – tuomet neišgirsime ne tik apie, galbūt, pamestą megztinį, bet ir pasakojimų apie klasėje vykstančius užgauliojimus.
Jei reaguosime per daug aršiai ar kovingai, vaikas tokios reakcijos išsigąs ir bijos pernelyg rimtų pasekmių. Jei supratingai priimsime vaiko nenorą šiuo metu kalbėtis apie mokyklą, bet priminsime jam, kad visada laukiame jo pasirengusio pasipasakoti, atžala visuomet jausis turinti laisvę rinktis kuo, kiek ir kada nori dalytis“, – kalbėjo psichologė.
Primena, kaip svarbu reaguoti
Kaip elgtis išgirdus, jog vaikas žūtbūt nori pakeisti mokyklą? „Prašymas keisti mokyklą nebūtinai reiškia, kad joje vaikas jaučiasi prastai. Visgi jei pradinukas apie tai kalba ilgą laiką, jei tikrai praėjo pakankamai laiko, kad jis spėtų adaptuotis, jei jau turėjo galimybę patirti pozityvių, negatyvių ir kitokių emocijų, ir vis tiek nori keisti mokyklą, visų pirma, reikėtų pasikalbėti su klasės auklėtoja, kad ji pasakytų savo įžvalgas, kruopščiai išsiaiškinti noro keisti mokyklą priežastis ir tik atsakingai viską įvertinus, ieškoti kitos mokyklos. Vaiko galvoje pabėgti iš aplinkos, kurioje nebemalonu, neturėtų būti dažnas sprendimas.
Vaikas auga, kartu su juo – ir iššūkiai bei atsakomybės. Išmokęs susidoroti ir teisingai reaguoti į mokykloje patiriamas nesėkmes, vaikas gaus neįkainojamai svarbių pamokų, kurios jam pravers gyvenime“, – pabrėžė K. Gurskienė.
Kita vertus, tėvai turėtų atsakingai įvertinti, kur ta riba, kuomet delsti nebegalima. Jei vaiko nuotaika jau kurį laiką depresiška, jei jo mintys apie mokyklą – tik negatyvios ir kurį laiką nesikeičia, jei pakalbėjus su pačiu vaiku ir mokytojais situacija vis tiek nesikeičia, ir pradinukas toliau nori keisti mokyklą – toks desperatiškas užsispyrimas rodo, kad, matyt, tam yra tikrai rimta priežastis, todėl tokio noro ignoruoti nevalia.
