Nuo kada kūdikį pratinti prie meno? Ar turėtume nuo gimimo jį pratinti prie meno, vesti į teatrą, koncertus? Savo nuomone paprašėme pasidalinti vaikų kūrybiškumo ugdymo studijos „Kuria vaikai“ vadovę Dovilę Preimontę.
Dovile, ar pritartumėte ankstyvai kūdikių pažinčiai su menu?
Mažai dalykų gyvenime yra tik juoda ar balta. Todėl ir dėl ankstyvo vedimo į teatrus ar koncertus neturiu kategoriškos nuomonės. Esu labiau šalininkė to, kad pirmieji kūdikio metai, ypač tas ypatingasis 9 mėnesių laikotarpis (9 mėnesiai mamos pilvuke, 9 mėnesiai mamai ir tėčiui ant rankų) yra skirti artimam, tvirtam ryšiui su tėvais kurti, tėvams visapusiškai pažinti savo mažylį, atliepti jo poreikius ir tam visiškai pakanka to, ką patys tėvai gali duoti namuose: daug kalbėjimo su vaikučiu, gugavimo, šypsenų, akių bei fizinio kontakto, mylavimų, paprastų žaidimų, pasivaikščiojimų ir supažindinimo su įprasta mus supančia aplinka. Pirmaisiais metais to visiškai pakanka užtikrinti visapusišką vaiko raidą.
Žinoma, jei tėvams norisi pakeisti aplinką ir kažkur su vaikučiu nueiti, kodėl gi ne?
Tačiau visada svarbu pirmiausia gerai pažinti savo kūdikį, kad būtumėte tikri, jog teatruose, koncertuose esantys stipresni dirgikliai jam nėra per stiprūs ir nesuteiks priešingo nei tikimasi efekto. Manau, kad pirmuosius 9 mėnesius tokios kultūrinės pramogos yra labiau dėl tėvų, o ne dėl kūdikių.
Savo studijose dirbate ir su pačiais mažiausiais. Kas sunkiausia kūdikių grupėse?
Būtent dėl šios priežasties į savo studijas kviečiame ne jaunesnius nei 9 mėnesių mažylius – tikrai dažnai sulaukiame užklausų, ar galėtų atvykti ir 6 mėnesių ar net mažesni kūdikėliai, bet visada mamoms paaiškiname, kad atvykti, žinoma, galėtų, bet tokios naudos, kokią užsiėmimuose patiria vaikučiai nuo 9 mėnesių, nepatirsite, tad tikrai verta lukterėti. Turbūt vienas didžiausių iššūkių yra mėgstamiausias ir patikimiausias pasaulio tyrinėjimo būdas viską ragauti. Mažyliai nori išbandyti viską skonio pojūčiu. Tad kiekvieną mūsų ruošiamą veiklą mažiausiųjų grupėms labai kruopščiai iki smulkmenų reikia apgalvoti – ne tik kad priemonės būtų saugios ragauti, kokybiškos. Jos turi būti atitinkamo dydžio, formų, kad kiek būtų įmanoma mažesnis pavojus užspringti, kad tos priemonės būtų naudingos, viena su kita veiktų sinergiškai ir vienu metu padėti lavintų daugelį savybių.
Darbe taikote laisvąjį žaidimą – jo metu vaikai irgi būna savotiški menininkai: ir aktoriai, ir režisieriai, ir siužeto autoriai?
Apie laisvą žaidimą galėčiau kalbėti ir kalbėti – bėga amžiai, gyvename itin sparčiai besiplėtojančių technologijų amžiuje, ateina vieni ugdymo metodai, netrukus juos keičia kiti. Vienus mokslas paneigia, kuria naujus, tačiau laisvas žaidimas niekada neužleidžia savo pozicijų lavinimo srityje. Žaidimas – pagrindinė mokymosi priemonė buvo ir tebėra ne tik įvairiose žmonių kartose, bet ir gamtoje, tarp gyvūnų. Moksliniai tyrimai ir toliau pagrindžia ne tik laisvojo žaidimo efektyvumą, bet ir jo būtinybę vaiko fizinei ir psichinei sveikatai.
Mes kasdien stebime atsipalaiduojančius po dienos vaikus, jų kūrybingumą, drąsą bandyti ir nebijoti klysti. Be to, žaidimai padeda išreikšti emocijas ir išžaisti dieną varginusias situacijas ar problemas, komandinio darbo ir bendradarbiavimo bandymus, kurie gal ir nesibaigia taip, kaip mes, suaugusieji, norėtume. Bet juk tik bandant ir šalia esant suaugusiesiems viso to išmokstama! Ir laisvas žaidimas tam yra geriausia terpė mokytis! Laisvą žaidimą studijoje organizuojame mažųjų žaidimų pasaulių (angl. small world play) bei kvietimo žaisti (angl. invitation to play) principais. Vaikas į žaidimą patraukiamas sužadinant smalsumą ir nuostabą, o tada jau viskas atiduodama į vaikų rankas. Ir ten išties gimsta daugybė įvairiausių žaidimų scenarijų ir formų!
Kiek mes, suaugusieji, turime kištis į vaiko kūrybą? O gal visai nemokyti nei piešti, nei lipdyti?
Aš esu už tai, kad vaikas turėtų visas sąlygas bandyti kurti ir žaisti taip, kaip jis nori. Nors sakoma, kad vaikams užtenka akmenuko, pagaliuko ir skarelės, ir jis iš to gali sukurti bet ką, aš ne visai tam pritarčiau. Šiais technologijų laikais, kai vaikai nori nenori turi daug daugiau įvairiausių dirgiklių, norint sukurti žaidimams ir kūrybai patrauklesnę ir imlesnę aplinką, reikia daug daugiau įvairovės. Ir dabar tikrai yra daug kokybiškų priemonių tokią erdvę sukurti – svarbu, kad tai būtų atviro tipo, daug kam tinkančios ir patį vaiką mąstyti ir kurti kviečiančios priemonės. Taip pat svarbu, kad vaikas nejaustų baimės ištepti aplinkos ar pats susitepti, nes tai gali apriboti jo vaizduotės pasireiškimą. Juk tada pirmiausia galvojama, ne ką išties norėčiau sukurti, o kaip čia kažko nesutepus, neaptaškius, nesugadinus.
Žaidžiant ir kuriant kartu, vaikas gali matyti, kaip ir ką darome mes, ir jam tai gali pasirodyti įdomu. Jis gali paprašyti parodyti, kaip padarėme vieną ar kitą dalyką. Svarbiausia paties vaiko vidinė motyvacija – jei vaikas smalsauja, kaip čia nulipdyti kažką, ir nelabai pavykus prašo pagalbos, tai puiku, mes galime parodyti, kaip darome mes. Bet pamačius, kad jam nepavyksta, nereikia patiems griebti iš rankų, rodyti ir dar priekaištauti, kad jis daro ne taip. Kiek matau iš patirties, jei vaikui leidžiama skleistis ir bandyti pačiam, jis mielai domisi ir tuo, kaip galima daryti kitaip. Tada vaikas mielai priima pasiūlymus ar susižavi mamos nupieštu kiškiu, smalsauja, kaip mamai taip pavyko, o tada – puiki terpė mamai pamokyti.
Kokių gražių vaikiško kūrybiškumo pavyzdžių esate pastebėjusi savo darbe?
„Kuria vaikai“ rudenį pradės jau dešimtąjį savo sezoną, tad tikrai neperdedu sakydama, kad visi tie dešimt metų kasdien mums yra kaip naujas nuotykis, kai niekad nežinai, ko įdomaus išmoksi iš vaikų! Kaip jau minėjau, mūsų studija labai daug dėmesio skiria profesionalioms edukacinėms priemonėms, kurios tą 45–60 minučių trukmės žaidimą padarytų ne tik įdomų, bet ir kuo naudingesnį. Ir kai, atrodo, kad tu, atrinkdamas priemones, o kai kurias ir pats kurdamas, žinai visus įmanomus jų panaudojimo būdus, vaikai ima ir nustebina, sugalvodami jas panaudoti taip, kaip tau nė į galvą neatėjo! O kai į šį procesą įsijungia ir mamyčių bei tėvelių vidiniai vaikai, tada tik spėk traukti fotoaparatą ir fiksuoti kūrybinius sprendimus!
Labai žavi ir vaikų skirtingumas – jie žino, kad šiame būrelyje jie gauna priemones ir temą, ką darysime, bet nėra nurodyta, „kaip darysime“. Jie leidžia sau veikti pagal kiekvieno jų vaizduotę, todėl ne tik kūrybinių darbelių nebūna vienodų ir net panašių, bet net ir eksperimentus jie galiausiai kiekvienas savaip atlieka ir gauna skirtingus rezultatus!
Papasakokite iš savo darbo praktikos, kaip vaikai reaguoja į tai, kas jiems įdomu, patinka?
Mūsų programa tikslingai sudaryta taip, kad vieno užsiėmimo metu vaikai turi dvi veiklas ir ne daugiau – šis dozuotas stimuliavimas yra labai svarbus ne tik todėl, kad taip vaikai kur kas geriau gali lavinti dėmesio sutelkimą, kūrybingumą, bet ir neperkrauti dirgikliais savo dar nebrandžios nervinės sistemos. Ir abi šios veiklos būna pateiktos kaip paslaptis – uždengtos iki prasideda veiklos. Tik atvykę jie jau smalsauja, kas jų laukia, tad veikloms prasidėjus ir atidengus pirmąją veiklą visada pasipila džiugūs šauksmai ir emocijos! Labai smagu stebėti šią akimirką ir tolesnius vaikų veiksmus, kaip kiekvienas skirtingai pradeda žaidimą ir jį tęsia.. O kai į veiklą įsijungia tėveliai ir suvienija savo jėgas, būna nepaprastai džiugus ir ypatingas laikas!
Mes išties labai džiaugiamės, kad didžioji tėvelių dalis į mūsų studiją savo vaikus atveda tikslingai – jie žino, kokio pobūdžio čia yra ugdymas, supranta laisvo žaidimo, purvinų žaidimų (angl. messy play), neuroedukacinio piešimo naudą bei svarbiausia – nori praleisti su savo vaikais kokybišką laiką žaisdami. Mat vienas pagrindinių mūsų studijos tikslų yra ne tik ugdymas žaidimu, bet ir ryšio stiprinimas bei kūrimas tarp vaikų ir tėvų žaidžiant, eksperimentuojant kartu.
Tikslingai atvesdami vaikučius pas mus tėvai supranta, kad po pirmo ar antro užsiėmimo, net ir po mėnesio ar dviejų lankymo jie nepamatys labai aiškių, konkrečių rezultatų, ką vaikas pas mus išmoko. Mes čia mokomės patirdami, išjausdami, savu tempu, tačiau visi tėvai, kurie lanko užsiėmimus ilgesnį laiką, sako tą patį – labai greitai rezultatai tampa akivaizdūs ir nenuginčijami! Vaikai išdrąsėja, namuose ima kurti ir žaisti itin kūrybingus žaidimus, geba daug lengviau sutelkti dėmesį, labiau pasitiki savo sprendimais kažką darydami, gerėja smulkioji motorika, rankų-akių koordinacija, paspartėja kalbos vystymasis, o po kelerių metų tėvai iš mokytojų gauna pagyrimų dėl vaiko išskirtinio kūrybingumo.
Papasakokite, kodėl ši veikla atrodo prasminga ir įdomi jums pačiai?
Nors žaidimas yra pagrindinė vaikų ugdymosi ir lavinimo priemonė pirmaisiais septyneriais metais, tačiau šiuolaikiniai vaikai jo savo kasdienybėje turi vis mažiau ir mažiau. Čia kalbame ne apie kompiuterinius ir telefoninius žaidimus, kurie kelia pavojų tiek psichinei, tiek fizinei vaikų sveikatai! Yra medikų, kurie jau vaikams prie tam tikrų negalavimų skiria receptą… leisti jiems tiesiog nerūpestingai žaisti! Šiais lenktynių laikais visi labai skubame ir į tą mėsmalę įtraukiame vaikus – kad greičiau pradėtų skaityti, rašyti, skaičiuoti, kalbėti keliomis užsienio kalbomis, todėl akademinis ugdymas prasideda jau kūdikystėje. Susižavėję greitais rezultatais, nes vaikai juk labai imlūs ir greitai visko išmoksta, padarome daug žalos, praleisdami daug svarbesnį – žaidimo – etapą. Žaidimas iš esmės išmoko visko to paties, tik tai padaro sveiku vaiko raidai ir psichinei sveikatai būdu, ilgam, sistemingai, palaipsniui ir be jokio žalingo šalutinio poveikio ateityje! Todėl matome išties didelę prasmę organizuodami būtent tokio pobūdžio užsiėmimus.
Ar duodate tėveliams namų darbų, ką jie su vaikais gali nuveikti namuose?
Mūsų tikslas – kad tėvai ir vaikai tiesiog smagiai leistų laiką kartu: ne įsitemptų, ne turėtų kažką konkretaus atlikti ir gauti ar pasiekti kažkokį konkretų rezultatą. Todėl jokiais namų darbais jų neapkrauname. Be to, norėdami, kad per tuos 45–60 minučių trukmės užsiėmimus jie gautų ir maksimalios lavinamosios naudos, ir būtų įdomu, naudojame priemones, kurių tikrai ne visada yra galimybė turėti namuose ar įsigyti Lietuvoje. Tėveliams lieka tik atsipalaiduoti ir mėgautis kartu su vaikais mūsų užsiėmimuose, kur viskas paruošta, padėta ir nereikia sukti galvos nei dėl veiklos sugalvojimo, nei dėl priemonių, nei dėl po visko kilusios netvarkos tvarkymo! Bet, žinoma, tiek vaikai patys (didesnieji), tiek tėvai išsineša pačią užsiėmimo idėją, kurią pritaiko pagal namuose turimas priemones ir sąlygas.
Neila Ramoškienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.08.
