Kai mama turi grįžti į darbą, šeimos svarsto: rizikuoti ir leisti į darželį (tiksliau – į lopšelį) ar kuriam laikui samdyti auklę? Apie pastarąjį variantą kalbame su agentūros „Mama ir auklė“ vadove Ieva Augustiniene.
Kokią tendenciją pastebite – ar pasibaigus motinystės atostogoms šeimos samdo aukles, ar bandoma vaiką iškart leisti į lopšelį?
Anksčiau, kai į darbą būdavo įprasta grįžti po metų, daugelis šeimų samdydavo aukles iki to laiko, kol vaikas bus pasirengęs išeiti į lopšelį-darželį. Paskui mamoms atėjo „geresni laikai“ – galimybė auginti vaikus iki dvejų metų, gaunant beveik visą atlyginimą ir išsaugant darbo vietą. Kaip tik motinystei palankus laikas sutapo su krize, tad retai kuri mama veržėsi į darbą, nepasinaudojusi galimybe paauginti vaikutį namuose. O dvimetį leisti į lopšelį-darželį jau ne taip baisu.
Šiuo metu vėl grįžta tendencija motinystės atostogomis pasinaudoti tik metus (dėl finansinių sumetimų). Savo agentūroje pastebime, kad „metinukų“ klientų padaugėjo, be to, yra nemažai šeimų, nerandančių darželio, ar nusprendusių paauginti vaikus iki darželio grupės. O valstybinis lopšelis – nėra ko slėpti – tikrai pasirenkamas dėl pinigų. Pavyzdžiui, Ispanijoje vietą valstybiniame darželyje galima gauti tik turint pažymą apie itin mažas pajamas, o vietą lengviau gautum jei, tarkim… vyras smurtauja. Visi kiti lanko privačius darželius, kurie kainuoja panašiai tiek, kiek Lietuvoje.
Ar tiesa, kad kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau prisitaiko lopšelyje, nes beveik nieko nesupranta?
Trejų metų vaikas jau ima save suvokti kaip asmenybę, jis jau jausis šiek tiek už save atsakingas, dėl to gali gerai suprasti, ką praranda nebūdamas namuose ir t.t. Ėjimas į darželį tampa įsisamonintas. Mažesnis gali nesijausti toks stiprus, kad priešintųsi – tiesiog plaukia pasroviui…
Visuomet patariame savo klientams, kad priprasti prie darželio vaikui gali padėti auklė – iš auklės „rankų“ į auklėtojos pereiti daug lengviau. Jei jau nėra auklės, būtų lengviau, kad vaiką iš pradžių į darželį vestų tėvelis, o ne mamytė.
Tikriausiai vaikui pradėjus lankyti darželį, reikia turėti atsarginį variantą – auklę, nes vaikai serga, kai kurie – beveik nuolatos. Ar lengva rasti auklę tik vaikui susirgus?
Su „darželinukų auklėmis“ dirbame jau daug metų. Siūlome tris skirtingus sprendimus pagal vaikų sirgimo dažnumą: vienkartinius užsakymus – kai labai retai serga. Užtenka skambučio į agentūrą, ir galima pasisamdyti auklę savaitei ar dviems. Siūlome ir studentes-darželinuko aukles: jos prižiūri vaiką vakarais ir savaitgaliais, o kai jis suserga – „atsiprašo“ nuo paskaitų ir prižiūri vaiką. Šis variantas tinka, kai vaikas serga ne daugiau kaip savaitę per mėnesį. Yra dar auklių, kurioms mokamas bazinis atlyginimas – jį skaičiuoti rekomenduojame pagal vidutinį poreikį per mėnesį. Tarkime, jei vaikas savaitę serga, savaitę eina į darželį, su aukle galima sutarti, kad per mėnesį ji gaus dviejų savaičių garantuotą atlyginimą. Jei vaikas nesirgs, šeima ją pasikvies vakare ar savaitgalį arba, jei auklei tinka – sutvarkyti namus, pagaminti valgyti, o jei sirgs daugiau – sumokės papildomai. Tokiai „lanksčiai“ auklei atlyginimas už valandą skaičiuojamas kiek didesnis nei visu etatu dirbančiai auklei.
Ar dažnai pasitaiko, kad šeima išleidžia vaiką į darželį, bet paskui vis dėlto ryžtasi samdyti auklę? Dėl vaiko sveikatos, nepritapimo, kitų psichologinių problemų?
Kai darželį pradeda lankyti trejų-ketverių metų vaikas, kurio imunitetas „vidutinis“, rekomenduojame skaičiuoti išlaidas taip: „darželis plius pusės mėnesio auklės atlyginimas“.
Išvedus vaikutį į privatų darželį, dažniausiai mokėti reikės daugiau nei auklei. Žinoma, būna, kad vaikas nepritampa darželyje – nepatinka auklėtojos, atsinaujina lėtinės ligos ar pan. Kai kurie tėvai tiesiai sako, kad jų vaikas „nedarželinis“. O jaunesni nei trejų metų vaikai, pradėję lankyti darželį, serga dažniau: po tris savaites ir daugiau per mėnesį. Tada jau tikrai darželio planus reikėtų atidėti bent metams.
Ar mama, palikdama vaiką visą dieną su aukle, turi numatyti programą, ką vaikas veiks?
Jei mama suplanuos kiekvieną auklės darbo minutę – protingas žmogus arba sugalvos, kaip to išvengti, arba išeis iš tokio darbo. Turi būti sveika kontrolė, planavimas kartu, pasitarimas su aukle. Jei auklei lieps piešti su vienerių metų vaiku ir pateikti „įrodymus“ – tai jau įžeidimas. Juk viskas priklauso ir nuo auklės gebėjimų, ir nuo mamos ir tėčio – kaip darbdavių. Siūlome mūsų agentūros aukles užrašyti į „Mamos ir auklės akademiją“ – pasisemti naujų idėjų veiklai su vaiku ir žinių apie jo priežiūrą. Jei auklė ne iš agentūros, mama gali paskolinti jai paskaityti savo „Mamos žurnalą“, perskaityti įdomesnių straipsnių internete ar knygose ir t.t. – dalintis tuo, ką atranda pati.
Kas įeina į auklės pareigas?
Auklės pareigos – pamaitinti vaiką, išeiti su juo pasivaikščioti, prižiūrėti jo higieną ir lavinti. Taip, lavinimas – privaloma auklės darbo dalis. Esu kelis kartus nustebusi, kai mamos parašo – tegul auklė vaiką tik prižiūri, o lavinsiu aš pati. Kada – kai grįšite po dešimties valandų darbo dienos?
Kokie ženklai rodo, kad vaikui ta auklė galbūt ne pati geriausia? (Jeigu tėvai nepalieka įjungtų kamerų).
Suprantama, jei vaikui negera su aukle, kiekviena mama tai pamatys. Tik pirmiausia reikėtų atsijoti, koks tas „negerumas“: lemtas pačios mamos nerimo (jei mama „tos tetos“ bijo, tai kodėl vaikas turi būti drąsesnis?) ar vaiko savijautos. Žinoma, vaikui lengviausia priprasti prie patyrusios auklės, nes ji pati skleidžia pasitikėjimą. Nepatyrusi auklė gali prisibijoti, kad gali kas nors nepavykti. Tuomet ir vaikas gali nerimauti, bet tai dar nereikš, kad ji daro kažką blogai.
Kaip visa tai išspręsti? Pirmiausia pripraskite prie auklės – išgerkite kartu kavos, išeikite kartu su vaiku pasivaikščioti ir tiesiog paplepėkite. Vaiko auklei nereiktų kaip nors specialiai „perduoti“ – kai mažylis matys, kad mama ja pasitiki, jis pats ims su aukle bendrauti. Jei auklė nelabai patyrusi, skirkite daugiau laiko ją supažindinti su vaiko ritualais – kaip nuraminti, kaip užmigdyti, atskleiskite, kaip slapta lepinate vaiką, kas jam labai patinka. Juk jūs – komanda, o ne konkurentai.
Kartais mamos nuogąstauja, kad su aukle būdamas vaikas neturės socialinių kontaktų, nebendraus su kitais vaikais. Ką tokiu atveju patartumėt?
Išeikite su vaiku į kiemą pažaisti su kitais vaikais. Stebėkite – per kiek laiko jis pavargo nuo bendravimo? Dažniausiai dvimečiams buvimo su kitais vaikas porą valandų per dieną – per akis. Tokio amžiaus vaikui dar labai daug reikia suaugusiojo dėmesio. Be to, galite eiti į svečius, bendrauti su draugų ir giminaičių vaikai. Jei manote, kad vaikas turi socializavimosi problemų – jas spręskite. Lygiai taip, kaip jei manote, kad reikia daugiau lavinti smulkiąją motoriką – tai ir darykite.
Vienas iš lopšelio-darželio pliusų toks, kad vaikai anksti išmoksta savarankiškai apsirengti, pavalgyti, nueiti į tualetą. Ar auklė irgi turėtų mokyti savarankiškumo įgūdžių?
Vaikui geriau ir saugiau tam tikras dienos ritmas – vieni tai parodo stipriau, kiti – ne taip aiškiai, ypač, jei patys tėvai nesilaiko ritmo. Pvz., mano mažoji buvo nuostabi mergaitė, bet maistas privalėjo niekada nevėluoti, nes kitaip… O savarankiškumo ugdymas – auklės pareiga. Juk ji turės vaiką paruošti ir darželiui.
Kai kurie vaikai darželyje turi problemų dėl maisto. Jie tiesiog nevalgo… Tada šeimos svarsto, ar ne geriau samdyti auklę, kuri gamintų maistą namuose?
Teko girdėti, kad viena mama nešdavo visą maistą vaikui į darželį. Man tai atrodo kiek perdėta, bet, kita vertus, kai prisimenu pienišką daržovių sriubą darželyje, mane irgi nupurto…
Jei vaikas gerai valgė namuose, o tik darželyje atsisako valgyti, bandyčiau gudrauti. Atsineščiau „darželinių“ patiekalų į namus ir patiekčiau ten. Namie juk skanu. Pasiklausčiau darželio virėjų kokio recepto, pagaminčiau namie. Galima net suorganizuoti skaniausio darželio maisto rinkimus ar iškylą ant žolės kartu su vaiku ar keliais vaikais, kur visi valgys darželio valgius.
Ar tiesa, kad tampa populiarios „vasarinės auklės“ – jos samdomos tam laikui, kai darželiai uždaromi. Arba tėvai tiesiog nori, kad vasarą vaikas pailsėtų nuo valdiškos aplinkos.
Taip, populiaru ieškotis auklės tam laikui, kai darželis nedirba ar sujungiamos kelios grupės, kai atvažiuoja šeimų iš užsienio – kad nereikėtų „užkrauti“ vaikų močiutei visai dienai, pasikviečiama auklė. Populiaru tampa ieškoti auklės važiuojant atostogauti. Tik čia kartais mamos labai užsimano sutaupyti – jos pamiršta, kad prižiūrėti vaikus auklei – nelengvas darbas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
