Yra klaidinga prielaida, kurią daro dauguma žmonių, kai galvoja apie vertimą: kad geras vertimas – tai tas, kuriame nėra klaidų. Kad pakanka gerai mokėti abi kalbas, ir viskas išeis savaime.
Tačiau kiekvienas, kuris kada nors skaitė blogai išverstą sutartį, rinkodaros tekstą ar net produkto aprašymą, žino: klaidos čia dažnai nė nebūna. Sakiniai taisyklingi. Žodžiai teisingi. Bet kažkas yra ne taip – ir tą „kažką” sunku net apibrėžti. Todėl profesionalios vertimo paslaugos egzistuoja ne tam, kad pakeistų žodyną – o tam, kad išsaugotų tai, ko žodyne nėra.
Būtent apie tą „kažką” ir kalbėsime.
Du žmonės, abi kalbos moka. Kodėl rezultatai skiriasi?
Paimkime du vertėjus. Abu puikiai moka anglų ir lietuvių kalbas. Abu tinkamai išverstų tekstą – gramatiškai, leksiškai, be rimtų klaidų. Bet vieno darbas skaitosi natūraliai, o kito – lyg žmogus jaustum vertimo procesą kiekviename sakinyje. Lyg mintis keliautų per filtrą ir šiek tiek prarastų spalvą pakeliui.
Kuo skiriasi šie du žmonės? Ne kalbų mokėjimu. Skiriasi tuo, ką jie iš tikrųjų verčia.
Profesionalus vertėjas neverčia žodžių – jis verčia mintį. O mintis turi svorį, ritmą, toną. Ją reikia suprasti prieš perduodant. Ir kartais tai reiškia visiškai perkonstruoti sakinį – ne todėl, kad originalas klaidingas, o todėl, kad kita kalba funkcionuoja pagal kitas taisykles.
Ką reiškia „natūraliai skambantis” tekstas
Lietuvių ir anglų kalbos struktūruoja mintis skirtingai. Anglų kalboje veiksmažodis dažniausiai eina anksti – sakinys juda į priekį. Lietuvių kalba mėgsta apvijimus, kontekstą prieš veiksmą, nuotaiką prieš faktą. Kai šitai ignoruojama, gauname tekstą, kuris yra taisyklingas, bet svetimas – tarsi žmogus, kuris visada šiek tiek per formalus situacijoms, kurioms nereikia formalumo.
Tas pats galioja ir atvirkščiai. Lietuviškas tekstas, pažodžiui verstas į anglų kalbą, dažnai atrodo per ilgas, per vingiuotas, per daug įdedantis ten, kur angliškas skaitytojas tikisi trumpumo ir tiesioginio kreipimosi.
Kontekstas, kurio žodynas neduoda
Vertimo kokybę labiausiai lemia ne tai, ko vertėjas nemoka – o tai, ką jis žino apie sritį, kurią verčia. Medicinos tekstą gali versti puikus lingvistas, bet jei jis nėra susipažinęs su medicinine terminija – neišvengiamai bus vietų, kur pasirinks ne tą žodį. Techniškai teisingą, bet profesionaliai netikslų.
Teisiniai dokumentai – dar jautresnė sritis. Čia vienas žodis gali pakeisti sutarties prasmę. „Shall” ir „may” anglų teisinėje kalboje reiškia labai skirtingus dalykus. „Turi” ir „gali” lietuviškai – taip pat. Vertėjas, nežinantis šios skirties, nesukels jokių gramatinių klaidų – bet teksto prasmė gali iš esmės pakisti.
Kultūra, kuri nepatenka į žodyną
Yra dar vienas sluoksnis, kurį sunkiausia apibrėžti, bet lengviausia pajusti. Tai kultūriniai niuansai – humoras, formalumo laipsnis, artumas ar distancija tarp autoriaus ir skaitytojo.
Rinkodaros tekstas, sėkmingas Vokietijoje, gali atrodyti per šaltas Ispanijoje. Kampanija, kuri veikia JAV, gali skambėti pompastiškai Skandinavijoje. Ir atvirkščiai – lietuviškas santūrumas, pažodžiui perkeltas į anglų kalbą, kartais atrodo kaip neryžtingumas ten, kur reikia įtikinamumo.
Tai vadinama lokalizacija – ir tai nėra vertimo pakraštys. Tai jo centras.
Redagavimas kaip būtina proceso dalis
Geras vertimas neatsiranda vienu judesiu. Pirminis variantas – tai tik pradžia. Profesionalus procesas apima redagavimą, dažnai atliekamą kito žmogaus, kuris vertimą skaito šviežiomis akimis ir klausia tik vieno: ar tai skamba taip, kaip turėtų skambėti originalo kalba?
Šis etapas – ne korektatūra. Tai vertimo testas. Čia pastebimos vietos, kur vertėjas sekė originalo struktūra ten, kur turėjo eiti savarankišku keliu. Kur frazė techniškai teisinga, bet natūraliai neskamba. Kur tonas pasikeitė neplanuotai.
Be šio etapo net labai geras vertimas lieka nebaigtas darbas.
Kaip atpažinti kokybišką vertimą
Paradoksas toks: geriausias vertimas yra tas, kurio nematyti. Kai skaitytojas skaito ir nejaučia vertimo – kai tekstas skamba lyg parašytas gimtąja kalba – tada darbas atliktas.
Tad kaip įvertinti, dar prieš pateikiant tekstą skaitytojui? Keli praktiniai ženklai:
Paprašyk kažko, kas gerai moka tą kalbą, pirmąją minutę skaityti negirdint, kad tai vertimas. Jei po minutės jie paklausia – tai jau kažkas. Jei nesiklausia – dar geriau.
Patikrink toną. Ar jis išliko? Jei originalas buvo šiltas ir asmeniškas, ar vertimas taip pat? Ar formalus dokumentas liko formalus – nei per šaltas, nei per draugiškas?
Patikrink sunkiausias vietas. Humoras, sarkazmas, kultūrinės nuorodos – jei jos perkeltos protingai (nebūtinai pažodžiui), vertimas yra profesionalus.
