„Egzistuoja toks juokas – diagnozės neturi tas, kuris nebuvo pas psichiatrą. Neva, jei neturi diagnozės, jau ir sveikas“, – sako klinikinis psichologas Antanas Mockus. Anot jo, klaidinga manyti, jog visuomenėje yra arba tik sveiki, arba nesveiki. Arba balta, arba juoda. Gyvenime visi turime mažesnių ar didesnių psichikos sveikatos poreikių.
Asmens duomenų apsauga turėtų užtikrinti, kad žmogus, sergantis tam tikra psichikos ar kita liga, galėtų saugiai jaustis visuomenėje, o informacija apie jo ligą nebus nutekinta. Ar privaloma kam nors, tarkime, darbdaviui, žinoti apie turimą diagnozę, pažymėtą F kodu?
Pažymos apie psichinę sveikatą gali reikėti nebent užimant kokias nors ypatingas pareigas valstybės tarnyboje, įvairiems operatyviniams darbuotojams, pilotams. Visiems kitiems pranešti apie savo ligas nereikia.
Kadangi F raidė žymi psichikos sutrikimus, ji stigmatizuojama. Raidžių, žyminčių kitas ligas, kažkodėl niekas taip nebijo…
F kodas – tarptautinė ligų klasifikacija, žyminti psichikos ir elgesio sutrikimus. Diagnozė diagnozei nelygi: ta pačia F raide žymima ir ūmi reakcija į stresą, ir lengva bei sunki depresija. Niekas per daug nesigilina, kokie skaičiukai su tikslia ligos diagnoze ten seka toliau, svarbiausia – F raidė.
Laimei, yra darbdavių, kurie to nesureikšmina. Supranta, kad esmė yra žmogaus atliekamas darbas, rezultatas, o ne jo ligos. Kai kurie darbdaviai, žinodami apie žmogaus situaciją, patys pataria kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Tai net privalu. Teisiškai žmogaus negali būti atleistas dėl ligos. Įstatymas saugo. Turi būti pritaikyta jam darbo vieta, suteikiamos saugios sąlygos dirbti. Kai kurie žmonės galvoje dar turi baubų, kad yra priešingai.
Ko gero, būsiu vieta tų, kurios potencialus darbdavys kažkada pokalbio metu paklausė, ar neturiu psichikos ligų. Jei viskas gerai, darbinam. Nesakysiu, ar pas juos atėjau dirbti. O atrodė tokia šiuolaikiška organizacija…
Už tokius klausimus galima apkaltinti diskriminacija. Asmens teisių pažeidimu. Nejaugi pradėsi dabar pasakoti, kad taip, sergu depresija? Pasakoti, žinote, mano tėvas… Bet aš vaikštau pas psichologą… Žmonės sėkmingai lankosi pas psichologus ir niekam tai neužkliūva.
Jei mums darbdaviai turi užtikrinti darbo sąlygas ir esame saugomi įstatymo, kodėl tuomet visuomenėje bijome F kodo paženklintų ligų diagnozės?
Deja, bet egzistuoja patyčių kultūra. Žmonės, ko gero, yra susidūrę ar matę, kad yra diskriminacija, ar kitaip elgiamasi su turinčiais psichikos sveikatos problemų. Man yra tekę bendrauti su tais, kurie jau yra atsigavę po sveikatos problemų, tačiau vis tiek visuomenė į juos dar kitaip žiūri, nepatikliai.
Čia jau veikia ne vidinė žmogaus stigma, o išorinė. Bijoma, kad aplinkiniai gali tave pasmerkti, nepriimti į darbą ar kitaip diskriminuoti. O vidinė stigma yra tada, kai pats žmogus jaučia, kad su juo aplinkiniai keistai elgiasi. Neva, gal tikrai esu paženklintasis, nes sirgau.
Klaidinga manyti, kad visuomenėje yra arba tik sveiki, arba nesveiki. Arba balta, arba juoda. Gyvenime visi turime mažesnių ar didesnių psichikos sveikatos poreikių. Vienam reikia psichologo, kitam – knygos, trečiam – galbūt ir psichologo, ir knygos, ir medikamentinės pagalbos. Žmonės ir pasveiksta, ir apsveiksta, ir vėl suserga.
Dirbantieji su pacientais, kuriems nustatytas psichikos sutrikimas, prasitaria, kad visuomenėje tarp mūsų sergančiųjų psichikos ligomis yra daugiau, nei manome. Ar įmanoma juos atpažinti gatvėje?
Nors, kaip minėjau, visi turime psichikos sveikatos poreikių, kai kurie turintys psichikos problemų mano, jog kol nebuvau pas psichiatrą ar psichologą, tol su manimi viskas yra gerai. Jei ten nueinu, vadinasi, jau tampu „psichinis“. Gąsdina pats faktas, kad ten apsilankei. Prisipažįsti pats sau, kad turi sunkumų, esi silpnesnis. Taip veikia vidinė stigma.
Taigi egzistuoja toks juokas – diagnozės neturi tas, kuris nebuvo pas psichiatrą. Neva, jei jau neturi diagnozės, tai ir sveikas. Tačiau kreiptis pagalbos į šios srities specialistą yra kaip tik racionalu ir išmintinga.
Taigi pirmasis žingsnis ateiti pas specialistą tampa lemtingas.
Prieš gerus penkiolika metų, kai tik pradėjau veiklą kaip specialistas, ateidavo žmonių, kurie penkerius, aštuonerius metus kenčia sunkią depresiją ir nesikreipia pagalbos. Dabar žmonės išdrįsta ateiti anksčiau.
Kaip priversti ar paskatinti žmogų nueiti pas psichikos sveikatos specialistą, jei matome, kad jam tikrai reikia pagalbos?
Reikia išsiaiškinti, kas yra barjerai, trukdantys kreiptis pagalbos: ar stigma, ar baimė, ar tiesiog informacijos trūkumas. Vyrams ypač sunku kreiptis pagalbos. Jiems tai tolygu silpnybės įrodymui.
Kad pagalba būtų efektyvi, visų pirma pats žmogus turi norėti sau padėti.
Nukreipimas pas specialistą yra procesas. Bandai aiškinti, kad yra neramu dėl tavęs, aiškini, kaip būna, kaip vyksta gydymas. Net konsultuoju žmones, kaip bendrauti su artimaisiais, kurie serga depresija. Pats būdamas apsišvietęs gali artimą tinkamai pakonsultuoti.
Nukrypome. Taigi grįžtant prie klausimo, ar galima atpažinti gatvėje tokius žmones? Nėra lengva. Pats pažįstu daug pozityvių žmonių, visuomenės akyse sėkmingų, energingų, jaunų, užimančių vadovaujančias pareigas, tų, kurie viešumoje atrodo laimingi, sėkmingi, bet viduje išgyvena gilų skausmą, turi rimtų sunkumų, pavyzdžiui, kenčia nuo stipraus nerimo atakų. Tik užmezgę artimesnį ryšį galime sužinoti, kad toks pozityvus žmogus pasirodo galvoja apie savižudybę.
Kam taip užsimaskuoti? Kodėl taip veikia psichika?
Taip intuityviai bandoma save apsaugoti. Žmonės paprastai vengia bendrauti su tais, kurie turi sunkumų. Nori būti šalia tų, kurie džiaugiasi, šypsosi. Taip vengia sunkių jausmų. Net ir patys vengiame savo sunkių jausmų – skausmo, beviltiškumo, bejėgiškumo. Kaip patys bijome pabūti su savo jausmais, taip ir bėgame nuo svetimų.
Jei nuolatos jausmai yra užgniaužiami ar nesikreipiama pagalbos, tik laiko klausimas, kada tai atsilieps psichinei sveikatai?
Viskas priklauso nuo asmenybės ir aplinkybių. Kita vertus, kad ir koks stiprus žmogus būtum, jei esi nuolat gniuždančioje aplinkoje, su tavimi, pavyzdžiui, nesiskaito vadovas, esi niekinamas, metus dvejus namuose slaugai sunkiai sergantį artimąjį, ilgainiui nuo besitęsiančio streso, emocinio krūvio gali atsirasti nerimas, panikos atakos, depresiškumas. Visa tai padaro savo darbą.
Ateina pas specialistus ir stiprių žmonių, kurie nustebę, neva, kaip aš čia toks stiprus palūžau, sugriuvau… Resursai vis tiek kažkada baigiasi. Kad ir koks stiprus jautiesi, psichinę sveikatą reikia prižiūrėti. Reikia poilsio, fizinio aktyvumo – užsiimti psichine higiena. Kiekvienam sava formulė: vieniems pabūti su savimi, kitiems – svarbus bendravimas.
Be to, žmonės turi skirtingus resursus. Vieni apsupti palaikančios aplinkos, kiti, atvirkščiai, yra jos žlugdomi, bedarbiai ir panašiai. Be to, veikia ir asmeninės savybės: vieni linkę kovoti, kiti – pasiduoti. Kintamųjų daug: tai genetinių, biologinių, psichologinių, socialinių ir kitų aplinkos veiksnių rezultatas. O kaip jau ta dėlionė susidėlioja, niekas nežino.
Nors nuo netekčių ir nelaimių nesame apsaugoti nė vienas, galime pasirinkti, koks bus mūsų atsakas į sunkumus, kaip su tuo kovosime.
