Kalbėti vaiko nemokykite, tik netylėkite – išmoks mėgdžiodamas

Logopedė metodininkė Ingrida Liaudeneckienė

Kai kūdikis išmoksta sėdėti, o paskui ir vaikščioti, kai pagaliau sėdasi prie bendro stalo ir padaro ant puoduko, mamas apninka mintis: „O kodėl taip ilgai nekalba?“ Kadangi šis klausimas gana dažnas Jūsų laiškuose, pakalbinome logopedę metodininkę Ingridą Liaudeneckienę.

Kalbos nereikia mokyti

Nors kalbos mokymas – labai sudėtingas dalykas, tačiau normaliai besivystančio vaiko mokyti gimtosios kalbos nereikia. Jis ją išmoksta savaime: žaisdamas, įvairiomis aplinkybėmis bendraudamas su suaugusiaisiais. Vaikutis pirmiausia kartoja suaugusiųjų žodžių tarimą, vėliau išmoksta žodžius jungti į sakinius, vėliau atsiranda sąvokos. Reikalinga tik vienintelė sąlyga (plačiąja prasme) – jis turi gyventi tarp žmonių. Jį turi supti kalbinė aplinka. Pablogėjus kalbinio bendravimo sąlygoms sulėtėja visa vaiko kalbos raida.

Įdomioje aplinkoje vaikai prakalba greičiau

Visas vaiko gyvenimas, pradedant nuo jo plaukiojimo motinos įsčiose, susijęs su įvairiais jutimais. Tik gimęs kūdikis nesąmoningai pradeda naudotis savo jutimo organais (jis čiulpia, ragauja, mato, girdi, stveria daiktus). Taip per įvairius pojūčius jis susipažįsta su jį supančiu pasauliu. Kuo bus įvairesnė, natūralesnė, turtingesnė vaiką supanti aplinka, tuo jis patirs daugiau įvairių įspūdžių ir tuo greičiau formuosis prieškalbiniai įgūdžiai.

Kalbos išmokstama mėgdžiojant

Kalba nėra įgimta, ji yra išmokstama gana apibrėžtu būdu – mėgdžiojant. Mėgdžioti sugeba net kūdikiai, pvz., jie mielai mėgdžioja suaugusiojo mimiką, kai šis šypsodamasis palinksta prie kūdikio, jei mama atsitūpia šalia 1,5–2 metų vaiko norėdama jam kažką pasakyti, vaikutis irgi tupiasi.

Švedijoje buvo atliekami tyrimai, kurių metu buvo tiriamas ir stebimas kūdikių elgesys. Tarkime, kai suaugęs žmogus rodydavo kūdikiui liežuvį, kūdikis atsilygindavo tuo pačiu. Tai dar kartą patvirtina, kad kūdikiai iš tiesų turi gerą gebėjimą mėgdžioti suaugusįjį. Daugelis literatūroje iliustruotų pavyzdžių rodo, kad spontaniškas mėgdžiojimas vaikams yra įgimtas. Suaugusieji privalo išmokti tai pastebėti ir tuo naudotis formuodami vaikų kalbinius įgūdžius.

Mėgdžiodamas vaikas išmoksta ne tik kalbą, bet ir gebėjimą vaikščioti stačiomis. Jeigu vaiką augintų ne žmonės, o gyvūnai, vaikas vargu ar išmoktų vaikščioti stačiomis – instinktas verstų vaiką mėgdžioti tai, kas yra šalia.

Tobuliausiai mėgdžioja 1–4 metų vaikai

jurgitos-kerulienes

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Mėgdžiojimas labiausiai pasireiškia nuo 1 iki 4 metų, išlieka iki 5–6 metų. Tai labai svarbu mums – kalbos korekcijos specialistams, kadangi tai pats aktyviausiais kalbos vystymosi periodas. Jeigu vaikas turi kalbos vystymosi sutrikimų, jam būtinai reikalinga logopedo pagalba. Ir kuo vaikas yra jaunesnis, tuo korekcijos galimybės didesnės. Jei pas kalbos korekcijos specialistus patenka nekalbantis vaikas, kuris neturi kitų specifinių raidos sutrikimų, tuomet galima efektyviausiai pasinaudoti prigimtiniu vaiko gebėjimu mėgdžioti. Jei užsiėmimų metu vaikas noriai mėgdžioja logopedo artikuliacinio aparato atliekamus judesius, tariamus garsus ir garsažodžius, rezultatai pasiekiami lengviau ir greičiau, nei tada, kai vaikutis yra vangus, apatiškas, nesidomi jį supančia aplinka ir veikla. Tokiais atvejais ir vaiko gebėjimas mėgdžioti nėra visavertis, ir korekcija tampa sudėtingesnė, norimi rezultatai pasiekiami lėčiau.

Kalbėti moko ir gestai

Mokant vaiką kalbėti, svarbu po truputį plėsti jo dėmesio apimtį, stengtis, kad vaikas informaciją gautų visais jutimais: rega, klausa, skoniu, lytėjimu. Kiekvieną mokomą žodį turime imituoti: judesiu, gestu, mimika, tam tikra balso intonacija. Norint suformuoti daikto, veiksmo ir jį reiškiančio žodžio supratimą, naudojami visiems gerai žinomi gestai: ateik – rankos mostas į save, sėsk – rankos mostas žemyn, tyliau – smilius priglaudžiamas prie lūpų, tu – delno judesiu rodoma į priešais esantį asmenį, – delnas priglaudžiamas prie krūtinės, didelis – rankos iškeliamos į viršų, mažas – tupiamasi ir delnu rodomas nedidelis atstumas virš žemės paviršiaus. Imituoti reikia ir judesius: kiškis – šokinėti aukštyn–žemyn, meška – eiti linguojant į šonus, arklys – šokinėti pristatomu žingsneliu. Mokydami vaiką kalbėti, pirmiausia naudojamės natūraliais daiktais, medžiagomis. Pavyzdžiui, mokydami žodį „stalas“ ir rodykime stalą. Taip vaikai lengviau suvokia daiktų savybes (dydį, formą, spalvą), daikto ir jį reiškiančio žodžio ryšį. Vėliau, kai vaikas ūgteli, kaip vaizdinė žodžių mokymo priemonė gali būti paveikslėliai. Vaiko gebėjimas atpažinti paveikslėlyje pavaizduotus objektus, veiksmus rodo aukštesnį suvokimo procesą, kai sugebama nustatyti ryšį tarp matomo objekto ir susieti su jau turima patirtimi.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = keturi

Kitos temos: